Išsipildė vaikystės svajonė – tapo gamtos dalimi

birželio 21, 2017
Miškininkai – okupacijos aukos
birželio 20, 2017
PAPILDYTA

Garsios miškininkystės parodos Švedijoje lankytojai graibstė lietuvišką produkcijąbirželio 21, 2017

Yra žmonių, kurie, radę laisvalaikio minutėlę, kuria įvairius rankdarbius, drožinėja skulptūras, kitokias grožybes iš miške rastos šakos ar kelmo. Vienas tokių – Jonavos miškų urėdijos Užusalių girininkijai vadovaujantis Žilvinas Koncevičius. Girininkas sako, kad kuriant bet kokį daiktą iš medžio, išsivalo galva nuo pašalinių minčių, apima fizinis nuovargis, tačiau „pasikrauna“ dvasia. Po darbo sugrįžęs į namus, jis palinksta prie medžio gabalo, kuris, paklusęs talentingo miškininko rankoms ir vaizduotei, netrukus pavirsta meno kūriniu.

Paveldėjo iš senelio

Dešimt metų ėjęs Svilonių girininko pavaduotojo pareigas ir gavęs pasiūlymą vadovauti Užusalių girininkijai, Žilvinas prisipažino kiek sudvejojęs. Padėti dirbti, pavaduoti yra vienas dalykas, o pačiam vadovauti – sudėtingesnis reikalas. Bet, padrąsintas kolegų, sutiko. O kai atėjo į Užusalių girininkiją, radosi vis naujų ir puikių idėjų, kurias įgyvendinti reikia ir noro, ir laiko, ir lėšų.

Bet Ž. Koncevičius ne iš tų, nuleidžiančiųjų rankas. Juolab kad darbštumą jis veikiausiai bus pasisavinęs iš savo senelio, dirbusio miško darbininku Ukmergės ir Panevėžio rajone,  netoli Lietuvos prezidento Antano Smetonos gimtinės.

„Toks raumeningas, aukštas – ir vis prie medienos: tai skobia, tai kala, tai kažką drožia. Būdavo, parvažiuoja pavargęs po darbo, griebia dalgį – skuba kiemą nušienauti, sodą apžiūrėti. Labai mylėjo miškus, gamtą. Buvo medžiotojas ir žvejys. Atrodo, neteko matyti jo nuobodžiaujančio. Matyt, visa tai paveldėjau iš jo – ir aš tam pasidaviau. Ir miškininku tapau, ir įvairias skulptūras iš medžio mėgstu meistrauti.  Reikia tik vaizduotę turėti – pasidairyk po mišką ir rasi: tai koks keistos formos kelmas, tai šaka, gyvį primenanti. Lieka tik tvarkingai ir gražiai apdoroti tą radinį. Ko ne puošmena? Ir originalu, ir patrauklu, ir autentiškas kūrinys“, – nusišypso girininkas.

Pomėgiai virto patirtimi

Ž. Koncevičius augo ūkininkų šeimoje kaimyniniame Ukmergės rajone, Veprių seniūnijoje. Visi keturi vaikai (du broliai ir dvi seserys) nuo mažens buvo pasiskirstę darbus namuose ir laikėsi tarsi vienas kumštis.

„Kiekvienas turėjome savo atsakingą sritį. Merginos ravėdavo daržus, gamindavo pietus. O aš su broliu Mindaugu ruošdavome  malkas žiemai, prižiūrėdavome gyvulius“, – pasakojo Žilvinas.

Bet vaikas turėjo savo išskirtinį hobį – augino braškes, kurių pakakdavo ne tik visai gausiai šeimai, bet likdavo ir parduoti, tad į kišenę įkrisdavo viena, kita kapeika. Ir dabar, dirbdamas Užusalių girininkijoje, jis puoselėja viltį kada nors grįžti prie braškininkystės. Deja, kol kas tam trūksta laiko, tad šio pomėgio teko atsiakyti. Bet miškininkas įsitikinęs: tai laikinas pertrūkis.  

Būdamas vaikas, labai mėgo genėti ir formuoti vaismedžius, mokėsi tai daryti atidžiai, nepažeisdamas augalo. Todėl šiandien džiaugiasi turimais gerais įgūdžiais.

„Šis darbas man labai patinka. Daugelis pažįstamų skambina telefonu, kviečia atvažiuoti į jų valdas, apžiūrėti vaismedžius, juos suformuoti, patikrinti, ar neserga kokia nors liga. O studijų metais mane sudomino entomologijos mokslas apie vabzdžius –  kaip jie gyvena, kuo minta, kokią daro žalą ar duoda naudą augalams ir visai aplinkai. Tos žinios labai praverčia šiandien, nustatant miško kenkėjus ir ligas. Žinoma, mėgstu krepšinį, traukia žvejyba“, – apie save pasakojo girininkas.         

Studijų metai

Šeimoje jo pasekėjų daugiau nėra. Šit brolis linkęs prie elektros knibinėtis, vieną seserį paviliojo buhalterijos mokslai, kitą – kulinarijos paslaptys.

