Įspūdingiausios Lietuvos obelys

gegužės 14, 2018
Toliau sodintas „Neregėtos Lietuvos“ ąžuolynas
gegužės 14, 2018
Foto akimirkos iš XV-ojo atviro Lietuvos medkirčių čempionato ir Baltijos šalių miškininkystės studentų profesinio meistriškumo čempionato 2018 vykusio Girionyse
gegužės 14, 2018

 

Įspūdingiausios Lietuvos obelys

 

Kol plieskia obelų žydėjimas, prisiminkime ryškiausias Lietuvos obelis. Nors tai dažniausiai mūsų auginamas vaismedis, išskirtinių ir saugomų kaip gamtos paminklai obelų nėra daug.

 

Senoji Kauno obelis

 

Šis vaismedis  – gerai žinomas botaninis gamtos paveldo objektas. Medžio rūšis  – miškinė obelis (Malus sylvestris (L.) Mill.). Saugomų teritorijų valstybės kadastro duomenimis, ji yra vienintelė saugoma obelis Lietuvoje. Obels kamieno apimtis 1,3 metro aukštyje –  285 cm, amžius – apie 360 metų, medžio aukštis – 8 m. Dabartinio kamieno su didžiule dreve apimtis mažesnė, nes prieš kelerius metus per vėtrą nulūžo viena stambi šaka. Šiuo metu gyvybingos tik kelios obels šakos, tačiau jos pasidengia vešlia lapija, veda vaisius. Obelis pramečiauja –  žydi ir veda vaisius kas antrus metus. Vaismedyje įkelti keli inkilai.

 

Senoji Kauno obelis  auga KauneKazliškiuose (Aleksoto sen.), Senosios Obels gatvėje, privačiame sklype šalia gyvenamojo namo. Medis pažymėtas informaciniu stendu,  lankomas aplinkosaugininkų, sausmečiu palaistomas.

 

Kadaise šioje vietoje augo giria. Žmonės kirto medžius, statėsi namus, tačiau dėl kažkokių priežasčių neišdrįso nukirsti čia žydėjusios laukinės obels. Vėliau ji atsidūrė gyvenvietėje tarp namų. Pasakojama, kad 1812 m. čia buvo rastas sušalęs prancūzų kareivis, kuris ir palaidotas po obelimi. 1960 m. obelis paskelbta gamtos paminklu, 1987 m. – respublikinės reikšmės paminklu. Lietuvoje ji laikoma seniausia obelimi.

 

Buvusiame Kazliškių kaime šios sodybos šeimininkai 1960 m. ketino nupjauti šalia augusią ir statyti sandėliuką trukdžiusią seną obelį. Vienai iš negausių vietinių gyventojų prasitarus, kad obelis mena čia gyvenusį jos prosenelį, šeimininkai nutarė ją išsaugoti. Tais pačiais metais į sodybą atvažiavę gamtosaugininkai ant akmens šalia obels pritvirtino metalinę lentelę su įrašu, kad senoji obelis – gamtos paminklas, kuriam tuomet buvo apie 300 metų.

 

Medaus obelis varžėsi dėl metų medžio titulo

 

2017-ųjų Lietuvos metų medžio rinkimuose varžėsi ir paprastoji obelis (Malus domestica Borkh), pavadinta Medaus obelimi. Ji auga netoli Žemaičių plento, Antkopčio kaime, Klaipėdos rajone, privačioje valdoje, kurios savininkas – Juozas Žemgulys. 

 

Šio medžio kamieno apimtis 0,80 m aukštyje (siauriausioje vietoje) – 3,35 m., aukštis – 14 m. Žvelgiant į obelį iš tolo nustebina jos jėga, stiprybė. Ypač obelis įspūdinga, kai apsipila žiedais.

 

„Sodyba priklauso mano tėčiui, ten aš augau vaikystėje. Ta obelis bujoja nuošaliau, ne prie pat namų, už pastatų. Ji dar kasmet žydi, atskiros šakos pradeda žydėti skirtingu metu, nes vienos yra laukinės, o kitos – skiepytos. Ir obuoliai kelių rūsių – laukinukai ir kažkokios vėlyvos veislės. Obelis ne mūsų skiepyta, kokios veislės tie skiepyti obuoliai nė nežinome, jų skonis nėra įspūdingas, todėl jų nenaudojome, likdavo laukiniams žvėrims ir paukščiams. Prie tos obels stovėjo aviliai su bitėmis. Šios intensyviai nešė medų, aviliai būdavo visada visi pilni, nes obelis gausiai žydėjo ir dosniai dalijosi žiedadulkėmis su bitėmis. Dėl to ją ir pavadinome Medaus obelimi. Žmonės prie jos daug nevaikščiojo, netrukdė nei bitėms, nei medžiui“, – pasakoja Mindaugas Žemgulys, įmonės „Mona pro“ vadovas, gyvenantis netoliese, tame pačiame Klaipėdos r., Priekulėje.

