Iššūkiai kuriamai naujai miškų politikos strategijai

Įvežtinį biokurą tikrina ne viena institucija
3 kovo, 2020
Miškininkai kviečia drauge iškelti inkilus grįžtantiems paukščiams
5 kovo, 2020

Iššūkiai kuriamai naujai  miškų politikos strategijai

Aplinkos ministerija kartu su Lietuvos prezidento kanceliarija vasario 28 d. Prezidentūroje surengė miškų politikos diskusiją-konferenciją „Lietuvos miškai po 2020 metų“.  Įžanginis  Aplinkos ministerijos renginys iš ciklo, skirto miškų politikos kryptims po 2020 m.  išgryninti,  ne tik subūrė specialistus, mokslininkus, privačių miškų savininkus, nevyriausybinių organizacijų narius bei aktyvius visuomenės piliečius, bet ir pirmą kartą suteikė galimybę kalbėtis, diskutuoti ir ieškoti bendro sprendimo.  2020-aisiais baigia galioti Nacionalinės miškų ūkio strategijos sektoriaus plėtros programa, tad pats metas  tartis dėl naujo miškų politikos strateginio dokumento ir kartu atsižvelgti į prieštaringus visuomenės poreikius miškams.

Politiką formuoja ir savaip gelbėja mišką

Aplinkos ministerijos Miškų politikos grupės vyriausiasis patarėjas dr. Nerijus Kupstaitis kalbėjo, kad formuojant naują miškų politiką pirmiausia reikia kalbėti apie santykius, kuriuose dalyvauja žmonės. „Saugomoms teritorijoms daug priskirta miškų, kurie dažnai neturi didelės gamtinės vertės, tačiau juose yra ribojimų, užkeliančių miško savininkams naštą, kuriai palengvinti turime ieškoti pinigų kompensacijoms“, – pažymėjo pranešėjas.

Didžiausia bėda, pasak specialisto, veiksmų tęstinumo trūkumas – laimėjusieji rinkimus naujai ir savaip gelbėja mišką. Naują miškų politikos dešimtmečio strategiją Aplinkos ministerija turėtų parengti iki šių metų pabaigos.

Pranešimą „Besikeičiantis visuomenės požiūris į mišką. Skirtingi požiūriai – kaip juos suderinti?“ skaitė „Baltijos aplinkos forumo“ direktorius Žymantas Morkvėnas.

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda konferencijoje gana aštriai pasisakė dėl  Punios šilo apsaugos. Šalies vadovo žodžiais, Punios šile „turi būti nutraukta bet kokia veikla kertant medžius ir galbūt net iki minimumo apribotos žmonių teisės ten kažką daryti, net uogavimo ar grybavimo prasme“. Jis priminė aplinkos ministrui Kęstučiui Mažeikai, kad dar pirmajame susitikime ragino spręsti Punios šilo klausimą. Aplinkos ministras teigė, kad  nebuvo nukirstas nė vienas medis, augantis šiaurės rytinėje šilo dalyje, t. y. rezervato teritorijoje ir kad visi sprendimai Punios šile daromi griežtai laikantis įstatymų bei mokslininkų rekomendacijų.

Miško savininkų balsas turi būti išgirstas

Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pirmininkas dr. Algis Gaižutis pasidžiaugė ir padėkojo, kad šalies vadovas atėjo paklausyti, kokie iššūkiai kyla privačių miškų savininkams.

„Šnekame apie miškininkystę, tad pirmas iššūkis iš miškininko savininkų pozicijos nėra vien tik medis, o ir nuosavybės kategorija. Tai svarbu 250 tūkst.  Lietuvos piliečių, turinčių miškų, kurie su šeimos nariais jau sudaro apie 800 tūkstančių  šalies gyventojų – jiems ne vis vien, kokie sprendimai priimami tuose  888 tūkst.  ha privačių miškų. Esminis iššūkis, ar mes gebėsime ateityje dėl politikos formavimo išlaikyti esamą nuosavybę? Nes būtent visus pastaruosius 30 nepriklausomybės metų  kryptingai apribojamos savininkų teisės ir stengiamasi „išmiškinti“  smulkius, nedidelius miškų savininkus, kad jie ne tik būtų priversti parduoti savo nuosavybę, bet ir kuo pigiau, mažesne rinkos kaina“,- tvirtino A. Gaižutis.  

