Iš vaikystės “bitės” – į miškininkų dinastiją

Moksleivių rašinių ir piešinių konkursas “Medžio kelias”
21 gegužės, 2022
Jaunieji miško bičiuliai džiaugėsi ir savo paroda, ir krepšiniu „Žalgirio“ arenoje
25 gegužės, 2022

Iš  vaikystės “bitės” – į miškininkų dinastiją

Šis palyginimas ilgamečiui miškininkui – buvusiam Antazavės girininkui, Miškų ūkio ir miško pramonės ministerijos miško naudojimo skyriaus inžinieriui, vėliau Miško turtų ir miškotvarkos skyriaus viršininkui, Vilniaus miškų urėdijos vyr. miškininkui, Žemės ir miškų ūkio ministerijos Miškų ūkio departamento direktoriui, pagaliau – Trakų miškų urėdijos urėdui Vygantui Mierkiui ne atsitiktinis. Ir ne tik dėl to, kad vaikystėje jam teko “padirbėti bite” bei nešti medų, o tiksliau – vyšnias nuo aukšto medžio, bet ir dėl didelio darbštumo.  Pareigingos, uolios bitelės visuomet buvo jo tėvai, jis pats su žmona Aurelija, geru pavyzdžiu užkrėsti du sūnūs bei dukra, o ateityje galbūt ir keturi anūkai ąžuoliukai. Tiesa, gražiais namais, gėlynais bei žalia aplinka besidžiaugiantys sutuoktiniai oficialius darbus jau baigė ir laiko gali skirti savo pomėgiams, kelionėms ar visos šeimos poreikiams. Tačiau iki to eita ilgai, laimė – su meile gamtai, pašaukimui…   

Nauji namai prie upeliuko ir japoniškas sargas    

Į naują būstą sostinės Tarandės mikrorajone Mierkiai įsikėlė prieš trejus metus, o tam reikėjo nemažos drąsos, nes sklypas individualaus namo statybai buvo visiškai tuščias. Bet Aureliją ypač sužavėjo šalia tekantis upelis, jo apsaugos zonoje svyruojantys beržai, eglaitės, keletas kitų senų medžių. “Iškart pajutau, kad čia mano vieta”,- prasitaria Aurelija, tad sutuoktiniui beliko tik pritarti ir imtis darbų. Juk jau buvo tvirtai apsisprendę  parduoti didelį  neekonomišką namą Vilniaus rajone ir susikurti širdžiai mielą gyvenimą nuo pamatų naujame mažesniame name. Ar nebuvo jau tapusiems senjorais baisoka? Buvęs miškų urėdas tik šypteli – ne kartą jam teko keisti ir darbovietes, ir gyvenamąją vietą. Tokia nerimastinga dvasia, be to, nuo žemės kilęs, užsigrūdinęs, ne baltarankis.

“Kur namas, buvo tuščia žemė, po statybų reikėjo viską sutvarkyti. Apželdinimu rūpinosi  Aurelija, o aš atlikau juodus darbus. Per gyvenimą esu pasodinęs gal jau kelis hektarus įvairių medžių, daugiausia pušelių, kitų spygliuočių. Dabar gyvenu gamtos prieglobstyje, ošia natūralūs beržai, eglės, įveisti nauji dekoratyviniai krūmai, kukmedžiai, lanksvos, rododendrai, šalia upelis, čiulba paukščiai”,- rodo valdas ir paties sumeistruotus medinius laiptelius link vandens  p. Vygantas. O paklaustas, kokie medžiai jam labiausiai patinka, sako, kad visi  mylimiausi ir prisimena organizuotą talką poeto Justino Marcinkevičiaus garbei. Tuomet Trakų urėdija su poeto artimaisiais Žeronių girininkijoje už Rūdiškių įveisė parką –  pasodino įvairių medžių:  beržų, juodalksnių, eglių, ąžuoliukų, pušelių ir kitų, pastatė koplytstulpį.  Buvęs urėdas džiaugiasi, kad Trakų urėdija, kuriai jis vadovavo penkiolika metų – iki pat urėdijų reformos,  jam buvo įdomi labai turtinga gamta ir miško augaviečių įvairove.

Su žmona Aurelija miškų žinovas kartu jau daugiau kaip keturi dešimtmečiai, pamena, vestuves po aukštųjų mokslų atšoko 1975-aisiais, o po jų – darbų darbai, trys vaikai: Nerijus, Andrius, Agnė.

Dabar – dviese su ištikimu sargu akita, šaukiamu japonišku vardu  Daitaras. “Niekas manęs taip nevertina, kaip šuo, šuniui – viršininkas aš vienas, o Aurelija jam  draugas,- juokauja p. Vygantas ir priduria, kad aplinką prie namų jam teko tvarkyti gana spėriai. – Žmona tai suvalkietė, kas tau leis trejus ar ketverius metus krapštytis, būčiau negavęs maitinimo. Aurelija viską gamina skaniai, iš sriubų labiausiai mėgstu jos barščius su baravykais”.  Tiesa, dėl tos suvalkietės kiek pasitaiso: “Ji iš Gelgaudiškio, bet ne visai suvalkietė, jos mama aukštaitė  iš Ukmergės, o  Gelgaudiškis  – zanavykai. Tai jinai neturi to tikro suvalkietiško geno, yra gera ir darbšti”,- giria savo moterį.

Kaip tos bitės?

Vygantas Mierkis gimė ir augo vaizdingame Zarasų krašte, Lundiškių kaime, netoli miško ir Veprio eržero. Jo tėtis visad žemės ūkio darbuose paskendęs – buvo agronomas, kurį laiką ir kolūkio pirmininkas. Seneliai žemės turėjo nedaug, tai tėtis  ant kojų stojosi pats – mokslus Rokiškio žemės ūkio technikume baigė dirbdamas. Buvo pokaris, sunkūs laikai, tik kiek vėliau kolūkiai atsigavo. Mama sukosi namuose – trys vaikai, daržai, gyvuliai, bitės. Vygantas  vidurinysis, sesuo Vitalija – trejais metais vyresnė, o kita – pagrandukė. “Tai man buvo sunkiausias gyvenimas, nes vyresnioji mane išnaudodavo.  Laikėme bites, bet tėtis prie bičių nelįsdavo, du tris avilius prižiūrėjo mama. Aš taip pat labai mylėjau tas bites, o sesuo tiek  gudri buvo, sako: “Tu dabar bitė, o bitė turi nešti medų”.  Mūsų sode  augo dideli vyšnių medžiai, tai aš turėjau lipti, skinti vyšnias ir jai atiduoti. Vienąkart tiek įlipau į medį, kad negalėjau išlipti, tėtė  šiaip ne taip mane su kopėčių pagalba iškėlė. Kad buvau bite pakrikštytas ir reikėjo vyšnias skinti vietoje nektaro, įstrigo ilgam”,- prisimena pašnekovas.

Paplušėti teko ir paaugus. “Kolūkyje pradėjau dirbti nuo aštuntos  klasės, visi tokio amžiaus eidavo. Turėjome arklį, tai kirtėjas su arkliu javus kirto, o mes, vaikai, turėjome rišti ir krauti į gubeles. Labai norėjome, kad tie javai būtų kuo prastesni, kad kuo greičiau juos pavyktų  sutvarkyti.  Po darbo visi bėgdavome į ežerą maudytis, nes buvo prie pat, taip pat ir miškas”,- vaikystės įspūdžiais dalijasi V. Mierkis. 

Mokslai ir lemtingas valsas

Baigęs Dusetų vidurinę mokyklą, 1969-aisiais vaikinas įstojo į LŽŪA Miškų ūkio fakultetą. Studijuoti miškininkystę jis nusprendė 11-oje klasėje. Iš pradžių galvojo tapti agronomu, bet tėtis perkalbėjo, sakė: “Neik į žemės ūkį, nematysi šviesios dienos”.

“Mūsų giminėje nebuvo nė vieno miškininko, galima sakyti, juo tapau netyčia. Bet į ją mane labai įtraukė ir draugai studentai, ir dėstytojai, ir bendradarbiai. Studijuoti nebuvo sunku, gavau stipendiją, materialiai ir maistu padėjo tėvai, gyvenau bendrabutyje. Mes kambaryje buvome keturi superiniai, labai draugiški kursiokai, vienas iš jų Albinas Tebėra. Buvo tokia tvarka: atsivežtas maistas buvo bendras, sudėtas į spintelę, pagal eilę pirkome tik duoną ir kasdien vakare paeiliui virėme sriubą iš to, ką turime”,- pasakoja Vygantas Mierkis. Su kambariokais Jonu Bučinsku ir Lietuvoje garsiu miškininkystės mokslo žinovu dr.  Albinu Tebėra Mierkiai  bendrauja ir palaiko glaudžius draugiškus ryšius iki šiol.

