Kablelio paieškos sakinyje: „Kirsti plynai negalima palikti“

Kablelio paieškos sakinyje: „Kirsti plynai negalima palikti“

Vyriausybė, gegužės pabaigoje apsvarsčiusi Aplinkos ministerijos parengtą teigiamą išvadą dėl Lietuvos prezidento siūlomo Miškų įstatymo pakeitimo, pritarė šiai išvadai ir teiks ją Seimui. Sumaištį kelianti įstatymo pataisa dėl plynų kirtimų draudimo tarp Vyriausybės ir Aplinkos ministerijos klaidžioja jau trejus metus. Ne mažiau sumaišties tvyro ir visuomenėje. Vieningos nuomonės, kur dėti kablelį sakinyje „Kirsti plynai negalima palikti“ – nėra.

Siūlomas įstatymo pakeitimo projektas numato nuo 8 ha iki 4 ha sumažinti didžiausią leistiną atskiro plyno kirtimo plotą IV miškų grupės (ūkiniuose) miškuose. Tokie miškai, Aplinkos ministerijos duomenimis, sudaro daugiau kaip 70 proc. visų Lietuvos miškų.

Aplinkos ministerijos vadovų tvirtinimu, tokia Miškų įstatymo pataisa leistų mažinti galimą žalą ekosistemoms, kuri atsiranda dėl atskirais atvejais taikomų didelių plynųjų kirtimų, taip pat vizualinį šių kirtimų daromą poveikį. „Kadangi tokių didelio ploto miško kirtimų šiuo metu nėra daug, tai toks pakeitimas neturės esminės įtakos įprastai miškininkavimo praktikai ūkiniuose miškuose“, ‑ teigiama ministerijos svetainėje.

Būta net teatralizuoto protesto

Praėjusių metų spalį visuomenininkai, apsirengę vilkų, kiškių, meškų, medžių ir kitokiais ‚gamtiniais“ kostiumais, sostinėje reikalavo stabdyti kirtimus saugomose teritorijose, nes tai, protestuotojų žodžiais, yra didžiulio masto niokojimas – jie ragino pradėti derybas dėl ilgalaikės miškų strategijos.

Vis dėlto dėl plynųjų kirtimų esama ir kitokios nuomonės. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) direktorius Albertas Stanislovaitis BNS yra sakęs, kad miškai kertami pagal miškotvarkos projektus ir nustatytas taisykles. Jo teigimu, plynieji kirtimai plačiąja prasme ne visada yra blogai. Nors kraštovaizdžio prasme jie rėžia akį, biologinės įvairovės prasme gali būti reikalingi.

O štai Lietuvos miškininkų sąjungos (LMS) prezidentas, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos (KMAIK) Miškininkystės katedros vedėjas doc. dr. Vidmantas Verbyla šiuo klausimu yra kategoriškesnis.

Apkaltino pataikavimu visuomenei

„Kai kurie politikai, deklaruojantys, jog sieks plynųjų kirtimų uždraudimo, pataikauja visuomenei ir tik parodo savo diletantiškumą. Kartais žmonės, ypač politikai, mažai ką bendro turintys su miškininko profesija, vos sužinoję problemą labai greitai randa sprendimą – draudimą. Jie visiškai nekreipia dėmesio į darbuotojo, toje srityje išdirbusio beveik visą savo gyvenimą, gerai išmanančio savo darbą ir turinčio ilgametę patirtį, nuomonę“, ‑ pabrėžia LMS prezidentas.

V. Verbyla pritaria, jog pamačius plynai nukirstą mišką, visiems būna jo gaila ir tai sukelia tam tikrą stresą. „Bet yra nemažai atvejų, kai atkurti mišką jo plynai nenukirtus labai sunku, o kartais ir iš viso neįmanoma. Tai reikalauja žymiai daugiau darbo sąnaudų. Pavyzdžiui, jei augavietėje vyrauja lendrūnas, atkurti žėliniais miško neįmanoma. Net ir plynai nukirstame ąžuolyne, jį atkuriant žėliniais, maždaug tik trečdalis atvejų būna sėkmingi, jau nekalbant apie kitus kirtimo būdus“, ‑ praktiniais pavyzdžiais dalijasi pašnekovas.

