Į gamtos mokyklą – su džiaugsmu po pamokų

spalio 20, 2019
Rudens raštai ir spalvos
spalio 20, 2019
“Sūduvos girios”: Ištrauka apie lietuviškos miškų administracijos sukūrimą Sūduvoje
spalio 20, 2019

Į gamtos mokyklą – su džiaugsmu po pamokų

Į Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centrą (VVJC) neformaliojo švietimo programos ,,Jaunieji gamtos tyrinėtojai” ugdytiniai mielai skuba jau aštuntus metus. Pradinukams, panorusiems pažinti ir tyrinėti įstabų gamtos pasaulį, duris į šią erdvę atvėrė Vilkaviškio “Ažuolo” progimnazijos biologijos mokytoja Aira Lažauninkienė. Tuomet jų vadovė progimnazijoje dar nedirbo ir net nenumanė, kad jos parengti ,,Jaunųjų gamtos tyrinėtojų” programos projektai sulauks tokio populiarumo. Dabar patekti į šį būrelį net ,,sudėtinga’’ – iš jo išeiti nenori jau užaugę pradinukai, dabartiniai devintokai, be to, veiklą tęsia visi kiti nariai. Aktyvi gamtos tyrinėtojų vadovė greitai tapo ir progimnazijos mokytoja, o šiemet sutiko vadovauti ir jos gamtininkų būreliui ,,Gamtos laboratorija’’, kurioje žinias gilina vyresniųjų klasių mokiniai.

“Neformaliojo švietimo “Jaunųjų gamtos tyrinėtojų” būrelį šiuo metu lanko 1-9 klasių mokiniai – iš viso 48 vaikai. Yra trys amžiaus grupės, kurios dirba po dvi valandas per savaitę, o ypač gabūs vaikai papildomai dar dvi valandas, su kuriais ruošiamės įvairiems konkursams. Žinoma, į edukacines keliones vykstame visi kartu, kartais pasikviečiame ir tėvelius. Vadovauti neformaliam būreliui, kai mano pačios atžalos – sūnus ir dukra – užaugo, pradėjau anksčiau nei mokytojauti, nes myliu vaikus ir savo veiklos neįsivaizdavau be jų. Nepajutau, kaip prabėgo beveik aštuoneri metai, o pradžia buvo nuo 12 pradinukų, kurie augo kartu su būreliu iki beveik pusšimčio narių. Pamenu, kai pirmąkart atėjau į kabinetą, radau tuščias sienas, o dabar jau turime nemažai įvairios įrangos ir kitų priemonių įsigiję, patys daug ką sukūrę”,- apie malonius pasikeitimus kalba Aira Lažauninkienė.

Anot jos, sustiprėti, daug patirti ir pakeliauti leido neformaliojo švietimo krepšelio pinigai šiai veiklai pagal VVJC pateiktas programas. Vilkaviškio rajono savivaldybei jas akreditavus skiriama lėšų tiksliniam neformaliajam vaikų švietimui finansuoti. Pavyzdžiui, vienam VVJC gamtos tyrinėtojui šiemet per mėnesį tenka 13 eurų, pernai – 11 eurų. Minėtus pinigus galima panaudoti veiklos priemonėms, edukacinėms išvykoms ir pan. Būrelio vadovė džiaugiasi, kad jos bendradarbiavimas su rajono savivaldybe, jos ekologu, taip pat su Lietuvos jaunųjų gamtininkų centre Pavilnyje esančiu Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centru yra labai glaudus. Minėtas centras kasmet organizuoja respublikinius konkursus – ir vis kitoje vietoje, pavyzdžiui, VDU Botanikos sode Kaune, buvusiame Edukologijos universitete sostinėje, šiemet savo valdose, o spalio pabaigoje – “Ogmios” miestelio zooparke Vilniuje ir pan. Konkursas “Lietuvos gamtininkas” 1-4 klasių mokiniams kasmet vyksta pavasarį, o 5-8 klasių – rudenį. Aira su savo auklėtiniais juose visuomet dalyvauja, ne kartą yra tapę prizininkais. Juk smagu ne tik pasirungti žiniomis ar darbeliais, pelnyti apdovanojimų, bet ir pabuvoti vis naujame objekte, susipažinti su jame esančiomis gamtos įdomybėmis.

Neformalus švietimas – iš uždaro indo išleistas žinių debesis

Neformalus švietimas – tai potyriminė veikla, potyrą – ką gali pamatyti, prie ko vaikas gali prisiliesti, pažinti gyvai. Nacionaliniuose ar regioniniuose parkuose, kitose saugomose teritorijose vaikai sužino apie retus augalus, gyvūnus, kartu keliaudami su jų specialistais pamato dalį buveinių ar net retenybių, įsimena apie gamtos objektus papasakotas istorijas, geriau suvokia, kodėl reikia vieną ar kitą rūšį saugoti, neteršti aplinkos.