Veprių žemės ūkio mokykloje įsigijęs ūkininko augalininko diplomą, vėliau jis pasirinko Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją Girionyse, Kauno rajone, tuomet turėjusią Kauno aukštesniosios miškų mokyklos pavadinimą. „Baigęs ją ir pradėjęs dirbti, pamaniau, kad praverstų didesnis žinių bagažas, tai  Aleksandro Stulginskio universitete baigiau bakalauro, o paskui ir magistrantūros studijas“, – prisiminimais dalijosi Žilvinas.

Studijos vaikinui patiko – tiesiog traukė miško mokslai, praktiniai užsiėmimai, pasitikėjimo teikė profesionalių dėstytojų komanda, jo žodžiais tariant, padėjusi pačius didžiausius gyvenime pagrindus.

Sunkiausia buvę išmokti lotyniškus miško žolinių augalų ir medžių pavadinimus. „Susirinkdavome į grupeles ir vieni kitus egzaminuodavome. Plyšdavome iš juoko, kai kuris netaisyklingai ištardavo kokį terminą. Prisimenu, prieš dendrologijos egzaminą reikėjo surinktus daugiau kaip šimto medžio rūšių herbarizuotus lapus susiūti į knygas. Susirinkome į dėstytojo Zenono Janulaičio kabinetą, išsidėliojome tuos lapus ir visą naktį siuvome, nes kitą rytą turėjome atsiskaityti“, – mintimis grįžo į studijų metus.

Viliojo paslaptinga aplinka

Pasirinkti  miškininko profesiją, be abejo, paskatino gyvenimas vienkiemyje, kur gamta buvo  neatsiejama jo gyvenimo dalis.

„Būdavo, su broliu Mindaugu visas pelkes išbraidome, visus miškus išmaišome. Puikiai žinojom vietas, kur auga žemuogės, avietės, dygsta baravykai ar kitos rūšies grybai. Miškas man atrodė tarsi kažkoks paslaptingas pasaulis, kerintis savitu grožiu visais metų laikais. Bet gražiausias iki šiol – pavasaris, kai atbunda pati smulkiausia augalija, švelniomis spalvomis ima puoštis lapuočiai, pasigirsta nepaprastas paukščių čiulbėjimas“, – prisipažino Žilvinas.

Gamtą mėgstančiam vaikui neprailgdavo penkių kilometrų atstumas iki Veprių vidurinės mokyklos, kurioje jis mokėsi. Kelias vingiavo per kaimą, sukdavo pro tyvuliuojantį ežerą – galėdavo pamatyti, anot jo, daugybę gamtos stebuklų, kasdien išgirsti tuos pačius ir vis kitokius gamtos garsus. O ir mokykla stovėjo labai gražioje vietoje, apsupta miškų, vėsinama netoli tekančios Šventosios upės.

„Jau tada žinojau, kuo užaugęs būsiu. Mano svajonės išsipildė – turiu mėgstamą darbą, rodos, tapau gamtos dalimi. Jaučiu, kad sėdžiu savo rogėse“, – samprotavo miškininkas.

Golfo lauko įvaizdis

„ Atėjęs dirbti į  Užusalių girininkiją, kolektyvui pasiūliau aplinką sutvarkyti taip, kad būtų  gražu ir patiems, ir pravažiuojantiems miško lankytojams. Sakiau – išlyginkime dirvą ir pasėkime veją – tegu bus panašu į golfo lauką“, – nusijuokė jis.  

Ir darbai prasidėjo.     

Girininkijos teritoriją puošia vingiuojantis didelis tvenkinys. Ir juo reikia rūpintis, antraip užaugs žolėmis, pavirs kūdra.

„Gelbėdami telkinį nuo žolinės augmenijos, į jį prileidome amūrų. Tikiuosi, kad žuvys išvalys dugną, tad karštą dieną norintieji galės atsigaivinti vandenyje. Bendradarbiai atvežė ir pasodino dekoratyvinių vandens lelijų. Kai jos pražys, atrodys dar gražiau ir patraukliau. Tik, va, šį lieptą per tvenkinį, būtina atnaujinti, suremontuoti“, – mąstė miškininkas.

Kitoje vandens telkinio pusėje kyla keistas, antikos laikų stilių primenantis statinys. Tai būsima pavėsinė, kurią savo rankomis renčia nagingas girininkas.

„Tokiems reikalams medžiagos girininkijos valdose visada pakaks. Ši pavėsinė bus ne iš nudailintos ir lygios medienos, bet gumbuotų ir natūralių rąstų. Žinoma, juos reikia švariai nuskusti – nuimti žievę, impregnuoti, iš tikrųjų gana savotiškai atrodo. Tiesiog taip sumąsčiau ir darbuojuosi“, – aiškino pašnekovas.

Šalia pavėsinės bus įrengta laužavietė, aplinką papuoš girininko rankomis padaryti baldai – lankytojams liks tik mėgautis nepaprasta ramybe.

