Juodasis žemynas ir Labanoras – kas juos sieja?

Juodasis  žemynas ir Labanoras – kas juos sieja?

Neseniai teko viešėti  žmonijos lopšyje – vadinamame Juodajame žemyne. Aplankiau PAR – didžiausią ir turtingiausią Afrikos žemyno šalį. Birželį ten pats viduržiemis – temperatūra siekia 20-28 laipsnius Celsijaus. Tai labai maloni lietuviškos vasaros versija, skirtumas tik tas, kad beveik nelyja ir  kraštovaizdis rudas, išskyrus upių slėnius bei laistomas plantacijas. Teko pabuvoti  Limpopo provincijoje, nuo sostinės Johanesburgo nutolusioje per 500 km, kurioje įsteigtas Kriugerio  nacionalinis parkas. Kaip teigia vietiniai, jame  galima sutikti didįjį Afrikos penketą.

Su Vendos universiteto miškininkais aplankėme vietines plantacijas, kuriose  auginami eukaliptai, akacijos, pušys (Pinus patula).  Čia verslo požiūris į gamtą be sentimentų: viskas, kas trukdo verslui, turi būti sunaikinta. Tam tinka bet kokios priemonės –  pradedant chemikalų naudojimu, baigiant babuinų šaudymu, mat šie įsigudrino nulaupyti medžių žievę, dėl ko jie nudžiūsta, be to, dėl galimo nulaupymo net neauginama viena iš atvežtinių pušų rūšių, nes šioms beždžionėms ji pasirodė labai skani…

Eukaliptų kirtimas

Visose verslo plantacijose – tik atvežtinės rūšys, nes vietinės auga per lėtai. Augintojų  atstovai teiravosi, ar mūsų miškai natūralūs. Teko gana ilgokai aiškinti, kad net įveisti kultūriniu būdu  mūsų lietuviški miškai pasiekia brandą  ir suformuoja biogeocenozes per 60-80 metų, o apie trąšas nėra net kalbos. Jei mes viename ha sodiname nuo 3000 iki 8000-9000 sodinukų,  tai jie įveisia 500-600 medelių, kurie jau per pirmuosius metus pasiekia nemenką prieaugį, o 3-5 metais keleto ar net iki dešimties metrų aukštį. Kadangi nėra tikros žiemos, o medžių augimą riboja tik kritulių ar gruntinio vandens kiekis, tai augimas itin intensyvus – sulaukusios 30 m. pušys būna jau iki 40 metrų aukščio  ir iki 45 cm skersmens. Dėl klimato ir gamtinių sąlygų čia statybai  mediena nėra plačiai naudojama, didžioji jos dalis tenka celiuliozės gamybai. Didžiausias miško priešas – ugnis ir babuinai, nors pasitaiko ir kenkėjų žievėgraužių antplūdžių, su kurias praktiškai nekovojama, nebent jie apima labai didelius plotus.

Miškas po žievėgraužio antplūdžio ir gaisro

Pastaraisiais metais PAR plantatoriai net nesodina eukaliptų, o palieka juos atželti iš kelmų net iki trijų rotacijų – taip sutaupo įveisimo ir dalį priežiūros išlaidų. Priešgaisrinė miško apsauga taip pat  nesudėtinga: su kardais iškapojama žolinė augmenija ir pomiškis žiemos metu, o vasarą kasdien lyja, tad ugnis nebaisi, be to,  po medynus vaikšto žvalgai, kurie apie kilusį gaisrą praneša miško valdytojams. Mišką tenka saugoti ir nuo vagių, bet tik valstybinį, nes pagal juos valstybės turtas – jų turtas. Teko matyti nupjautą ir paliktą džiūti medį. Į klausimą, kodėl nepaimtas, jeigu vagia, atsakė, kad  laukia, kol išdžius, nėra ko skubėti…  Na o privačiose plantacijose gulėjo krūvos jau senokai nukirstų medžių rąstų, bet jų imti nevalia – privati nuosavybė neliečiama…

Pavogė, bet paliko…  Paims vėliau

Pinus patula, maždaug 15 metų ir apie 20 metų eukaliptų giraitė

Mano aplankyta Limpopo  provincija pakankamai žalia, tačiau bendras PAR miškingumas nesiekia nė 10 proc. To priežastis labai paprasta: didžiuliai plotai skiriami pasaulyje mėgstamų vaisių plantacijoms, kuriose veši bananai, apelsinai, citrinos, makadamijų riešutai, įvairios salotų rūšys, vynuogynai.

Bananų plantacija

Gamta ir augalija šioje Afrikos šalyje itin gaji, nors ir niokojama ar neprižiūrima ji stengiasi užimti bet kokį laisvą plotą – žmogui sunkiai prieinamuose tarpekliuose veši įvairiausia augmenija bei vietinių vadinami pirmykščiai miškai, kurių įvairovė mums, prie gana lėto gamtos tempo pripratusiems žmonėms, sunkiai suvokiama.

Dar viena unikalių miškų rūšis – šventosios giraitės, į kurias be vietinio karaliaus leidimo net negalima įžengti. Tai kelia sunkumų ir mokslininkams, nes sudėtinga  karaliaus vietininkui išaiškinti, dėl kokio tikslo ten bus matuojami medžiai ar atliekami kiti tyrimai. Antra  vertus, tai  vienas iš būdų išsaugoti nepaliestą gamtą, kurios šioje šalyje nėra itin daug, nes viskas tarnauja verslui ir pilvams. Juk vietiniai vaisiai mums taip pat jau nebeskanūs – reikia egzotikos net nesusimąstant, kokia gamtos kaina ji išauginama.

Vis dėlto žvelgiant į labai sparčiu augimu pasižyminčius miškus, net ir vietinių rūšių,  mes negalime ir negalėsime jiems prilygti tokiu našumu, kiek besodintume miško. Beje, net ir užsodinę  pusę Lietuvos ar Europos nekompensuosime ir tų praradimų, kuriuos sukelia atogražų miškų kirtimas bei jų vertimas vaismedžių ar riešutų plantacijomis.

Kalbant apie ateitį norėčiau palinkėti visiems Labanoro ar kito kertamo masyvo gynėjams suprasti, kad naujos mūsų mitybos mados daug daugiau kenkia planetai nei subrendusio ir savo duoklę anglies dvideginio ciklui atidavusio miško iškirtimas bei jo atsodinimas jaunu mišku, kuris susiurbdamas mūsų paliekamus teršalus prisidės prie planetos gyvybės išsaugojimo.

Dr. Ina Bikuvienė

Nuotraukos autorės