Jonas Mačiulis: “Tarnauju Lietuvai ir miškams”

balandžio 17, 2019
Kai žydi blindės, karklai, gluosniai
balandžio 17, 2019
Miškininkai kviečia į tradicinį Nacionalinį miškasodį
balandžio 18, 2019

Jonas Mačiulis: “Tarnauju Lietuvai ir miškams”

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis “Tarnaukite Lietuvai” – tai nusipelniusių žmonių paskatinimas už pilietiškumą, filantropinę veiklą, savanorystės ir demokratijos idėjų sklaidą.  Kasmet skiriami ne daugiau kaip keturi medaliai, kuriuos per šios rašytojos gimtadienį, kovo 30-ąją,  iškilmingame renginyje Panevėžyje įteikia Seimo pirmininkas ar jo  įgaliotas asmuo. Šiemet tarp apdovanotųjų ir  Kauno rajono savivaldybės tarybos narys, ilgametis Karmėlavos girininkas Jonas Mačiulis, be kurio neapsieina nė viena Karmėlavos seniūnijos šventė, bendruomenės susibūrimas ar socialinė akcija. Girininku  Karmėlavos miškuose garsaus krepšininko, taip pat Jono, tėtis dirba jau 30 metų, o prieš tai dar septynetą metų čia jis plušėjo kaip girininko pavaduotojas.

“Kiekvienas apdovanojimas ir darbų  įvertinimas yra malonus, o kadangi  jis skelbia  “Tarnaukite Lietuvai”, tai, manau, kad  aš irgi tarnauju Lietuvai. Karmėlavos girininkijoje dirbu  visą  savo gyvenimą. Studijuoti  miškininkystę į dabartinę Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją atvažiavau iš Raseinių rajono, po armijos susituokiau su žmona Maryte iš Dzūkijos, nuo Leipalingio, o  gyventi  išsirinkome Lietuvos vidurį –  prie Kauno esančią Karmėlavą, kurioje įleidome šaknis nuo 1982 metų. Čia pasistatėme namą mes, po to šalia – ir sūnus Jonas, ir dukra  Jūratė”,- sako miškininkas Jonas Mačiulis. Šią profesiją jis pasirinko paskatintas vyriausiojo brolio  Juozo, kuris baigė miškininkystę ir girininkavo Raseiniuose, vėliau – Rokiškyje.  Jau dirbdamas  Karmėlavoje J. Mačiulis neakivaizdiniu būdu baigė miškininkystės mokslus ir tuometinėje LŽŪA.   

Pavyzdys ir siela

“Jonas be galo didelis Lietuvos patriotas, labai puikus tėvas, šeimos žmogus ir labai rimtas miškininkas. Jis man yra mokytojas, kolega ir draugas. Bet kuriam lietuviui jis  pavyzdys, kaip  reikia auklėti vaikus, jo garsusis sūnus Jonas taip pat didelis  tėvynės patriotas. Reikia pamatyti, kaip vyresnysis Jonas  serga už savo sūnų krepšinio aikštelėje, – kalba Valstybinių miškų urėdijos Dubravos regioninio padalinio Padauguvos girininkas, ilgametis J. Mačiulio bičiulis Kęstutis Markevičius ir priduria, –  kaip miškininkas Jonas visuomet pasitempęs, visą laiką su uniforma, visuomet stengiasi miškininko vardą  išlaikyti pačiame aukščiausiame lygyje. Jis labai maloniai bendrauja su žmonėmis, į jį bet kokiu klausimu žmonės gali kreiptis, taip jis bendrauja ir su kolegomis, o jeigu reikia palaikymo ne vien miškų  srityje, į situaciją jis įsigilina kaip savivaldybės tarybos narys”. 

Gražūs iškilaus kolegos žodžiai. Pernai Padauguvos girininkas Kęstutis Markevičius Valstybės, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos proga buvo apdovanotas  ordino “Už  nuopelnus Lietuvai” medaliu. Jis prisimena draugystės pradžią su Jonu ir bendrą darbą buvusioje  Kauno miškų urėdijoje, jos kolektyvo pirmąsias treniruotes ir tradicines miškininkų krepšinio varžybas. “Kai pradėjome  sportuoti,  didysis Jonas atsivesdavo ir Jonuką, matėme, kaip jis augo ir tobulėjo krepšinio aikštelėje ir kaip mus pralenkė”,- likimo padovanota  pažintimi džiaugiasi Padauguvos girininkas.

Anot jo, ir po urėdijų reformos girininkas liko girininkas, nors darbo pobūdis kažkiek kinta, bet miško apsauga ir atkūrimas – pagrindinė  girininko pareiga, o vienas iš esminių dalykų yra bendravimas su žmonėmis, miško svarbos  aiškinimas moksleiviams, jaunimui, bendruomenės nariams ir visiems kitiems.