Ant tvenkinio kranto stiebiasi selekcininkų išvestas bukas. Pasak Ž. Koncevičiaus, jo šakos auga svyrančiai į apačią ir sudarys fontano įspūdį. Kitoje vandens telkinio pusėje į aplinką įdomiai įsikomponavo ąžuolo išvarta, primenanti iš vandens šliaužiantį krokodilą.  Girininko nuomone, vandenyje gyveno daug bebrų, matyt, ąžuolą bus tie gyvūnai nugraužę, tai jis ir nuvirto ant pakrantės.

„Nusprendėme nieko su ta išvarta nedaryti – tiesiog medis užsikonservavo ir puikiai įsikomponavo, tarsi skulptūra, į visą gamtovaizdį. Tegul taip ir bus“, – žvelgdamas į ropojantį medinį krokodilą, paaiškino pašnekovas.

Dendrologinių augalų kampelis

Šeimininkiškumą liudija dekoratyvine žolyte apsėtas plotas. „Liko dar vienas iš laukinės gamtos gniaužtų neišvaduotas plotelis, bet ir jį užkariausime – bus graži pasivaikščiojimo ir poilsio vieta. Toje vietoje norime įrengti parką, skirtą Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Laiko dar turime, atsiras naujas viliojantis kampelis. Po trupinėlį, po saujelę – ir sudėliosime patrauklią poilsiavietę“, – susitikimo metu žadėjo Žilvinas.

Girininkas svajoja apie miniatiūrinių dendrologinių – sumedėjusių augalų rūšių, retų veislių – augalų kampelį. Pasidairius po Skinderiškių (Kėdainių r.) dendrologijos parką, kiekvienam miškininkui širdis apsąla nuo gausos iš įvairių valstybių atsivežtų retų medžių, krūmų, krūmelių.  Kodėl nepapuošus ir nepaįvairinus Užusalių girininkijos kiemo, sakykime, kukmedžiu, katalpa, dviskiaučiu ginkmedžiu, bekočiu ąžuolu ar magnolija? Gal tai būtų pirmas žingsnis į didelio ir paslaptingo sumanymo įgyvendinimą.

Anot Ž. Koncevičiaus, toks parkas labiausiai derėtų jau minėtoje teritorijoje, kurią ketinama sutvarkyti iki Lietuvos valstybės 100-mečio minėjimo. Taip būtų pagerbta ir darbais paženklinta didinga lietuvių tautos istorinė data.  

Valandėlės jaunimui      

Netoliese – šaknis į žemę suleidę jauni vaismedžiai. Nedideliame sode pirmuosius vaisius subrandins kelios obelaitės, kriaušės, vyšnios, trešnės, slyvos. Anot girininko,  poilsio valandėlę smagu nueiti ir nusiskinti ekologišką obuolį ar kriaušę, užsukusius  lankytojus pavaišinti girininkijoje užaugusiais vaisiais.

„Mes labai artimai bendraujame su skautais, miško bičiuliais, Užusalių pagrindinės mokyklos moksleiviais, kurie neretai mus aplanko ir padeda tvarkyti aplinką – pavasarį ir rudenį sugrėbia lapus. Tikimės čia pat, girininkijoje, jiems vesti edukacines valandėles. Užsiėmimų metu stengsimės papasakoti ne tik apie miško augimą, bet ir supažindinti su jame gyvenančiais žvėrimis ir paukščiais. Pats žinau – geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti. Kur kas įdomiau sužinoti daugybę miško paslapčių. Manau, ne vienas susidomės ir galbūt ateityje pasirinks miškininko kelią“, – šyptelėjo Ž. Koncevičius.

Mediniai stebuklai

Žilvino namuose Svilonyse esantys jo pagaminti mediniai kūriniai tarsi tvirtina, kad čia gyvena nagingas, darbštus ir talentingas žmogus. Akį patraukia iš lazdyno išdrožtas laikrodis, šviesą skleidžiantis šviestuvas, sukurtas iš pušies kelmo, įvairūs indai, dubenėliai  iš beržo, ąžuolo, eglės. Visko neišvardysi. Tuos medinius gaminius, naudojamus buityje ar atliekančius dekoro funkciją, reikia pamatyti.

Meistras sako, kad medienos miške apstu. „Guli miške medžio gabalas, stypso kelmas. Važiuoji pro jį kartą, kitą, ir nieko – pravažiuoji ir palieki. Žiūrėk, tuo pačiu keliu suki po poros mėnesį – dar tebeguli tas pats daiktas. Staiga į galvą šauna mintis: o juk jį galima paversti gražia koja stalui, išskobti dubenį ar kokį kitą patrauklų drožinį. Tada tenka sustoti, tą medžio gabalą įsimesti į mašiną ir gabentis namo. O tada – imti į rankas įrankius ir dirbti. Toks tas mano įkvėpimas“, – nusijuokė girininkas Žilvinas.

Miškininkas, nemėgstantis laisvo laiko švaistyti veltui, labiausiai vertina žmogų, kuriame įsikūniję darbštumas, kruopštumas, stropumas ir pareigingumas. Toks Ž. Koncevičius ir yra – siekiantis, ieškantis, kuriantis, kiekvieną dieną paženklinantis apčiuopiamais savo triūso rezultatais. 

Irena NAGULEVIČIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *