Jaunieji miško bičiuliai nebeturi su kuo bičiuliautis

Jaunieji miško bičiuliai nebeturi su kuo bičiuliautis

Tinklalapis   www.miskininkas.eu  sulaukė  ne vieno signalo, kad valstybinių miškų miškininkų bendradarbiavimas su jaunaisiais  miško bičiuliais praktiškai nutrūko. Jaunieji miško bičiuliai vėl su viltimi laukė pavasario. Prasideda pati įdomiausia veikla – sugrįžta paukščiai, keliami inkilai, vyksta  tiriamieji miško darbai,  sodinami  medeliai ir pan.  Deja, šiemet moksleiviai pasijuto vieniši ir lyg  nereikalingi. Tvari ilgametė draugystė su miškininkais daugelyje mokyklų  visiškai  nutrūko.

Jau prieš porą metų ėmė strigti moksleivių ir miškininkų draugystė, o šį pavasarį Vilniaus rajono Marijampolio Meilės Lukšienės gimnazijos mokytoja Jūratė Taučiuvienė, ne  kartą garsiai iš visų tribūnų kalbėjusi apie jaunųjų miško bičiulių ir miškininkų aižėjančią draugystę, su apmaudu pripažino – veikla nutrūko.  „Nejaučiame jokio ryšio su miškininkais,  jei liko koks, tai tik iš senų laikų. Esame ant išnykimo ribos, nors vaikai mielai prisimena ankstesnes mūsų veiklas, – sako mokytoja ir apgailestauja, kad šiais metais jokios veiklos ir jokios  draugystės su miškininkais nėra. –  Dar prieš metus, kol  Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba organizavo jaunųjų  miško bičiulių  veiklas, vyko konkursai.  Vaikai mielai dalyvaudavo  jaunųjų miškininkų stovyklose, konkursuose „Jaunimas Europos miškuose“, „Miško draugas“. 2020-aisiais baigėsi finansavimas, tad apie jokias veiklas negalime ir svajoti. Jeigu vėl atsirastų entuziastų ir galėtume moksleivius motyvuoti, tikrai galėtume viską atnaujinti“.

Neliko nei P. Matulionio premijos, nei muziejaus

Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija pavadinta šio garsaus miškininko vardu. Profesorius Povilas Matulionis kupiškėnams gerai žinoma asmenybė. Garsaus miškininko vardas įpareigoja ir mokinius, ir mokytojus, ir vietos bendruomenę. Juo pavadinta miesto gatvė, progimnazija, buvo įkurtas muziejus. P. Matulionis ne tik miškininkystės pradininkas, jis – kraštotyrininkas, tautinės savimonės žadintojas, lietuvybės Vilniaus krašte puoselėtojas, istorikas, botanikas, žodynininkas, lietuviškos spaudos draudimo metais sudarė pirmąjį lietuvišką žuvų kalendorių ir pirmąjį Lietuvos fizinį žemėlapį. Be to, jis Žemės ūkio akademijos įkūrėjas, pirmasis rektorius ir miškininkystės katedros vedėjas, kartu su Vaižgantu ir kitais to meto šviesuliais Lietuvai pagražinti draugijos steigėjas…

Paklaustas apie dabartinį miškininkų ir moksleivių bendradarbiavimą  progimnazijos direktorius Rimvydas Latvys tik nusišypso.  „Anksčiau su miškų urėdija buvo labai glaudūs ryšiai,  ji  buvo įsteigusi Povilo  Matulionio vardo premiją. Tačiau  jau keli metai, kai įvyko miškų reforma, niekas nei pasveikinti su  šventėmis atvyko, o ir apie premiją niekas nebekalba, santykiai su miškininkais nutrūko visiškai“, – neslėpė R. Latvys. 

Šioje  mokymo įstaigoje  P. Matulionio premija buvo teikiama nuo 1997-ųjų metų. Premija buvo skiriama bendruomenės nariui, dažniausiai  mokiniui, labiausiai nusipelniusiam per mokslo metus. „Tai galėjo būti geriausias mokinys, geriausias sportininkas, geriausias kolektyvas,  kuris garsino P. Matulionio vardą,  mokytojas ar kitas darbuotojas. Kartu su Kupiškio miškų urėdija turėjome ir kitokių  paskatinimo  priemonių: padėkų, atminimo medalių ir panašiai. Kai kreipėmės pastarąjį kartą dėl premijos,  jos jau negavome –  mums buvo pasakyta, kad to daryti neleidžia Vyriausybės politika  miškų urėdijų atžvilgiu“, – pasakojo Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos direktorius.

Dabar Valstybinės miškų urėdijos (VMU) regioninis padalinys įsikūrė  Rokiškyje,  o „rokiškėnams kupiškėnų reikalai nelabai rūpi“.  Tiesa, jaunųjų miško bičiulių būrelio veikla Kupiškyje dėl to nenutrūko.  „Ir nenutrūks, –  pažada direktorius, nes jis pats yra Lietuvai pagražinti draugijos Kupiškio skyriaus vadovas. – Mes P. Matulionio puoselėtas idėjas tęsime, garsinsime  jo vardą,  nepaisant,  kad urėdija  nutolo. Anksčiau mus šefavo  miškininkas Virginijus Stapulionis.  Jis perėjo į gamybinę veiklą, o kito tokio entuziasto nėra“.  