“Miškų tikrai nemažėja, nereikia perlenkti lazdos ir dėl jų kirtimo. Mes ne jų naikintojai, kaip mus bando nupiešti superpatriotai. Jonas šioje diskusijoje stovi  kaip flagmanas, gerai, kad jis Kauno rajono savivaldybės tarybos narys. Žmogus didelis, pečiai platūs – už jo esame kaip už mūro, – tikina K. Markevičius. –  Karmėlavos girininkija specifinė, arti miestas, pasitaiko visokių  nutikimų. Jonui čia daug iššūkių, miškai palankesni gaisrams, nes ypač  lankomi, be to, sausi pušynai. Reikia turėti reikalų ir su LEZ verslu, ir  kariškiais – su visais jis randa bendrą kalbą. Džiaugiuosi, kad yra toks žmogus, žinau, kad jis pakonsultuos, palaikys”.

Buvęs Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų  urėdijos Vaišvydavos girininkijos girininkas, Seimo narys Kęstutis Bacvinka antrina, kad Jonas – miškininko ir ypač girininko profesijos etalonas, pavyzdys.  “Jis visais atvejais, kaip ir ūgiu aukštas, taip ir visa galva už kitus aukštesnis ir kaip specialistas, ir kaip žmogus, atsidavęs vietos bendruomenei. Apie jį –  tik geriausi atsiliepimai. Mes susitikdavome tik prabėgomis, bet pamenu vieną Miškininko dienos minėjimą, kuriame abu dalyvavome  – jis buvo kompanijos siela  tiek diskusijoje, tiek linksmojoje dalyje”, –  prisimena Kęstutis Bacvinka.

Sodinti medelius, dovanoti Kalėdų eglutę ar dalyti labdarą remtiniems vaikams – visa tai Jonui Mačiuliui teikia didelį džiaugsmą. Pernai aštuonių Kauno “Rotary” klubų iniciatyva Sergeičikų miško laukymėje, 3 ha teritorijoje, pasodintas “Rotary” parkas, šiemet jis įamžintas atminimo lenta. Daugiau kaip 1 900 ąžuoliukų ir 600 eglučių “Rotary”  nariai sodino atkurtos Lietuvos šimtmečio proga.  Karmėlavos girininkas padėjo suderinti parko projektą, pasirūpino sodinukais ir pats sodino  medelius. Šalia kelio į Neveronis augantis parkas dar jaunutis, nedidelę dalį medelių, ypač ąžuoliukų, anot J. Mačiulio, teks atsodinti, bet sąlygos būsimam ąžuolynui palankios, rotariečių darbais galės džiaugtis ateities kartos.

Sukrėtė  apgailėtinas raketų bazės vaizdas

Ką rado jaunieji Mačiuliai, atvažiavę gyventi į Karmėlavą? “Buvo sovietmetis, neturėjome kur gyventi, tai metus laiko nuomojome butą, po to gyvenome miškų ūkio name, kurį  privatizavome ir pertvarkėme.  O darbas miške prasidėjo greitai – nauja vieta, nauji žmonės, reikėjo susipažinti, susigyventi. Kokie sunkumai?  Specifiniai, nes girininkijos teritorijoje buvo sovietų raketinė bazė, daug kariškių, inžinerinis pulkas prie Neries, pastatai  miške. Ji išsikėlė 1992 m., balandį jau įėjome į teritoriją, pamatėme labai liūdną vaizdą – virš 300 ha miško aptverta tvoromis, nes čia buvo labai griežtai saugomos  branduolinės vidutinio nuotolio galvutės. Penkios eilės tvorų, primėtyta įvairių gelžgalių, apie 40 metų  pačiame miške iš esmės nieko nedaryta. Teko suplėšyti ne vienus batus, kol viską sutvarkėme. Apie 4-5 metus vykdėme tik sanitarinius kirtimus, prakirtome kvartalines, pravalėme keliukus, griovius ir pan. Reikėjo paplušėti, bet pats pušynas buvo gražus”,- pasakoja girininkas.

Išsikėlus sovietų kariškiams apie 150 ha vietovę Margavos kaime, prie Neries perėmė VRM  pirmas pulkas (vidaus tarnybos kariuomenė), o raketinės bazės teritorija Karmėlavoje grąžinta miškininkams. Tiesa, dalis šios  bazės dar  atiteko Kauno aerouostui.

