Jaunųjų miško bičiulių veikla: mokykloms atrodo vienaip, Aplinkos ministerijai – kitaip

kovo 16, 2019
Per Žemės dieną moksleiviai posėdžiaus Seimo Aplinkos apsaugos komitete
kovo 16, 2019
Meškinis česnakas
kovo 17, 2019

Jaunųjų miško bičiulių veikla: mokykloms atrodo vienaip, Aplinkos ministerijai – kitaip

Įgyvendinusi prieštaringai  vertinamą  šalies  urėdijų  reformą, Aplinkos ministerija it kirviu nukirto ir ilgametę miškininkų bei jaunųjų miško bičiulių draugystę. Nors aplinkos  viceministras Martynas Norbutas nesutinka,  jog šio sambūrio  veiklose neliko vietos pažinčiai  su mišku, ne vienos šalies mokyklos vadovas tvirtina priešingai.

Anksčiau jaunieji miško bičiuliai tradiciškai  tiesiogiai bendravo  su miškininkais: miškininkai vaikams miške pravesdavo gamtos pažinimo pamokas, supažindindavo su mišku,  jo augalija ir gyvūnija.  Šioje veikloje dalyvavo ir miško bičiuliai,  ir jaunieji gamtininkai. Moksleiviai miške rinko šiukšles, talkino keliant inkilus,  pavasario talkų  metu sodino mišką. Tradiciškai miškininkai vaikams už jų pagalbą šv. Kalėdoms padovanodavo eglutę.

Pernai  žaliaskarių  šioms šventėms  moksleiviai  nesulaukė.  Jie pasigenda ir jau minėtų renginių.

„Nesutinku su Jūsų teiginiu, kad jaunųjų miško bičiulių veiklose neliko pažinties su mišku. Priešingai, turime gerų atsiliepimų iš  miškininkų,  kad  pagaliau  veiklos  tampa  koordinuotos ir organizuotos, – atsiųstame komentare svetainei  www.miskininkas.eu  rėžė M. Norbutas, nors kitu sakiniu kiek sušvelnino  poziciją. –  Tiesa, galutiniai vertinimai galės  būti  atlikti  dar po kelių metų, nes 2018-ieji buvo pirmieji metai, kai Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba organizavo jaunųjų  miško bičiulių  veiklas.“

Neliko nei P. Matulionio premijos, nei muziejaus

Tiklalapis www.miskininkas.eu  sulaukė ne vieno signalo, kad valstybinių miškų miškininkų bendradarbiavimas su jaunaisiais  miško bičiuliais praktiškai nutrūko. Tačiau viešai kalbėti apie problemą  jie privengia. Kiek atviresnis ir drąsesnis  buvo Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos direktorius Rimvydas Latvys.  „Anksčiau su miškų urėdija buvo labai glaudūs ryšiai,  ji  buvo įsteigusi Povilo  Matulionio vardo premiją. Tačiau  pernai nei parėmė, nei pasveikinti su  šventėmis atvyko, santykiai nutrūko visiškai“, – neslėpė R. Latvys. 

Šioje  ugdymo įstaigoje  P. Matulionio premija buvo teikiama nuo 1997 m. Iš pradžių  ji siekė  500 litų, vėliau  – 145 eurus.  Premija buvo skiriama bendruomenės nariui, dažniausiai  mokiniui, labiausiai nusipelniusiam per mokslo metus. „Tai galėjo būti geriausias mokinys, geriausias sportininkas, geriausias kolektyvas,  kuris garsino P. Matulionio vardą,  mokytojas ar kitas darbuotojas. Kartu su Kupiškio miškų urėdija turėjome ir kitokių  paskatinimo  priemonių: padėkų, atminimo medalių ir panašiai. Kai kreipėmės pastarąjį kartą dėl premijos,  jos jau negavome. Negaliu sakyti, kad tai buvo nutraukta kokiu nors negražiu būdu –  mums buvo pasakyta, kad to daryti neleidžia Vyriausybės politika  miškų urėdijų atžvilgiu“, – pasakojo Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos direktorius.  Anot jo,  per visą Lietuvą gal ir buvo piktnaudžiavimo atvejų dėl rėmimo. Tačiau ar būtina dėl to nubausti visus?

