K. Bacvinka: „M. Pulkauninkui miškininkų bendruomenėje – ne vieta“

liepos 10, 2019
Kuršių nerijoje baigta dalis krantotvarkos darbų
liepos 9, 2019
Приглашает «Леса: инновации и традиции 2019»
liepos 10, 2019

 K. Bacvinka: „M. Pulkauninkui miškininkų bendruomenėje – ne vieta“

Po Valstybinių miškų urėdijos (VMU) direktoriaus Mariaus Pulkauninko viešai išsakytų samprotavimų, kad per trisdešimt atkurtos nepriklausomybės metų iš Lietuvos miškų sektoriaus buvo išvogtas milijardas eurų bei kiek vėlesnių aiškinimų, kad  mintyje jis turėjęs „įmonės galimai negautą ir galimai tikėtiną gauti naudą“, savo nuomonę apie panorusį  iš pareigų pasitraukti VMU vadovą bei  jo darbo stilių išsakė ir Seimo narys, miškininkas, „valstietis“ Kęstutis Bacvinka. Pateikiame jo pasisakymą ir taip pat tikimės kitų miškininkų bei politikų komentarų.

Apie permainas valstybiniuose miškuose ir urėdijų reformą kalbėjo jau ne viena ankščiau rinkta valdžia, bet Lietuvos valstiečių iš žaliųjų sąjungai (LVŽS)  pradėjus miškų reformą aistros verda iki šiol. Vien tai, kad sulaukiame didžiulio nepasitenkinimo tiek iš pačių miškininkų, tiek iš medienos pramonės atstovų, tiek iš miškams ir jų būklei neabejingų visuomeninkų, rodo,  jog turėjome daugiau kalbėtis bei mažiau skubėti. Miškininkystė –  ne tik sudėtingas mokslas, bet ir menas suprasti mišką, jausti jo gyvavimo ciklus, tai – sunkus kasdieninis darbas,  reikalaujantis gilios profesinės intuicijos. Deja, viso to tikrai neaprėpsi suvesdamas rezultatus į lenteles ir užapvalintus skaičius.

Man labai keisti norinčio iš pareigų pasitraukti (beje, iškart po paskirtos įspūdingos 26,4 tūkst. eurų premijos) Valstybinės miškų urėdijos direktoriaus samprotavimai apie negautą valstybės naudą ir per trisdešimt metų nesurinktą milijardą eurų. Paprastai naujo vadovo darbas prasideda nuo įmonės nuostolių ir galimo pelningumo vertinimo, tad kodėl tokių skaičių ir įžvalgų neišgirdome, tarkim, po pusmečio, kai jis jau  detaliai susipažino su esama situacija. Ir kodėl toks nuostolio skaičiavimas apsiriboja spekuliacijomis leidžiamose medienos apskaitos paklaidų ribose? Tai visiškai nesuprantama.

Dar keistesnis VMU direktoriaus santykis su miškininkų bendruomene, kuomet permainos, sujungus urėdijas į vieną,  prasidėjo etatų mažinimu, atsiliepusiu ne tik administravimo ar kitiems skirtinguose filialuose besidubliuojantiems etatams, bet ir tiesiogiai miške dirbantiems žmonėms. Neracionalus žmogiškųjų išteklių valdymas ir planavimas ne vieną ilgametę patirtį sukaupusį miškininkystės specialistą paskatino pereiti dirbti į privatų sektorių, be to, pasitaikė atvejų, kai atleisti žmonės buvo priimami atgal, nes tiesiog nebuvo kam dirbti. Žmogiškųjų išteklių strategijos trūkumus atskleidžia ir centrinės urėdijos santykis su miškininkus ruošiančiomis mokslo įstaigomis. Būsimų miškininkų ugdymas dažnai remiasi praktiniu mokymu, tam prie kai kurių miškų urėdijų buvo įsteigti mokomieji-bandomieji objektai, kurie per ilgus metus tapo puikia mokymo baze, tačiau  VMU  iniciatyva jie uždaryti, tad  studentai net neturėjo kur atlikti praktinių užsiėmimų. Atsisakyta ir darbo su jaunaisiais miško bičiuliais, kurių dalis pasirenka miškininko profesiją, o kiti išlieka aktyviais gamtos draugais.  

Vadovaujant tokio dydžio valstybinei įmonei, kaip VMU,  be abejo susiduriama su begale vadybos problemų, o neįsigilinus į jų specifiką nukenčia ne tik miškų sistema, bet ir miškininko profesijos prestižas. Miškininkų bendruomenėje nesuprastas liko ir VMU vadovo sprendimas be jokių akivaizdžių priežasčių atleisti du savo pavaduotojus,  tikrai patyrusius miškininkystės specialistus. Iš šalies žvelgiant į VMU direktoriaus poziciją įmonės valdymo klausimais susidaro vis akivaizdesnis vaizdas, kad  jis yra ne didelės valstybinės įmonės vadovas , o tik kažkoks vykdytojas, kuris kratosi atsakomybės teikdamas, jog tik įgyvendina Vyriausybės sprendimus. Tokia vykdytojo pozicija užimta ir svarstant naujas medienos prekybos taisykles: pirmajame etape svarstyti pateiktos pramoninkams palankios taisyklės, o po to VMU direktoriaus atsakymas į tai – raštiškos asmeninės įžvalgos bei ambicijos dėl  įmonės pelno.

Nors VMU atstovai dalyvavo svarstant medienos prekybos taisykles, jos direktorius spekuliuoja skaičiais ir dėl pakeistų taisyklių pranašauja mistinį 70 mln. eurų nuostolį, nes  preliminarius skaičiavimus pateikia su maksimalia leidžiama kainos mažinimo  20 proc. riba. Tik po politikų įsikišimo atsirado galimybė reguliuoti medienos kainas pagal rinkos sąlygas: iš tikro pradinė medienos kaina aukcione  mažinama  ne 20 proc.,  bet  iki 20 proc., t. y. įvedant kintamą dydį  pagal realią situaciją.

Miškų reformos ištakų  idėja eiti technokratinio valdymo keliu turėjo įnešti aiškumo ir pagreitinti permainas, bet VMU atveju buvo pasirinktas ne miškininkystės, o valdymo „profesionalas“, kuriam visi Lietuvos miškai telpa keliose kompiuterio skaičiuotės lentelėse, o  miškuose dirbantys miškininkai tėra medienos grobstytojų gauja. Tik akivaizdžiai pajutęs medienos rinkos kainų svyravimus ir  užuot ėmęsis ieškoti kompromisinių sprendimų „profesionalas“ apdrabsto kitus purvais bei tikėdamasis gauti maksimalią išeitinę išmoką … traukiasi. Manau, tokiam asmeniui miškininkų bendruomenėje – ne vieta.