Įvežtinį biokurą tikrina ne viena institucija

Įvežtinį biokurą tikrina ne viena institucija

Lietuvos muitinė jau prieš ketverius metus sugriežtino importuojamo biokuro kontrolę.  Importuojant medieną ir durpes iš trečiųjų valstybių muitiniam įforminimui ir tikrinimui privaloma pateikti lydintįjį  radiologinių tyrimų dokumentą (pasą),  kuriame  turi  būti nurodytas  medienos ir durpių užterštumas. Dabartiniu metu itin aštri problema  – biokuras iš Baltarusijos. Sklinda kalbos, kad jis gali būti ne tik iš kenkėjų pažeistų miškų, bet dar ir radioaktyvus. Ar kas nors tiria iš Baltarusijos atvežtas medienos drožles bei iš jų katilinėse susidarančius pelenus? Ar patys  nekeliame sau pavojaus? Apie tai  kalbamės su Aplinkos ministerijos viceministre Justina Grigaravičiene, atsakinga už aplinkos taršą.

J. Grigaravičienė. Teisinį reguliavimą biokurui nustato Energetikos ministerija: yra patvirtintos  energetikos ministro taisyklės, koks turi būti biokuras, kas tai yra, kaip  jis turi būti perkamas, apskaitomas ir pan.  Šios taisyklės pakankamai detalios ir visoje Lietuvos teritorijoje turi būti taikomos vienodai. Tad  naudojant biokurą privalu paisyti nustatytų reikalavimų. Praktikoje turbūt pasitaiko bandymų  piktnaudžiauti, nes  kartas nuo karto pasigirsta nuogąstavimų, kad į Lietuvą galėjo patekti nekokybiškas biokuras.

Į  Lietuvą įvežamų krovinių kontrolė vykdoma per muitinę. Muitinė tikrina įvežamo biokuro radioaktyvumą pasienyje, taiko net aukštesnį standartą  nei paprastai kitose Europos Sąjungos šalyse, kurios turi sienas su trečiosiomis šalimis. Muitinė mus užtikrino, kad tikrai turi priemonių patikrinti radiaciją pasienyje. Kontrolė pasienyje tikrai yra, o ar visada pavyksta „pagauti“ pažeidėjus, negaliu pasakyti.

Bet jei valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės pareigūnai gauna žinią, kad koks nors įtartinas, keistas biokuras kažkur Lietuvoje suverstas, reaguoja nedelsiant ir patikrina. Neseniai buvome gavę signalą iš Kauno ir į ten išvyko mūsų Aplinkos apsaugos departamento žmonės kartu su radiacinės saugos centro specialistais. Buvo išmatuota radiacija, tačiau jos nenustatyta.  Į pranešimus visada reaguojama, priemonės  radioaktyvumui įvertinti  tikrai yra – visos institucijos tarpusavyje bendradarbiauja.

– Gal radiacija ir oro tarša pasireiškia tik tada, kai sudegus kurui lieka pelenai?

J. Grigaravičienė.  Visas situacijas galima išnagrinėti ir kontroliuoti, tik reikia žinoti židinį. Pavyzdžiui, žinome katilinę, kurioje kūrenamas baltarusiškas kuras bei žmonės sako įtariantys, kad tuose pelenuose gali būti radioaktyvių medžiagų – tą visuomet galima patikrinti. Radiacinės saugos centras gali atlikti įvairius tyrimus, taip pat ir pelenų. Svarbu apie tai žinoti, tirti. Reikia, kad žmonės vaikščiotų ne su baime, o sakytų: štai problema – patikrinkit. Mes tikrai siunčiame specialistus patikrinti ir džiugu, kad kol kas nuogąstavimai nepasitvirtino.

– Ar dėl lietuviško biokuro naudojimo gali būti taikomos kokios nors išskirtinės taisyklės, kad jo būtų nuperkama daugiau, kad vietos gamintojai galėtų realizuoti savo produkciją?

J. Grigaravičienė.  Manau, kad ne. Rinkos sąlygomis perkama ir parduodama biržoje.

Sukurti specialias išimtines sąlygas tik vietos verslininkams – negalima. Tai draudžia vienodas konkurencines sąlygas užtikrinantys teisės aktai –  tiek nacionaliniai, tiek Europos Sąjungos. Kadangi miškas priklauso mūsų jurisdikcijai, tai mes prižiūrime, kokia mediena pakliūva biokuro gamybai, bet už biokurui nustatomų reikalavimų teisinį reguliavimą atsakinga  Energetikos ministerija. Dėl kenkėjų, dėl radiacijos – mes šią kontrolę  vykdome kartu su kitomis institucijomis.

Kalbėjosi Rasa Liškauskaitė