Jo žodžiais, dabar  buvusios miškų urėdijos būstinė  yra nebe Kupiškyje  – Valstybinės miškų urėdijos (VMU) regioninis padalinys įsikūrė  Rokiškyje,  o „rokiškiečiams nebeskauda kupiškėnų reikalai“.  Žinoma, jaunųjų miško bičiulių būrelių veikla dėl to visiškai nenutrūko.  „Ir nenutrūks, mes P. Matulionio puoselėtas idėjas tęsime, garsinsime  jo vardą,  nepaisant,  kad urėdija  nutolo. Laukiame jų gražaus gesto, juk ne mes kaip kirviu  nukirtome  buvusius  santykius.  Akmens užantyje nelaikome,  norime, kad  Rokiškio padalinio valdžia  bent jau netrukdytų vietiniams miškininkams  ir toliau bendradarbiauti:  pakviesti į seminarą ar inkilėlius iškelti Šimonių girioje.  Anksčiau mus šefavo  miškininkas Virginijus Stapulionis.  Jis perėjo į gamybinę veiklą, o kito tokio entuziasto nėra.  Dabar VMU Rokiškio regioninio padalinio administracijoje  kupiškėnų  neliko, nebėra  ir  kam su vaikais užsiimti“, – sakė mokyklos vadovas.

Kupiškyje veikė ir Povilo Matulionio muziejus, ekspozicija,  ten buvo rajoninė  jaunųjų  miško bičiulių  būstinė. „Niekam nereikalinga  tapo ir ekspozicija,  urėdija  dabar  – visiškai komercinė,  jai miškininko, profesoriaus, politinio bei visuomenės veikėjo atminimo puoselėjimas ir švietėjiška veikla  visiškai nerūpi,  tik kuo daugiau medžių  paversti  eurais. Nerūpi,  kad užaugs vaikai, nematę miško, nemokės teisingai pasodinti medelį. Gal valdžia dar atsitokės?“,  – vylėsi  R. Latvys.

Viceministras susipainiojo savo teiginiuose

Aplinkos viceministras  bandė paauklėti žurnalistę,  atkreipdamas dėmesį, kad raštu  nusiųsti klausimai, susiję su aprašyta situacija, turėtų būti adresuoti Aplinkos ministerijai pavaldžiai Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai ir VĮ Valstybinių miškų urėdijai, nes „jų turinys susijęs su konkrečiomis funkcijomis, kurias vykdo šios institucijos“.

Belieka viceministrui  priminti,  kad urėdijų  reformos modelio iniciatorė yra būtent Aplinkos ministerija, o jai pavaldi Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir VMU šoka pagal muziką, kurią užsako ministerija.  Kitoje pastraipoje  M. Norbutas  priminė, kad  jaunųjų miško bičiulių sambūrį, įkurtą Lietuvos miškininkų sąjungos, „Aplinkos ministerija  kuruoja dėl jo prasmingumo“.

„Jaunųjų miško bičiulių veikloms organizuoti ministerija  ilgą laiką skelbdavo  viešųjų pirkimų konkursus, bet jų laimėtojai nuolat keitėsi. Todėl radosi trikdžių – nebuvo užtikrintas veiklų nepertraukiamumas, dalijimasis kontaktais ir informacija, nesimokoma iš klaidų. Su kiekvienu nauju laimėtoju daugelis veiklų buvo pradedamos iš naujo. Siekiant išvengti nuolatinės organizatorių kaitos ir stiprinti jaunųjų miško bičiulių veiklas, buvo nuspręsta šių veiklų organizavimą perduoti Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai. Juolab kad ši tarnyba ir iki tol organizavo aplinkosauginio švietimo veiklas: saugomų teritorijų  lankytojų centruose, gamtos mokyklose“,  –  rašo M. Norbutas.

Valstybinių miškų urėdijos direktoriaus pavaduotojas bendriesiems reikalams Dovydas Čirvinskas paaiškino, jog pagal  2016 m. spalį  Seimo priimtus Labdaros ir paramos įstatymo pakeitimus nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių kontroliuojamos įmonės negali teikti paramos piniginėmis lėšomis ar kitokia forma. „Pagal įstatymą Valstybinių miškų urėdija negalėjo mokykloms, vaikų darželiams ar kitoms organizacijoms dovanoti kalėdinių eglučių, skirti piniginių premijų“, – teigė D. Čirvinskas.

Jo žodžiais,  jaunųjų miško bičiulių veiklą anksčiau  išties rėmė buvusios urėdijos, tačiau nuo 2017 m., vadovaujantis Valstybės kontrolės išvadomis, šio sambūrio veiklą gali finansuoti tik Aplinkos ministerija. „Valstybinių miškų urėdija  neturi teisės finansuoti ar kitaip remti šio sambūrio“,  –  pabrėžė VMU direktoriaus pavaduotojas.

Ne visos tradicijos sunaikintos

Iš šalies kiek keistai atrodo ir mokyklų bendruomenes savotiškai žeidžia,  kad neliko gražios iniciatyvos dovanoti eglutes. Juolab, kad kitos socialinės akcijos vykdomos ir toliau.  Lapkritį VMU gyventojams dovanojo eglių šakų, skirtų augalams nuo žiemos šalčių apsaugoti, taip pat prieš Kalėdas organizavo tradicinę akciją „Parsinešk Kalėdas į savo namus“.

„Tai yra mūsų socialinė misija: miškus prižiūrintys  specialistai, nemokamai dalindami šakas, ugdo piliečių atsakingumą, sąmoningą ir atsakingą elgesį – miškuose nekirsti jaunų eglučių, savavališkai nelaužyti  jų  šakų bei tausoti mišką. Šioms iniciatyvoms  eglių šakos atvežamos iš kirtaviečių, taip racionaliai panaudojant miško išteklius: miškininkai surenka šakas  kirtavietėse,  retindami mišką arba nugeni nuo medžių, kuriuos pagal miškotvarkos projektus artimiausiu metu numatoma iškirsti“, –  teigė VMU direktoriaus pavaduotojas bendriesiems reikalams.  

„Eglišakiai dalijami visiems gyventojams nemokamai šios akcijos vietose. Valstybinių miškų urėdija, kaip valstybės įmonė, neturi teisės dovanoti bet kokio savo valdomo turto ar teikti piniginę paramą. Pabrėžiu, kad Valstybinių miškų urėdija disponuoja valstybės, o ne savo turtu“, – paantrino aplinkos viceministras.

Miškasodžio talkose moksleiviai tebelaukiami

Tinklalapis  www.miskininkas.eu  tiek viceministro, tiek Valstybinių miškų urėdijos atstovo paklausė, ar į artėjančio miškasodžio talkas bus kviečiami moksleiviai?  Iškirtus mišką,  jo atkūrimui bei atsodinimui  ta pati urėdija skiria lėšų. Vaikai  dalį atsodina –  kur tos lėšos nuplaukia,  jei jų negauna nei vaikų būreliai,  nei mokyklos, kuriose veikia šie būreliai?

“Pasak M. Norbuto, vienas svarbiausių miškasodžio tikslų –  supažindinti visuomenę su miško gyvenimu. „Todėl Valstybinių  miškų  urėdija ir Aplinkos ministerija kviečia jame dalyvauti visus norinčius.  Nacionalinis miškasodis tikrai nėra būdas užsitikrinti nemokamą pagalbą –  daugeliu atveju miškininkams tenka taisyti talkininkų atliktą darbą. Retas iš talkininkų geba teisingai pasodinti medį. “


Pasak M. Norbuto, vienas svarbiausių miškasodžio tikslų –  supažindinti visuomenę su miško gyvenimu. „Todėl Valstybinių  miškų  urėdija ir Aplinkos ministerija kviečia jame dalyvauti visus norinčius.  Nacionalinis miškasodis tikrai nėra būdas užsitikrinti nemokamą pagalbą –  daugeliu atveju miškininkams tenka taisyti talkininkų atliktą darbą. Retas iš talkininkų geba teisingai pasodinti medį. Be to, per miškasodžio  talkas pasodinama tik maža dalis miškų. Tas pats pasakytina ir apie akciją DAROM. Ji skirta pilietiniam sąmoningumui ugdyti, o ne komunalinių  įmonių darbui nudirbti“, – kirto viceministras.

VMU direktoriaus pavaduotojas bendriesiems reikalams buvo kiek nuosaikesnis:  „Miškasodis – ypatingas pavasario sezono miškininkų darbas, tuo pačiu – puiki proga supažindinti visuomenę, ypač jaunąją kartą  su miško gyvenimu. Šiemet, kaip ir kasmet, savanoriškai talkinti miškininkams miško sodinimo šventėje bus kviečiami visi norintieji: suaugusieji ir vaikai, įvairiausių profesijų atstovai, būreliai bei organizacijos. Nacionalinis miškasodis tapo gražia tradicija, kai kasmet vis daugiau žmonių visoje Lietuvoje atvyksta pas miškininkus ir drauge dirba šį prasmingą darbą kartu su vaikais, draugais, giminėmis, kaimynais ar bendradarbiais. Gražia tradicija – miško sodinimu – ugdome supratimą, kad miškas yra ne tik kertamas, bet ir sodinamas“.

Vis dėlto kur nuplaukia lėšos, urėdijos skirtos miško atkūrimui, atsakymo negavome.

Nesupranta Aplinkos ministerijos logikos

Seimo narys Kęstutis Bacvinka jaunųjų miško bičiulių atžvilgiu vykdomą politiką vertina neigiamai. „Jaunųjų miško bičiulių kuravimą Aplinkos ministerija nusprendė perduoti Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai, o tiksliau – jos padaliniams.  Miškininkai dėl suprastėjusio bendradarbiavimo nekalti.  Mano nuomone, pati didžiausia blogybė , kad  tarnybų regioninių padalinių būstinės išdėstytos gana retai, todėl reta mokykla turi galimybę nuvykti į konkretaus parko direkciją. Atstumai nemaži ir kaip bebūtų, tai kainuoja, o pinigais nesišvaisto nei mokyklos, nei girininkijos. Seniau, kai jaunųjų miško bičiulių veiklą kuravo miškininkai,  girininkijos buvo kone šalia kiekvienos mokyklos, todėl bendradarbiavimas buvo betarpiškas“, – sakė K. Bacvinka.

Jaunųjų miško bičiulių  kuravimo perdavimą  Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai K. Bacvinka vadino Aplinkos ministerijos grieku. „Kiek žinau, miškininkai dar bando draugauti su moksleiviais, surengia vieną kitą renginį,  kartu kelia inkilėlius, bet tau jau ne bendradarbiavimas su jaunaisiais miško bičiuliais, o draugystė su pačia mokykla“, – teigė Seimo narys.

Prieš tapdamas Seimo nariu, K. Bacvinka dirbo girininku priemiestinėje girininkijoje. „Yra tekę būti net penkių būrelių kuratoriumi. Su gamtą mylinčiais jaunaisiais miško bičiuliais susidraugaudavau, atsirasdavo glaudus ryšys, jie taip įsitraukdavo į tą veiklą, kad neraginami eidavo sodinti medelių ar rinkti šiukšlių“, – prisiminė pašnekovas.

Pasak K. Bacvinkos, naujoji Aplinkos ministerijos politika prilygsta šakos, ant kurios patys sėdi, pjovimui.  „Tam tikrą požiūrį dar prieš pradėdama reformą  ministerija pademonstravo purvais apdrabstydama miškininkus. Suterštas šios profesijos atstovų munduras padarė savo – paskutinių metų statistika liudija: stojančiųjų į Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją bei buvusį Aleksandro Stulginskio universitetą buvo gerokai mažiau. Miškininko profesija dabar nėra garbinga,  net žeminama. Tikiuosi, kad po metų kitų viskas sugrįš į senas vėžes, miškininkai atsigaus, tačiau aš turiu kitą baimę. Jeigu su vaikais nebus dirbama tiesiogiai, miškininkai neparodys, kaip tas miškas atrodo natūroje,  kaip medis auga nuo sėklos, kaip įsikuria paukščiukas, kaip verda skruzdėlynas, nepamokys, kaip atlikti paprastus darbus, išsiugdysime visuomenę, šaukiančią: „Nekirskime miško, tegul jie visi bus rezervatai“. Tokie populistiniai šūkiai nieko gero neduoda, raginimas nekirsti miškų, nereiškia jiems meilės. Nepamatuoti draudimai, vadinami meile, gali padaryti didžiulę žalą“, – samprotavo Seimo narys.

K. Bacvinkai visiškai nesuprantama ir naujoji politika, kai mokykloms buvo uždrausta padovanoti  eglutę, kas buvo daroma daugybę metų ir tapę gražia tradicija, o kitos akcijos liko. „Aiškinama, kad urėdija negali teikti labdaros. Tačiau moksleiviai talkina miškasodžio metu, padeda iškelti inkilėlius, renka šiukšles. Kaip bebūtų – tai yra darbas.  Jei tą atlieka darbuotojai,  jiems mokami pinigai,  o jei tą nuveikia vaikai, nelaikoma nauda ir pagailima net eglutės. Tai visiškai prasilenkia  su logika“, – mano Seimo narys.

Vilma Kasperavičienė