“Gaila, kad daug kas daroma miškų sąskaita –  eis “Via Baltica” trasa, mus kabins, taip pat geležinkelio atšaka į aerouostą. Nėra vientiso miško masyvo, jį kerta ir magistralės, ir elektros linijos. Kaimynystėje – vidaus kariuomenė, oro uostas ir miestas, bet savivaldybė daug žaliųjų plotų atsisakė, jie perėjo girininkijų žinion – Kleboniškio ir Palemono miškas, mažesni  miškeliai. Čia ribojama ūkinė veikla, daugiau lankytojų, daugiau  šiukšlinama, pasitaiko savavališkų dalykų.  Kleboniškyje įrengtas ilgas pažintinis pėsčiųjų takas su suoliukais, stendais,  taip pat  Karmėlavoje  rekreacinis takas su sveikatingumo įranga, poilsiaviete, kuriais visi labai patenkinti”,- pažymi J. Mačiulis.

Iš viso jo girininkijoje žaliuoja 1200 ha ūkinių ir 1300 ha  rekreacinių miškų. Aišku, daugiau darbo rekreaciniuose plotuose, nes girininkas ir jo pavaduotojas kirtimais neužsiima – tą daro rangovai, o abu  miškininkai atsakingi už  želdinių atsodinimą ir priežiūrą, bendravimą su lankytojais ir vietos bendruomene.  Kelių tinklas jų valdose sutvarkytas, daug privažiavimų,  trauka čia didelė – prie Neries trykšta  šaltinėliai, žmonės ateina pailsėti, pasigėrėti gamta, pasportuoti.

Kokie artimiausi darbai, vizija? Anot J. Mačiulio, miškų priežiūra turi vykti pagal skelbiamą strategiją – kad visada oštų miškas ir visiems miške būtų gera. “Mes daugiau dėmesio skirsime priežiūrai – pakelių valymui, šienavimui, melioracijos griovių, aikštelių tvarkymui bei miško  atkūrimui. Šiemet atsodinome  12,1 ha iškirsto miško – sodinome eglę, ąžuolą, pušį, juodalksnį. Pas mus žemės brangios, laisvų plotų  nėra, miškai atkuriami tik kirtavietėse”,- aiškina pašnekovas.

Krepšinis, bitės ir galingos Joninės

Pagrindinis Jono Mačiulio pomėgis – sportas, ypač krepšinis, taip pat aktyvus  laisvalaikis gamtoje – grybavimas, medžioklė, žvejyba.  

“Daug su žmona  keliaujame paskui sūnų Joną, teko būti dviejose Olimpiadose – Londone  ir Rio de Žaneire Brazilijoje. Europą jau visą apkeliavome. Kai sūnus žaidė Italijoje – keliavome po Italiją, kai Ispanijoje – po Ispaniją, dabar  – po Graikiją. Labiausiai patiko Ispanija. Brazilijoje į akis krito labai didelis skirtumas tarp vargšų ir turtuolių, didelį įspūdį paliko Kopakabanos paplūdimys, žavėjo Italijos architektūra, Roma iš paukščio skydžio, Vatikanas. Sūnus žaidžia, o dukra Jūratė organizuoja keliones – gyvenimas įdomus”,- džiaugiasi šeimos galva.

Namuose Mačiuliai turi sodą, daržą, šiltnamį, įveisę šilauogių, o veją šienauja keletas  avių, valdas saugo Rusų europinė laika Bela. “Mes karta nuo žagrės, mokame ir nebijome žemės  ūkio darbų, patys užsiauginame uogų ir vaisių, mano viena anūkė mėgsta – mėlynas, kita – raudonas uogas.  Be to, visos trys sūnaus Jono dukros mėgsta medų, tai peržengęs penkiasdešimtmetį pradėjau bitininkauti – turiu dešimt avilių. Šis pomėgis nuo mamos, ji buvo aistringa bitininkė”,- apie  laisvalaikio darbus aiškina girininkas ir priduria, kad  grybavimas traukia nuo vaikystės, nuo kokių 6-7 metų, kai baravykus rovė netoli Karpynės, dabar –  ir savo girininkijos miške, ir  Dzūkijos giriose. Meilė bitutėms taip pat  iš vaikystės…

Viena didžiausių šeimos švenčių – Joninės. “Švenčiame galingai, nes ir mano žmona gimė per Jonines. Su vainikais ateina draugai, giminės, kaimynai, supintus žalumynus kai kada  plukdome  Nerimi, liepsnoja tradicinis laužas. Stipriai švenčiame kasmet, nors dabar  vienas ir antras  Jonas pradeda atskirai, bet prie laužo susitinkame visi. Joninės – šventas dalykas, mano giminėje daug Jonų, mano krikšto tėvas taip pat Jonas”, – Jonų dinastija giriasi Mačiulis vyresnysis.

Karmelavą jis nori matyti kaip išskirtinę vietą – jau įrengtas parkas, pastatyta suoliukų, netrukus turi iškilti ir istorinė skulptūrą, kad bendruomenė galėtų prie jos susirinkti, iškelti trispalvę ir sugiedoti himną kiekviena įsimintina proga.

Angelė Adomaitienė

Nuotraukos iš Jono Mačiulio archyvo