Anot jo, kad šis klausimas būtų sprendžiamas, reikia labai nedaug – formuoti ne išmokų, ne pašalpų pilietį, bet savarankišką žmogų, Lietuvos patriotą, savo šalies šeimininką, kuris atsakingas ir už savo šalį, ir už nuosavybę – tai  tas pirmas žmogus, kuris gins Tėvynę, jeigu kas nors bloga atsitiks.  Kad turėtume tokių žmonių, turi būti užtikrintas nuosavybės tęstinumas, saugumas, o tam reikia labai nedaug, bet kartu ir daug – laikytis Lietuvos Konstitucijos.

„Antras iššūkis ne mažiau svarbus – disponavimas nuosavybe. Per 250 tūkst. šalies piliečių atgavo nuosavybę  – dokumentus, o galimybė naudotis ta nuosavybe mažėja dėl smulkmeniškų skundų,  miško savininkai tampa nelabai profesionalių biurokratų sprendimų primetamos valios vykdytojais. Net nediskutuojant,  ar tas draudimas prisidės prie siekiamų rezultatų. Paimkime bet kurį įstatymą ir pamatysime, kad Seimas nevykdo kontrolės, kaip veikia priimami įstatymai. Monitoringas  nevyksta, nors tai ir privalu.

Be to,  tai brangiai kainuoja valstybei, nes nyksta pasitikėjimas dėl priimamų sprendimų. Dešimt metų buvo vilkinamas žemės ir miškų atidavimas, įsteigtos, kur reikia ir kur nereikia, įvairios saugomos teritorijos. Gerbiamas Prezidente, ar jums kas nors sakė, kad mūsų saugomos teritorijos buvo sukurtos visai ne gamtinėms vertybėms saugoti, apie ką dabar ir Aplinkos ministerijos specialistai sako, o teritorijos kraštovaizdžiui, kultūrinėms vertybėms. Tai, žinoma, reikia saugoti, bet didelė dalis teritorijų, iš jų ir Labanoro regioniniame parke yra skirtos kraštovaizdžio, o ne gamtos vertybių apsaugai.  Kai 2011-2014 metais buvo atlikta visų Europinės svarbos buveinių inventorizacija, paaiškėjo, kad du trečdaliai buveinių yra ūkiniuose miškuose, kur ūkininkaujama intensyviai, o ne įsteigtose saugomose teritorijose“,- aiškino pranešėjas.

Anot jo, kai aplinkosaugininkai kelią klausimą dėl kirtimų saugomosiose teritorijose, jis esąs dėkingas, nes dabar savininkui palikta teisė tik nusipjauti medį, pasiekusį nustatytą skaičių metų, o kurtis, naudoti savo mišką kitiems tikslams teisės labai apribotos. Tai paradoksas, kai tu negali ten 2-5 arų panaudoti poilsio nameliui, net už palapinės pastatymą savo valdoje baudžiama, jei ten neįteisinta stovyklavietė.

„Visos tos priemonės veda prie aktyvaus miškų ūkio sunaikinimo. Jeigu norime visą teritoriją palikti savieigai ar kaip numatoma dabar strateginiuose planuose, turėsime dar vieną eksperimentą… Labai didelė problema – neuždirbami, o gaunami pinigai įvairiems projektams. Aplinkos ministerija rengia naują prioritetinių veiksmų programą, pateikia Briuseliui – skirtumas beveik milijardas eurų  2021-2027-ųjų periodui. Nusprendėme sumažinti lėšas kovai prieš Sosnovskio barščius? Kaip neatsakingai pinigai planuojami, kai jų uždirbti nereikia. Kiek STT tiria, kiek lėšų projektams panaudota ir kur tie pinigai nuėjo?“- klausė LMSA vadovas.