Studijų laikai būsimam miškininkui padovanojo ne tik gerus ir žingeidžius draugus, pavyzdžiu tapusių dėstytojų žinių, bet ir žmoną. “Akademija buvo Noreikiškėse, kur vyko labai geri šokiai. Čia daugiausia studijavo vaikinų, o merginų mažuma, be to,  pakliūti į šokius nebuvo lengva, reikėjo pirkti bilietą, pastovėti eilėje… Prie Noreikiškių gyveno Aurelijos pusseserės Zita ir Nijolė, tai jinai atvažiuodavo pas jas ir visos eidavo į šokius. Per juos man, kaimo berniokui, krito į akis šviesiaplaukė liekna mergina. Tuomet buvau ketvirtame kurse, o Aurelija mokėsi Kauno politechnikos institute  siuvimo technologijos trečiame. Nors nebuvau labai didelis mėgėjas tų šokių, bet valsas mus suvedė.  Mano mamytė buvo labai gera dainininkė, giedojo bažnyčioje prie vargonų, labai mėgo ir šokius. Tėtė taip pat gerai šoko ir grojo lūpine armonikėle. Mūsų šeimoje, kaip ir visame Zarasų krašte, muzika ir šokiai – tradicija. Pamenu, per atlaidus susitikdavome su gimine, pusbroliais, dėdė Antanas darydavo miežinį alų, tai po kelių gurkšnių – dainos, akordeonas. Bet koks suėjimas ar šienapjūtė – tik baigė darbą ir užtraukia… Dainos, šokiai manyje nuo mažų dienų”, – apie lemtingą valsą kalba vyras.

Po studijų  jis išvyko į tėviškę, į Antazavės girininkiją, o Aurelija liko Kaune baigti mokslų. Esą būsimam jaunikiui dar  reikėjo užsidirbti kostiumui, juk vestuves sutarė po Aurelijos studijų. Pagaliau mergina gavo diplomą ir paskyrimą į Vilnių, į  meno verslų ir suvenyrų gamybinį susiviejijimą “Dovana”. Meilė nugalėjo, jauna šeima ėmė kurtis Vilniuje ir jame pasiliko…

Miškas traukė stipriau nei valdininko kėdė  

Zarasų miškų ūkio Antazavės girininkijoje Vygantas atliko praktiką – dirbo girininko pavaduotoju,  o po mokslų taip  sutapo, kad  buvęs smetoninis girininkas pakeitė darbovietę, tad  vaikiną  paskyrė girininku. “Dveji metai buvo gana sunkūs viską perprasti, bet labai puikūs mano krašto žmonės – 11 darbininkų, 4 eiguliai, normalūs girininkijos pastatai, kur gyvenau. Tais laikais jau buvo stiprūs kolūkiai, žmonės juose uždirbo daugiau nei miško darbininkai ar traktorininkai. Tad  reikėjo imtis įvairių gudravimo būdų,  kaip įvykdyti normas ir apskaičiuoti priedus. Bet  miškų ūkio kolektyvas buvo labai draugiškas, man padėjo, davė motociklą, nors  kolūkio brigadininkai tuomet jau su “viliukais” važinėjo”,- miškininkavimo pradžią mena specialistas.

Anot jo, tais laikais visi miškininkai buvo labai atsidavę savo darbui. Po vestuvių esą vėl  sutapo, kad buvęs miškų ūkio ir miško pramonės ministras Algirdas Matulionis jauną specialistą  pakvietė į ministeriją. ”Pakliuvau į miško naudojimo skyrių, kuriam vadovavo nusipelnęs miškininkas Jonas Šatkus. Tuomet  ministerijoje visi  specialistai buvo aukščiausio lygio, dirbę  miškų ūkiuose, su praktika, jie man skiepijo  meilę miškui, be to, užsiėmė ne vien popieriais, važiuodavome į ūkius, tikrinimus, pasitarimus, mums rūpėjo ne tik kirtimai, bet ir miškų ugdymas, želdinimas bei priežiūra. Žmonės dirbo iš dūšios, nebuvo numylėtinių ar papirkimų, pirmavo kompetencija ir autoritetas. Miškų politikai dirigavo tokie asai, kaip  ministrai A. Matulionis, V. Lukoševičius, nusipelnę miškininkai V.Verbyla,  J. Gečys,  J. Šatkus, S. Mykolaitis, S. Bartaševičius, P. Šaltenis, akademikas Leonardas Kairiūkštis ir kiti”,- vardija V.Mierkis.