Kupiškyje veikė ir Povilo Matulionio muziejus, ekspozicija,  ten buvo rajoninė  jaunųjų  miško bičiulių  būstinė. „Niekam nereikalinga tapo ir ekspozicija,  urėdija  dabar  – visiškai komercinė,  jai miškininko, profesoriaus, politinio bei visuomenės veikėjo atminimo puoselėjimas ir švietėjiška veikla  visiškai nerūpi. Gal savivaldybė padės išsaugoti muziejų?“,  – vylėsi  R. Latvys.

Ne visos tradicijos sunaikintos

Seimo narys Kęstutis Bacvinka jaunųjų miško bičiulių atžvilgiu vykdomą politiką vertina neigiamai. „Jaunųjų miško bičiulių kuravimą Aplinkos ministerija nusprendė perduoti Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai, o tiksliau – jos padaliniams.  Miškininkai dėl suprastėjusio bendradarbiavimo nekalti.  Mano nuomone, pati didžiausia blogybė,  kad tarnybos regioninių padalinių būstinės išsidėstę gana retai, todėl reta mokykla turi galimybę nuvykti į konkretaus parko direkciją. Atstumai nemaži ir kaip bebūtų, tai kainuoja, o pinigais nesišvaisto nei mokyklos, nei girininkijos. Seniau, kai jaunųjų miško bičiulių veiklą kuravo miškininkai,  girininkijos buvo beveik  šalia kiekvienos mokyklos, todėl bendradarbiavimas buvo betarpiškas. Kiek žinau, miškininkai dar bando draugauti su moksleiviais, surengia vieną kitą renginį,  kartu kelia inkilėlius, bet tau jau ne bendradarbiavimas su jaunaisiais miško bičiuliais, o draugystė su pačia mokykla“, – teigė Seimo narys.

Prieš tapdamas Seimo nariu K. Bacvinka dirbo girininku priemiestinėje girininkijoje. „Yra tekę būti net penkių būrelių kuratoriumi. Su gamtą mylinčiais jaunaisiais miško bičiuliais susidraugaudavau, atsirasdavo glaudus ryšys, jie taip įsitraukdavo į tą veiklą, kad neraginami eidavo sodinti medelių ar rinkti šiukšlių“, – prisiminė pašnekovas.

Pasak K. Bacvinkos, Aplinkos ministerijos politika tikrai neprisideda prie miškininko profesijos populiarinimo – paskutinių metų statistika liudija: stojančiųjų į Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją bei į buvusį Aleksandro Stulginskio universitetą buvo gerokai mažiau. Miškininko profesija dabar nėra tokia garbinga, kaip anksčiau. Tikiuosi, kad po metų kitų viskas sugrįš į senas vėžes, miškininkai atsigaus, tačiau jeigu su vaikais nebus dirbama tiesiogiai, miškininkai neparodys, kaip tas miškas atrodo,  kaip užauga medis nuo sėklos, jei nepamokys, kaip atlikti paprastus darbus, išsiugdysime visuomenę, šaukiančią: „Nekirskime miško, tegul jie visi būna rezervatai“. Tokie populistiniai šūkiai nieko gero neduoda, raginimas nekirsti miškų meilės jiems nereiškia. Nepamatuoti draudimai, vadinami meile, gali padaryti didžiulę žalą“, – sakė Seimo narys.

Anksčiau miškininkai buvo dažni svečiai mokyklose, o moksleiviai – miškuose. Čia vyko gamtos pažinimo pamokos – pažintis su mišku,  jo augalija, gyvūnija.  Moksleiviai miške rinko šiukšles, talkino keliant inkilus, per talkas sodino mišką.

Pagal Aplinkos ministerijos nustatytą tvarką dabar  jaunųjų miško bičiulių veiklą turi organizuoti Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir VĮ Valstybinė miškų urėdija (VMU), nes  „jų turinys susijęs su konkrečiomis funkcijomis, kurias vykdo šios institucijos“. VMU Komunikacijos skyriaus vedėja Sandra Trinkūnaitė-Rimkienė tinklalalpiui www.miskininkas.eu patvirtino, kad ir dabar oficialiai jaunųjų miškininkų būrelius turėtų pagloboti Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, tačiau neatsisako su jais draugystės ir VMU.

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba geranoriškai bendrauja su jaunųjų miškininkų būreliais. Taigi institucijos, atsakingos už darbą su jaunųjų miško bičiulių būreliais, kaip ir nurodytos. Esą numatyti renginiai vyksta, veikla lyg visai ir nenutrūkusi, tačiau rajonuose dirbantys mokytojai, būrelių vadovai pasakoja visai ką kita.

Rūta Steponaitytė