Pasak jo, didžiulis iššūkis laukia ir dėl klimato kaitos, savinininkams – ne problema ir tvarus miškininkavimas, bet tam reikia žmonių ir užmiršti, kad išvyti dirbantį žmogų iš miško paprasta, o prisikviesti bus labai sunku.

Konferencijoje taip pat pasisakyta apie alternatyvius miško naudojimo planavimo modelius, galimybes atliepti šiandienos visuomenės poreikius miškams, aptarti gamtosaugos ir miško naudojimo subalansavimo klausimai, kalbėta apie socialinio ir kultūrinio miškų vaidmens šiandienos visuomenėje pasikeitimus.

Apie ką daug metų nekalbėta…

Diskusija, kurios visi labiausiai laukė, prasidėjo klausimais. Ar šiandien turimas Lietuvos miškų potencialas leistų pakankamai gerai atliepti subalansuotus visuomenės poreikius miškams? Kokie miško naudojimo modeliai ir miškininkystės praktikos tam geriausiai pasitarnautų? Kaip racionaliau panaudoti ūkiniuose miškuose sukauptus medienos kiekius duodant kuo didesnę ekonominę naudą valstybei ir miško savininkams, kartu atliepiant klimato kaitos iššūkius? Kokia miškų dalis turi būti saugoma režimu, kai juose kertama tik tada, kai to reikia dėl gamtosaugos priežasčių? Ar vienodas miškų apsaugos krūvis turi tekti valstybiniams ir privatiems miškams? Kaip keičiasi socialinis -kultūrinis miškų vaidmuo šiandienos visuomenėje ir kokie miškininkavimo pokyčiai reikalingi jį stiprinant?

Diskusiją pradėjęs Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos prof. dr. Algirdas Augustaitis  pripažino, kad šiandien nesusikalbama, kas visiems svarbiausia  –  dėl miško. Jo kolega prof. dr. Gintautas Mozgeris pripažino, kad Vakarų Europoje ši problema buvo prieš 30-40 metų, kai miškininkas dirbo sau, jis buvo vienintelis išmanantis specialistas, o visuomenė turėjo daug svarbesnių reikalų…

„Mes negalime kalbėti apie dvi stovyklas – visų tikslas vienodas. Jei kalbame apie apsaugą, sutikime, kad „Natura 2000“ teritorijos steigiamos ne dėl paukščių, ne dėl buveinių, o  kad to norėjo žmogus. Čia pirmiausia yra socialinis projektas, ne aplinkosauginis, – teigė profesorius. – Vargu, ar mes galime išspręsti visas problemas ieškodami pirminių priežasčių, kai šiandien reikia surasti bendrą kalbą tarp miškininkų ir visuomenės, kai reikia surasti vietą buvusiam urėdui, kuris saugojo mišką, ūkininkavo regionuose“.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų instituto mokslininkė dr. Diana Lukminė pripažino mananti, kad visos problemos ir diskusija vyksta dėl to, kad daug metų apie tai visi drauge nesikalbėjo. „Mes turime diskutuoti, svarstyti, labai atsargiai priimti sprendimus, nes už mūsų stovi šimtai tūkstančių privačių miškų savininkų, miškų ir medienos pramonėje dirbantys žmonės,  –  sakė diskusijos dalyvė. – Lengva ranka pasakyti, kad bus taip, o ne kitaip – labai neatsakinga. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad įsteigus naujai saugomas teritorijas kartais tas saugomas objektas išnyksta, nes jam reikalinga ūkinė veikla. Mes turime būti labai atsargūs priimdami sprendimus dėl saugomų teritorijų, kad nesunaikintume to, kas vertinga. Kalbėdami apie mišką, nepamirškime žmogaus, nes jis yra gamtos dalis ir labai svarbus elementas. Žiūrėkime į sėkmingus Europos pavyzdžius – miškininkai, ekologai, visuomenės atstovai tikrai gali susitarti ir kartu dirbti. Tai didžiulė pradžia diskusijos, kuri turi vykti toliau“.

Miškas auga ne po šiltnamio gaubtu

Valstybinės miškų tarnybos prof. dr. Andrius Kuliešis pastebėjo, kad neįvertinama, jog miškas užauga, keičiasi, pribręsta ir ratas turi toliau suktis, kad vėl augtų nauji medžiai. „Miškas auga ne po šiltnamio gaubtu, jis atviras visokiems trikdžiams – 1992-1996  metais kinivarpų antplūdis pražudė 100 tūkst.  ha kaip didžiulis gaisras. Šiandien vėl girdime žaidimus su Punios šilu. Aš nežinau, ar kas leido, ar neleido laiku iškirsti tų eglių. Tai nusikaltinimas, jei nebuvo leista kirsti, kai buvo dar gyvi medžiai… – apgailestauja profesorius. – Mes turime atsižvelgti į objektyvius dėsnius, į gamtos vyksmą ir neįsivaizduoti, kad galime tai turėti amžiams. Dėl sengirių norėčiau pasakyti, kad Lietuvoje skirtingas įvairių autorių supratimas apie tai, kas yra sengirė. Mums reikia apsibrėžti, kas tai yra.  Galima rasti literatūroje labai įvairių apibrėžimų, net ir karklynas, ir baltalksnynas gali būti sengirė. Viskas priklauso nuo to, kiek tai medžių rūšiai skirta gyventi. Kiekviena medžių rūšis turi savo amžių ir reikia suprasti, kad sengirė irgi ne amžina. Pritariu minčiai, kad visur reikia ūkininkauti, sengires saugoti nuo kenkėjų, nuo gaisro.  Be to, neužmiršti, kad  kuo medynas  aukštesnis, tuo didesnė  galimybė, kad jis bus pažeistas vėtrų ir visokių kenkėjų… Lietuvos laukia nemaži iššūkiai ir dėl klimato kaitos. Vienas pagrindinių uždavinių – palaikyti miškų produktyvumą, sumažinti dujų išmetimą, kad miškininkystės sektorius viską subalansuotų. Juk žinome, kad pažeidę grandinę, pažeisime visą balansą“.

Valstybinių miškų urėdijos valdybos narys dr. Gediminas Jasinevičius pastebėjo, kad diskusija buvo tarsi kaltinimų paieška tarp vienų ir kitų. „Aš manau, kad mes buvome pakviesti čia surasti genialių idėjų, vardiklių, o ne ieškoti kaltų. Man stigo supratimo, koks turėtų būti mūsų bendras sprendimas“, – apibendrino jis.

Gamtos tyrimų centro  ekologas Danas Augutis pabrėžė, kad diskusija ne apie tai  – kirsti ar nekirsti, saugoti ar nesaugoti. Esminis klausimas susitarti, kur intensyviau kirsti, o kur labiau saugoti. „To sprendimo radimas – balanso paieška. Medienos tūris, miškų plotai didėja, tai man, kaip ekologui, atrodo, kad galime labiau ir saugoti. Vienas iš didžiausių nesusikalbėjimų, kai kalbame apie brandų mišką. Gamtininkai brandų mišką įsivaizduoja vienaip, miškininkai – kitaip. Aš  brandų mišką įsivaizduoju kaip sengirę, bet Miškų tarnyba dažnai kalba apie perbrendusius alksnynus, beržynus. Jų naudojimas gali būti didesnis. Nuomonėmis keičiamės jau trečius metus, buveinės inventorizuotos 2015-aisias. Praėjo penkeri metai, kai jas turime ir vis dar sprendžiame, kaip jas saugoti. Tos diskusijos turi baigtis kažkokiomis rekomendacijomis“, – mano ekologas.

Privačių miškų savininkų asociacijos vadovo Aido Pivoriūno įsitikinimu, mūsų miškų resursai šiek tiek riboti, tad reikia didinti miškų plotus. „Žemių turime daug, kompetencijos taip pat, sodmenų užauginama pakankamai. Dabar turi būti nauja kryptis – grįžti į miškų plotus žemės ūkio sąskaita. Pastaraisiais metais buvo priimami labai prastos kokybės teisės aktai. Dar nėra taip buvę, kad tiek daug kritikos būtų sulaukta iš Specialiųjų tyrimų tarnybos, Konkurencijos tarybos, Teisingumo ministerijos ir pan.  Mes, miškų savininkai, irgi esame tų prastos kokybės teisės aktų įkaitai. Smagu, kad Prezidentūra atidarė duris kalbėtis apie  miškų politiką. Iki šiol to nėra buvę. Svarbu kalbėti apie Lietuvos miškų ir miškų ūkių konkurencingumo didinimą regione. Pasaulyje daugiau nei 50 metų niekas nesaugo vienos rūšies, saugo ekosistemas. Miškas yra ekosistemų visuma, jeigu mes taip galvosime, tada rasime labai paprastą raktą į daugelį sprendimų. Mes keičiamės monologais. Ar Aplinkos ministerija nori, kad spręstume šiuos klausimus? Kokia nauda iš diskusijų? Patarimas – išgirsti kitą žmogų. Kaip turi jaustis miškų savininkai, kai visi jiems primeta savo valią – Aplinkos ministerija, Europos Sąjunga, buveinės, politikai… Aš siūlyčiau  neskubėti su sprendimais – kalbėtis, nes čia nėra priešų…“, – įsitikinęs  asociacijos vadovas.

Pilietinio judėjimo  „Gyvas miškas“ koordinatorė Monika Peldavičiūtė sakė, kad visuomenininkai palaikytų idėją, jog mažiausiai 10 proc. Lietuvos miškų būtų paskelbti saugomais, nes kalbant apie jaunuolynų veisimą neaišku, kam jie veisiami, ar jie taps mišku, ar bus naudojami biokurui.

„Prioritetas – brandžių miškų apsauga. Kol mes kalbėsime apie kietmetrius, kol nebus urėdijos ataskaitos, ką jie padarė, kiek padidino brandžių miškų, kiek sukūrė rekreacinių parkų, tol kils žmonių nepasitenkinimas, – sakė pašnekovė. – Šimonių giria, Labanoro, Karšuvos giria, Punios šilas… Šiuo metu penkeriems metams suplanuoti ten plyni kirtimai, nors tie miškai rekreaciniai. Visuomenės pasipiktinimas kyla tada,  kai Valstybinių miškų urėdija, o mes visi esame jos akcininkai, kalba apie miškų ūkį, turėdama omenyje tik medienos ūkį. Užsienyje valstybinės miškų urėdijos kuria rekreacinius miško gydomuosius parkus, yra apskaičiavę, kad tai suteikia 200 kartų didesnę ekonominę naudą. Visi supranta, kad miškas – ne tik mediena, tačiau  97 proc.  Valstybinės miškų urėdijos pajamų generuojama iš prekybos mediena. Ir, deja, nuostolingai (2020 m. prognozuojamas 6,9 mln. eurų nuostolis). Vadinasi, iki šiol ūkininkavimas mūsų miškuose visiškai neracionalus. Lietuvai su tokiu miškų ir kultūros potencialu būtina kurti ir didinti nemedieninę miško pridėtinę vertę, kas duoda dvigubai daugiau pelno ir ką jau suprato ir vykdo kitos šalys (rekreacija, turizmas, edukacija, visuomenės sveikatinimas, aplinkos švarinimas, klimato kaitos mažinimas, smulkieji verslai)“.

Diskusijoje dalyvavusių ekspertų teigimu, šalies miškai yra bene pagrindinė ekosistema, galinti reikšmingai prisidėti prie ambicingų Lietuvos įsipareigojimų švelninant klimato kaitą,  gebant kaupti anglį tiek augančiuose medžiuose, tiek ilgaamžiuose medienos produktuose.

Rasa Liškauskaitė

Nuotraukos Dainiaus Šerono