Vis dėlto biurokratinis darbas jaunam specialistui pabodo,  traukė miškas. Kai tik atsirado laisvas etatas  Vilniaus miškų urėdijoje, jis pasiprašė  į vyriausiojo miškininko vietą, kuriuo tapo užtariant ministro pavaduotojui  Zdislovui Truskauskui. “Vyriausiojo miškininko funkcijos – želdinimas, ugdomieji kirtimai, apsauga nuo gaisrų, kiti praktiniai klausimai, kas man labiausiai prie širdies. Tuo užsiėmiau trejetą metų, bet kai Miškų ministeriją prijungė prie Žemės ūkio, kurios ministras buvo Vytautas  Knašys, viceministro A.Bruko iniciatyva mane paskyrė Miškų ūkio departamento direktoriumi”,- apie naują karjeros pakopą pasakoja pašnekovas. Iš veiklos ministerijoje jis išskiria įgyvendintą  gražią idėją ugdyti jaunųjų miško bičiulių  (JMB) kartą. Tuomet jis tapo Respublikinės jaunųjų miško  bičiulių rėmino tarybos pirmininku, o jo pavaduotoju šiam darbui pasišventęs kolega Kazys Patiejūnas. JMB veikla su meile urėdas užsiėmė ir Trakų urėdijoje. Klestėjimo laikais Lietuvoje buvo arti 5 tūkst. jaunųjų miško bičiulių, apie 250 būrelių.  Beveik  kiekviena girininkija šefavo po būrelį, vaikus supažindindavo  su mišku, jo priežiūra, organizavo įvairias šventes, konkursus, išvykas. Lietuvos tūkstantmečio garbei buvo nutarta  pasodinti po tūkstantį ąžuoliukų kiekvienoje apskrityje. “Vilniaus  apskrityje aš organizavau talką ir sklype prie Vilniaus universiteto ligoninės komplekso Santariškėse pasodinome parką. Talkoje dalyvavo Vilniaus apskrities jaunieji miško bičiuliai su savo globėjais, taip pat  prezidentas Valdas Adamkus. Pasodinti viena, po to reikia ir prižiūrėti. Atvažiuodavome iš Trakų, žiūrėjome, ko reikia. Dabar tai jau bujojantis ąžuolynas”,- džiaugiasi šventės organizatorius. Jo nuomone, po urėdijų reformos likimo valiai paliktus būrelius pavyktų atkurti, jei jie vėl veiktų per girininkijas, taip pat turi būti skira lėšų tokiam darbui.

Į Trakų urėdiją V. Mierkis pareiškė norą vėl pats,  kai joje 2002 metais keitėsi urėdai. “Tada ekonominė  padėtis Trakų urėdijoje buvo sudėtinga,  maži atlyginimai, 2-3 mėnesius vėluojama atsiskaityti su miško darbininkais, bet  pavyko per keletą metų ją išvesti į pirmaujančiųjų gretas. Tenka pripažinti, kad tik iš pradžių darbas buvo sudėtingas. Stengiausi, kad žmonės dirbtų ir užsidirbtų, aš pats kasryt iš namų į urėdiją važiavau su gera nuotaika. Kolektyvas buvo draugiškas, solidarus, pamenu skolas miško kirtėjams išmokėjome  susimažinę sau atlyginimus po 200 litų, kuriuos iki metų pabaigos pavyko  atstatyti. Urėdija daug dėmesio skyrė ir rekreacijai, pažangioms technologijoms, darbuotojų kvalifikacijai, darbui  su visuomene. Įkūrėme ne vieną pažintinį taką, iš jų plačiai žinomą  Varnikų pažintinį taką per įspūdingą Ilgelio pelkę, kasmet tvarkėme miško kelius, poilsiavietes”, – vardija urėdas ir akcentuoja, kad visa tai buvo įmanoma, nes urėdijos buvo savarankiškos. Jis apgailestauja, kad dabar  regioniniai padaliniai  neturi savarankiškumo, dažnai stokoja kompetencijos, neįgyvendinti ir pažadai padidinti atlyginimus eiguliams bei kitiems specialistams. Dėl to ir tragedija, kad vis mažiau stojančiųjų renkasi miškininko specialybę, į kurią dar neseniai buvo didžiuliai konkursai.