“Mano vaikai žino, kaip elgtis gamtoje, pažįsta daug augalų, paukščių ir reiškinių, su dideliu jų būriu edukacinėse išvykose iš esmės nėra jokio vargo. Kai tariamės su kokio nors regioninio parko ar muziejaus specialistais dėl apsilankymo, visuomet pabrėžiu, kad tai drausminga jaunųjų gamtininkų grupė. Nė karto neteko ja nusivilti, priešingai – nustebino skirtingo amžiaus vaikų bendravimas, pagalba vieni kitiems. Štai žygiuojant per Dzūkijos nacionalinį parką teko įveikti pelkėtą vietovę. Dvi mažesnės mergaitės neturėjo tinkamo apavo, tai vyresni berniukai pernešė jas ant nugaros. Tą padarė patys, kitų neragininami”,- prisimena mokytoja.

Ji pabrėžia neformaliojo ugdymo svarbą, kuris leidžia išsamiau įsigilinti į mėgiamas sritis, skatinti žingeidumą, kūrybinius ieškojimus. “Formalus švietimas – tai mokymas tarp keturių sienų, kaip debesis, uždarytas ąsotyje, o už mokyklos ribų neformalus – tai tas pats debesis virsta krituliais: išlyja, geriasi į žemę, vėl garuoja ir vėl koncentruojasi į žinias. Tai, ką vaikas pamato, išgirsta, gali paliesti, užuosti, jam labiau įstringa nei kas formaliai parašyta, be to, gyvam mokymui skiriama daugiau valandų, mažesnės grupės, yra galimybė kiekvienam skirti dėmesį ir būtent tam, kas mažiesiems ar paaugliams įdomu”,- akcentuoja jaunųjų tyrinėtojų vadovė, tikėdamasi, kad galbūt ateityje tokia kryptimi keisis ir mokyklos vadovėlių programos.

Jai pačiai ypač svarbu nebūti mokytoja, kuri nepatinka vaikams, anot jos, ji nuolat mokosi ir auklėjasi iš … vaikų, kolegų, taip pat savo patirties bei džiaugiasi, kad žinios skleidžiasi toliau – vaikai jas neša į namus, dalijasi su vietos bendruomene. Pavyzdžiui, apie būrelio lankomą seną Vilkaviškio miesto parką, kur auga apie pusantro šimto metų pocūgė, vieninteliai žiemą spyglius metantys maumedžiai, kur gausu įvairios gyvybės, apie matytus gyvūnus ar gamtos paminklus įvairiose Lietuvos vietovėse. Per pavasario lygiadienį – kovo 20-ąją – minimą Pasaulinę Žemės dieną vaikai savo pagamintas dovanėles įteikia gyventojams. Pernai praeivius per Žemės dieną jie apdovanojo gėlėmis ir aiškino, kokia tai diena ir kodėl ją reikia pažymėti. Biologijos mokytojos teigimu, jos vaikai žino tiek daug, kad gali dalyvauti atitinkamuose protmūšiuose.

Tyrimai ir edukacinės kelionės

Kiekvieną pavasarį jaunieji gamtos tyrinėtojai dalyvauja per miestą tekančios Šeimenos tvarkymo talkose, taip pat atlieka vandens telkinių užterštumo tyrimus pagal upėje rastus bestuburius. Su šiais tyrimais būrelis dalyvavo respublikiniame konkurse, taip pat pateikė darbą iš atliekų – iš butelių kamštelių suklijuotą įdomų vazoną, kuris pateko į finalinę parodą, vykusią Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Gamtotyros projekte ,,Medžių asmens sargybiniai” pagal prancūzų parengtą metodiką vaikai vertino plėšrumą paprastuosiuose ąžuoluose, tyrimui naudojo pačių pagamintus vikšrus juos įkeldami į ąžuolą, o vėliau darbą išsiuntė įvertinti į Prancūziją.

Be tradicinio mokinių gebėjimų konkurso ,,Lietuvos gamtininkas”, pernai įsijungta ir į „Išmaniosios technologijos gamtoje“ konkursą. Mokytojos Airos auklėtiniai stebėjimus atliko Kuršių nerijos ir Dzūkijos nacionaliniame parke bei Pajūrio, Tytuvėnų,  Vištyčio, Pagramančio, Aukštadvario regioniniuose parkuose – iš viso stebėjo 81 gyvuosius organizmus, savarankiškai identifikavo 25 rūšis. 

“Dirbame su kompiuteriu, kitomis išmaniosiomis technologijomis, be kurių vaikai jau neįsivaizduoja savo gyvenimo. Mes jas naudojame pamatyti paprasta akimi nematomą pasaulį – su ant telefono kameros uždėtu mikroskopu galima nufotografuoti nejudantį objektą, o išdidinus pamatyti, koks jis yra. Mes fotografavome žemuogės uogą, išdidintas jos vaizdas visus nustebino, nepagalvotum, kad tai uoga su sėklomis. Buvo įdomu ir smagu”,- pasakoja būrelio vadovė.