Beje, jis ir pateikė teikimą Medaus obeliai 2017-ųjų Lietuvos metų medžio rinkimams – juk jo tėvo sodyboje auga ši gažuolė.

 

Jau per 300 metų

 

Sodyboje  Antkopčio kaime pernai rudenį apsilankęs VšĮ „Lietuvos arboristikos centras“ vadovas Sigitas Algis Davenis teigia, kad šiai obeliai – daugiau nei 300 metų.


Kaip nustatomas medžių amžius? Pasak S. A. Davenio, patikimai tai padaro tik invazinės priemonės – tam tikrais grąžtais išgręžus mažytę kiaurymę galima tiksliai nustatyti, kiek medyje yra rievių, kurios rodo, kiek jam yra metų. Tai taikoma techniškai brandiems medžiams, kurie ruošiami kirsti, mat jeigu perbręsta, vidus pradeda gesti. O seniems išskirtiniams medžiams šis būdas netinka –  ir taip aišku, kad jie drevėti, tuščiaviduriai.

 

Kartais padeda istoriniai šaltiniai, kada medis buvo pasodintas, bet šiuo atveju vargu, ar tokių yra. Tad belieka pagal kamienų apimtį įvertinti, kokio amžiaus šie medžiai turėtų būti.

 

„Senoji Kauno obelis –  suvargusi, vos gyvena, egzistuoja, o Medaus obelis yra daug didesnė pagal savo apimtis, ji bujoja, klesti. Matome, kad kaunietei pastarieji šimtmečiai nebuvo tokie dėkingi kaip Medaus obeliai, kuri augo be jokių apribojimų turbūt visus 300 metų”, – akcentuoja S. A. Davenis.

 

Kuri iš šių obelų  senesnė?

 

VšĮ „Lietuvos arboristikos centras“ vadovas sako, jog tikėtina, kad Medaus obelis jauniau atrodo,  ji dar bujoja, kupina jėgų, nors nedrįsta ir tvirtinti, kad Kauno obelis senesnė. Pasak arboristo, vien šis kriterijus nėra patikimas, medžių senėjimą lemia genetiniai faktoriai, aplinka ir žmogaus veikla. Medžiai, kaip ir žmonės susensta būdami nevienodo amžiaus – žmogaus raukšlės, kaip ir medžio randai ar drevės dar nieko nepasako, kalendorinis ir  fiziologinis amžius neretai nesutampa. Senėjimas prasideda nuo brandos, kiti ir jos nesulaukę pradeda senti. Dažnai branda dėl aplinkos poveikio ir žmogaus veiklos ateina anksčiau nei gamtos būtų lemta.

 

Kokie kriterijai taikomi obelims, kad jos būtų paskelbtos saugomomis? Pasak pašnekovo, jos turi būti įspūdingų parametrų, pavyzdžiui, ąžuolai – 4 metrų skersmens, turėti gamtinę, istorinę vertę.

 

„Nors viena šių obelų saugoma, o kita ne, abi jos yra išskirtiniai vienetiniai augalai, vertingos mūsų gamtos dovanos“, –  apibūdina „Lietuvos arboristikos centras“ vadovas.

 

O ar galima jas pavadinti gražiausiomis Lietuvos obelimis, nė nedrįsau klausti. Grožiui įvertinti visuotinai pripažintų kriterijų nėra, kiekvieno mūsų grožio samprata gali būti kitokia. Juk tikriausiai mums gražiausios ir labiausiai mus džiugina tos, kurias patys pasodinome ar kurias dažniausiai matome, kurios auga arčiausiai. Kaip sakoma, kiekviena pušis savo šilui ošia, turbūt galima teigti, kad ir kiekviena obelis savo šeimininką labiausiai džiugina.   

 

Daiva Červokienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

WordPress Lightbox Plugin