Kaip reikėtų tvarkytis, atkurti miškininko prestižą?  “Kaip bus ateityje, neįsivaizduoju, ateitis – miglota. VMU regioniniams padaliniams būtina  suteikti didesnį savarankiškumą, turi būti konkurencija, skatinimas už darbo rezultatus. Technika ne viską padaro, miške dažnai sunkesnis darbas nei statybose, o uždarbis žymiai mažesnis. Tad reikia pradėti nuo žmogaus ir atlyginimų, specialistų iniciatyvų palaikymo. Dėmesys turi būti skiriamas ne tik miško kirtimams, bet ir visai miškininkystei – miško želdymui, priežiūrai, ugdomiesiems kirtimams”,- įsitikinęs ilgametis miškininkas. 

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalio bei kitų svarių apdovanojimų už miškų puoselėjimą savininkas ilgokai mąsto paklaustas, kas jam yra miškas. “Kadangi augau prie miško, tai praktiškai visas mano gyvenimas buvo susietas su mišku. Man miškas tikrai įaugo į kūną ir be miško, manau, būtų labai liūdna”,- iš lėto atsako. Tiesa, savo turėtus 5 ha netoli Sudervės, kuriuos įsigijo už investicinius čekius, perleido sūnui Andriui, taip pat pasirinkusiam   miškininkystę.

Dabartiniai pomėgiai ir dinastijos tąsa    

Vienas iš p. Vyganto pomėgių – krepšinis, kurį žaidė dar mokykloje.  Miškus kuruojančioje ministerijoje taip pat buvo krepšinio komanda “Girinis”, kuri rungėsi tarp ministerijų ir kitų žinybų, važiavo žaisti į urėdijas. Pasak p. Vyganto,  ministras Knašys irgi buvo krepšinio fanas, komandą  palaikė, ateidavo palošti ir pats. “Aš žaidžiau centru, nes mano ūgis 192 cm, gaila, kad dabar  kamuolį pamėtau tik su anūkais. Kartais dar išvažiuoju į medžioklę, bet man medžioklė  – nebūtinai žvėrelį sumedžioti, svarbiausia pabendrauti, tai daugiau savaitgalio pramoga”, – aiškina miškininkas.

Dar viena aistra – kelionės, kurias nutraukė pandemija, o prieš pat ją sutuoktiniai žavėjosi   Paryžiumi. Abiems tai buvo įsimintina kelionė, nes važiavo turistiniu autobusu, daug pamatė. Anksčiau aplankyta Tenerifė,  Turkija, Egiptas, Bulgarija ir kiti kraštai. Maršrutai ateičiai dar neuždaryti,  kad tik sveikatos ir taika būtų…

Dėl visa kita juk ramu, sūnūs Nerijus ir Andrius  įkūrė savo verslo įmones, dukra baigė teisę ir dirba Londone.  Tiesa, tėvo pėdomis pasekė tik Andrius. 

“Nelabai mėgstu apie save daug  pasakoti, bet, mano nuomone,  gerai,  kai miškininko profesija perduodama iš kartos į kartą ir kad  miškininku tampama pagal pašaukimą, kai tai  galbūt užkoduota genuose. Vaikai yra tėvų kopijos, tėtis ir mama tampa jų mokytojais, o geras mokytojas tas,  kurio mokinys pralenkia savo mokytoją. Aš kol kas savo tėtį  Vygantą  pralenkiau nebent ūgiu, esu 5 cm aukštesnis”,- teigia Andrius Mierkis ir sutinka su pastaba, kad pasiekimams dar yra laiko…

Jis kalba, kad užaugo Vilniuje, bet visos vasaros prabėgo gamtoje – pas pusbrolį Zarasuose prie ežero ir miško, taip pat mamos tėviškėje Gelgaudiškyje prie Nemuno upės. Be to, dažnai su tėvais važiavo uogauti, grybauti, kartais su tėčiu į medžioklę. “Abu tėvai gamtos mylėtojai, tais laikais buvo madinga aktyviai uogauti ir grybauti –  mes uogauti važiavome į Širvintų rajoną, į pelkes, spanguolynus, o grybauti – link Dzūkijos. Tėtis apie darbą kalbėjo ir namuose, o su miškininkų bendruomene susidraugavau per krepšinio treniruotes, nes kartu  su tėčiu ėjau  žaisti į  “Girinio” komandą”,-  priduria p. Andrius.   