Jaunieji vilkaviškiečiai prisijungė ir prie tarptautinės GLOBE aplinkosauginio ugdymo programos, kuri telkia mokinius, mokytojus ir mokslininkus tyrinėti aplinką, ugdo gamtamokslinius vaikų ir jaunimo gebėjimus, formuoja praktinius įgūdžius bei skatina tarptautinį bendradarbiavimą. Anot mokytojos Airos, pagal šią programą galima atlikti daug veikų – ji su auklėtiniais planuoja atmosferos, vandens, dirvožemio ir kitus tyrimus.

Programos ,,Jaunieji gamtos tyrinėtojai” ugdytiniai tradiciškai pažymi Keturiasdešimties paukščių dieną, kuri Lietuvoje minima kovo 10-ąją. Manoma, kad šią dieną į gimtinę jau būna sugrįžę 40 paukščių rūšių. “Mes važiuojame į garsaus žemiečio Jono Basanavičiaus gimtinę, kur jo atminimui ošiančiame Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyne keliame atsivežtus inkilus, apžiūrime, suskaičiuojame ir išvalome įkeltus anksčiau. Na o rudenį Vištyčio regioniniame parke palydime išskrendančius sparnuočius, juos skaičiuojame ir registruojame. Su paukščiais parke šiemet rudenį atsisveikinome ir palinkėjome sėkmingai sugrįžti jau penktą kartą, o iš viso suskaičiavome virš 3 tūkstančių keliauninkų. Tai įspūdinga! Kartu išbandėme ir regioninio parko Basakojų taką – įrengiant šį potyrių ruožą pernai vaikai su tėveliais dalyvavo talkoje: pylė surinktus eglių ir pušų kankorėžius, klojo iš medžio stiebo išpjautas trinkeles ir kitas medžiagas”,- apie įsimintinas palydas kalba Aira.

VVJC būrelio vadovė sako, kad jos auklėtiniai Lietuvoje jau aplankė beveik visus nacionalinius ir regionius parkus, išskyrus dalį Žemaitijos.

Programos ,,Jaunieji gamtos tyrinėtojai” ugdytiniai rugsėjį ryžosi ir dviejų dienų kelionei po Aukštaitijos nacionalinį parką. Pirmąją dieną organizuotos edukacijos ir žygis miške, pelkėje, protmūšis apie bites, įkopta į du apžvalgos bokštus, pasižvalgyta po Ignaliną, o vakaras praleistas po žvaigždėtu dangumi prie laužo. Antrąją dieną apžiūrėtas Senovinės bitininkystės muziejus, pasigrožėta gamtovaizdžiu nuo Ladakalnio, Papiliakalnės ir Ginučių piliakalnių, susipažinta su Ginučių malūnu, Palūše ir Labanoro miesteliu.

Anksčiau vasarą būrelio nariai lankėsi Viešvilės gamtiniame rezervate, Klaipėdos jūrų muziejuje, pavasarį – Nemuno deltos regioniniame parke. Iš Rusnės salos laivu plaukdami Atmatos, Minijos, Skirvytės upėmis ir Kuršių mariomis jie su nuostaba klausėsi kapitono pasakojimų, grožėjosi kraštovaizdžiu ir biologine įvairove. Krekenavos regioniniame parke gamtos tyrinėtojai dalyvavo edukaciniame užsiėmime ,,Lobiai“, apžiūrėjo lankytojų centro ekspoziciją, išbandė potyrių taką, aplankė Pašilių stumbryną, žygiavo pažintiniu Girinio taku, o grįžtant namo užsuko į Kėdainių senamiestį. Pagramančio regioniniame parke sužavėjo daug kabančių tiltų bei skaniausias patiekalas – ant laužo pačių kepta piemenėlių duona.

Aukštadvario regioniniame parke įsiminė legendomis apipintos velniaduobės ir velniabalės, o Veisiejų regioniniame parke pažintinis žygis ieškant į Raudonąją knygą įrašytų medvarlių ir balinių vėžlių. “Nors keliavome su parko specialistu, beveik nesitikėjome išvysti šias retenybes, bet mums labai pasisekė. Pamatėme ir Veisiejų regioninio parko herbą puošiančią medvarlę, kurios suaugę gyvena medžiuose ar aukštesniuose krūmuose šalia kūdrų, suradome ir mažų vėžliukų. Jie buvo maždaug dviejų eurų monetos dydžio – tai vaikus ir mane labai nustebino. Supratome, kokie tai jautrūs organizmai ir kaip sunku jiems saugiai gamtoje užaugti.

Palydovas papasakojo, kad nesaugiose vietose padėti vėžlių kiaušiniai surenkami ir vežami išperinti į Lietuvos zoologijos sodą, o jame paauginti jaunikliai paleidžiami į laisvę tinkamose buveinėse. Po tokių potyrių vaikai net vidurnaktį pašokę iš miego žinotų, kad šie gyvūnai yra Lietuvos raudonosios knygos egzemplioriai”,- įsitikinusi mokytoja.

Angelė Adomaitienė

Nuotraukos iš VVJC “Jaunųjų gamtos tyrinėtojų” archyvo