Gyvates miškuose fotografuojanti J. Pretkutė: „Man tai savotiška meditacija“

Kokios bus miškų politikos kryptys po 2020-ųjų metų?
13 liepos, 2020
Dėl žievėgraužio tipografo džiūstantys Punios šilo medynai tebekelia susirūpinimą
16 liepos, 2020

Gyvates miškuose fotografuojanti J. Pretkutė: „Man tai savotiška meditacija“

Valstybinių miškų urėdijos Rokiškio regioninio padalinio medelyno specialistė Jolita Pretkutė laisvalaikiu užsiima išties neeiline veikla – fotografuoja gyvates, o pavojingąją angį vadina vienu iš nuostabiausių gyvūnų.

Gyvena netoli aukštapelkės, tad gyvatės – kasdienybė

Miškininkyste Jolita žavėjosi jau nuo aštuntos klasės: „Gamta visada buvo šalia, norėjosi daugiau išmokti, sužinoti ir ateityje dirbti darbą, kuo glaudžiau susietą su gamta“. J. Pretkutė pasakoja, kad vaikystėje smalsumo nestokojo, o aplink namus liūliavusiose pelkėse bei miškuose nevengė stebėti pašaliuose susirangiusių angių.

Prie meilės gamtai bei gyvatėms prisidėjo ir Jolitos tėvai: „Matyt, toks kraujas – visa šeima gamtoje būdavome dažnai, nes ten tiesiog taip gera ir ramu. Mūsų šeima gyvena netoli aukštapelkės, o ten didžiausia tikimybė gyvates pamatyti, ypač vienintelę nuodingą Lietuvoje gyvatę – angį“, – pasakoja gamtos fotografė. Artumas bei meilė gamtai ją pastūmėjo gilinti žinias ir miškininkystės srityje.

Nors Lietuvoje dažniausiai sutinkamos tik trijų rūšių gyvatės (geltonskruostis žaltys, paprastoji angis ir lygiažvynis žaltys), Jolita jomis žavisi nė kiek ne mažiau: „Gyvatėmis susidomėjau būdama maždaug šešerių, kai pirmą kartą cirke pamačiau pitoną. Man tai nėra paprasti gyvūnai – jie be galo charakteringi ir savito elgesio padarai“.

Jolita sako mėgstanti stebėti gyvates, kurios įdėmiai tyrinėja priešais jas esantį žmogų, nors ir tenka kantriai laukti, kol gyvūnas ”pozuos“. Ją stebina ir gyvačių žvynų judėjimo procesas, nes jos šliaužia tam tikru paviršiumi, į kurį lyg savotiškais nagais įsikimba pilvo žvynais ir pasistumia į priekį.

Pataria laikytis saugaus atstumo

„Kartą fotografuojant angies patelę iš už nugaros prakalbo susidomėjęs grybautojas, matyt, iš šono atrodžiau juokingai: susilenkusi ir prikišusi objektyvą kažką įnirtingai fotografavau. Krūptelėjau, nes tuo metu galvojau, kad gal saulė perkaitino galvą ir jau gyvatė pradėjo su manimi kalbėti, o tai buvo tik smalsus grybautojas“, – juokingu nutikimu miške įamžinant  gyvatę dalijasi Jolita.

Nors Jolitos gyvatės visai nebaugina, tačiau miško svečiams pataria nuo šių gyvių laikytis saugaus atstumo, nemušti, netrypti, nežaloti. Nors ir smalsu, į rankas gyvatės neimti – žmogui nepavojingą žaltį nuo angies atskirti nėra sunku, tačiau baimės akys didelės ir supainioti ne taip sudėtinga.

Jei angis įkąstų, reikėtų kreiptis profesionalios pagalbos ir vykti į ligoninę, nors kai kuriems jos įkandimas gali sukelti tik alerginę reakciją, o kitiems būti mirtinas. Įdomu tai, kad kąsdama angis ne visuomet išleidžia nuodus.

Miškininkės nuomone, žmonės gyvačių dažniausiai bijo dėl to, jog įprasta bijoti, ko nepažįsti, neretai kausto ir paveldėta baimė – jeigu bijojo tėvai, bijos ir vaikai.

Pasak Jolitos, baimė gyvatėms būtent ir kyla iš informacijos bei visuomenės žinių trūkumo: gyvatė žmogui nieko bloga nedarys, jei ir jai nebus keliamas pavojus. „Visi mes tos pačios gamtos vaikai“, – įsitikinusi ji.

Savitas raštas – kaip žmogaus antspaudas

Žmogaus nederama veikla gyvatėms jau kelia sunkumų: „Opiausia problema Lietuvoje yra dėl  lygiažvynio žalčio, pagal radimvietes tos vietos jau saugomos ir jų nėra daug“, – sako Jolita. Nors angių ir geltonskruosčių žalčių gana gausu (ypač kai sumažėjo šernų, kuriems šie gyvūnai – tikras skanumynas), didžiausią pavojų kelia žmogus. Šiukšlinant miškuose užteršiama ne tik gyvačių, bet ir kitų gyvūnų aplinka.

Ypač daug pasakoti Jolita gali apie pavojingąsias angis – jas ji vadina įstabiomis gyvatėmis, kurios gimsta, o ne išsirita iš kiaušinių kaip, pavyzdžiui, žalčiai. Be to, ant galvos kiekviena angis turi savitą raštą, kuris gali būti prilygintas žmogaus pirštų antspaudams ir tuo išskiria angį iš kitų gyvačių.

O didžiausias džiaugsmas jos laukė, kai pavyko rasti angies išnarą bei aptikti angių poravimosi zoną – tuokvietę.

Jolita tikina, jog didžiuojasi ne tik savo fotografijomis, bet ir savo darbu: „Džiaugiuosi, kad esu miškininkė, dirbu tam, kad Lietuvoje augtų miškas, gilinu žinias ir dirbu apsupta nuostabių kolegų, draugiškų ir linksmų žmonių. Miškininkystė – ne tik profesija. Manau, daugelis pripažins, kad tai ir gyvenimo būdas“.

Pradėjusi profesionaliai domėtis gyvatėmis Jolita bendrauja ir su užsienio herpetologais, skaito specializuotą literatūrą.

Martyna Ulevičiūtė