Studijuoti  miškininkystę jis nusprendė vienuoliktoje klasėje. “Tėtis leido pačiam rinktis, nespaudė, sakė, tai tavo gyvenimas. Išvažiuoti iš Vilniaus į Kauną nebuvo sunku, nes jau norėjosi savarankiškumo, įstojau pagal balus. Jau du dešimtmečiai, kai baigiau magistrantūrą. Gyvenau bendrabutyje  Akademijos miestelyje.  Mokslu nenusivyliau, nors teko ir paprakaituoti, daug teorinių ir praktinių žinių įgyti, bet gerai, kad buvo daug bendrakursių, kurių tėvai miškininkai. Kursas buvo labai geras, dėstytojai  irgi atsidavę miškui, tai paliko gilų įspūdį. Pagarba kambariokams, kursiokams, su kuriais praleisti studijų metai vieni įspūdingiausių gyvenime. Aš labiau linkęs į ekonomiką, magistro darbas buvo iš ekonominės srities”,- pasakoja LŽŪA Miškų ūkio fakulteto auklėtinis.

Vasaromis nuo trečio kurso jis pradėjo dirbti Valstybinėje miškų tarnyboje, o po studijų grįžęs į Vilnių įsidarbino Miškų ekonomikos centre, užsiimančiame medienos rinkos analize. Anot jo, tai labai praplėtė akiratį, kokios medienos kainų tendencijos, rinkos situacija. Žinių pridėjo ir darbas Italijoje pagal Jungtinių Tautų FAO organizacijos projektą, taip pat  prestižinėje Suomijos medienos kompanijoje.    

“Įgijęs samdomo darbo patirties, nuo balto popieriaus lapo įsteigiau savo įmonę “Baltic Forest Group”, kuri gyvuoja jau 14 metų. Esu jos direktorius, pagrindinė mūsų veikla – didmeninė medienos prekyba ir miškininkystė, apimanti visas grandis nuo miško iškirtimo iki atsodinimo, turime ir savo transporto. Investuojame,  Lietuvoje valdome šimtus hektarų miškų – daugiau Aukštaitijos, Dzūkijos, Vilniaus krašto regionuose. Administracijoje dirba 12 žmonių, o  miško ruošos darbams samdome rangovus”,- aiškina bendrovės vadovas. 

Ar  verta  rinktis miškininkystę?  A.Mierkio teigimu, tikrai verta, nes tai – perspektyvi ir patraukli profesija, suteikianti neribotų galimybių kuriant naujus bei plėtojant esamus verslus. Juk miškų Lietuvoje nesumažėjo, priešingai – padidėjo,  tad juos ir ateityje reikės valdyti, tvarkyti. Kad sumažėjo stojančiųjų, matyt, atsiliepė miškininko prestižo sumenkinimas, be to, šiuolaikinis jaunimas atitrūkęs nuo gamtos, mažiau stoja ir į kitas žemės ūkio specialybes. Bet  inovatyvių technologijų plėtra ateina ir į miškininkystės sektorių, ji taip pat reikalaus žmogiškujų resursų, miškų sektorius turės būti valdomas efektyviau, pažangiau.

 “Jei reikėtų atsukti laiką atgal, stočiau ten pat  ir pasirinkčiau ekonominę kryptį. Be to,  žinai, kad palieki pėdsaką ateities kartoms, jauti vidinį pasitenkinimą, kad atlieki kilnų darbą, kad  derlių pamatys vaikų vaikai”,- patikina.

A. Mierkis džiaugiasi ir sūnaus Mato polinkiu. “Neseniai tvarkėme  šeimos archyvą, tai tą dieną, kai Matas gimė, radau artimiesiems parašytą žinutę, kad gimė dar vienas miškininkas. Nors  jis pats dar negali tvirtai pasakyti, kuo bus, bet gamtą mėgsta, o paklaustas, ar norėtų tapti miškininku, atsakė, kad tai garbė”,- primena pašnekovas. O trečiokas Matas, kurio piešinys puikuojasi ir mokinių konkurse “Kodėl aš noriu būti miškininku”, patvirtina: “Noriu auginti medžius, želdinti mišką, kurį pasodini, dirbti gamtoje, nes pasodintas miškas yra didelė vertybė ir labai geras pats darbas”.

Andriaus  Mierkio šeimos namai yra sostinės pakraštyje, Bendoriuose, pro langus matyti miškas, į sklypą kartais užsuka net  stirnos. Jie patys  dažnai eina į tą  miškelį pasivaikščioti, prie jo nuo pat mažens auga ir sūnus. Graži nauja pradžia… 

Angelė Adomaitienė

Nuotraukos iš Mierkių šeimos archyvo