Einama teisingu keliu

Panašiai mano ir Miško darbų rangovų asociacijos (MDRA) pirmininkas, Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) pirmininko pavaduotojas, įmonės „Miško darbai“ vadovas Vidmantas Jusas. Jo žodžiais, diskutuoti su tais, kurie žmonijos civilizaciją mato kaip gamtos, o kartu  ir miškų priešą – beprasmiška. „Visais laikais miškai tarnavo žmogui. Kadangi tas pats plotas, naudojamas žemdirbystei, išmaitindavo daugiau žmonių negu miškas, miškai buvo verčiami žemės ūkio naudmenomis. Todėl ilgus šimtmečius miško kirtimas reiškė jo sunaikinimą. Jau pirmuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įstatymuose buvo draudžiama neribotai kirsti miškus. Dalis jų buvo paliekama medžioklei, nes jos metu buvo paruošiamos mėsos atsargos karo žygiams, kurie tuomet buvo įprastinė veikla. Medienai miškai buvo kertami pasirinktinai, renkantis tokius medžius, kurie tiko konkrečiam tikslui“, ‑ į istoriją žvilgteli MDRA pirmininkas.

Paskutinius pora šimtmečių, pabrėžė V. Jusas, Lietuvoje miškas buvo ir tėra plynai kertamas tam, kad jį atkurti. XIX  a. Vokietijoje pradėti taikyti plynieji kirtimai dėl to,  kad būtų galima kontroliuoti ir kiekybę, ir kokybę. Kertant pasirinktinai tik kai kurias rūšis ar sortimentus, miškas  tiesiog niokojamas. Tą suprato jau tada.  „Ir miškininkystės mokslas ieško būdų, kaip užauginti našesnius ir tvaresnius miškus. Pagrindinis miško auginimo tikslas buvo medienos gamyba. Keičiantis technologijoms, keičiasi ir miškų poreikiai. Vis didesnę reikšmę daugumai visuomenės įgauna miško rekreacinė vertė, o ne mediena. Nors tie patys žmonės nori ekologiškų daiktų, kurie, beje, gaminami iš medienos“, ‑ šypteli įmonės „Miško darbai“ vadovas.

Kalbėdami apie sengirę, net nežino, kaip ji atrodo

Jo žodžiais, klausimą, ar ne per daug kertama, miškininkai pakreiptų kitaip: ar galima daugiau miško atkurti, siekiant sukurti įsivaizduojamą ateities mišką jo nekertant plynai. „Taip pat reikia susitarti, kokių miškų norime. Dauguma žmonių akyse nėra matę, kas iš tikrųjų yra ta sengirė. Man teko dvi savaites Urale eiti mišku, kuris niekada nebuvo kirstas. Per valandą nueidavome… 800 metrų! O tada mums buvo 20 metų. Todėl labai abejoju, kad dauguma žmonių, kalbančių apie sengirę, nori būtent tokio miško“, ‑ įsitikinęs V. Jusas.

MDRA pirmininko nuomone, miškų produktyvumas rodo, kad ankstesnės kartos miškininkai dirbo teisinga linkme, nes dabar vienas ha duoda beveik 1,5 karto daugiau medienos. „Tai reiškia, kad 1,5 karto daugiau plotų galime palikti kitiems, o ne medienos auginimo tikslams, jei visuomenė taip nuspręs. Tačiau reikia suprasti, kad dabar priimtų sprendimų teisingumą ar klaidingumą įvertins tik mūsų anūkai ir proanūkiai. Tad susitarus, kad medienai auginti galima palikti mažiau miškų, galima ieškoti kitų būdų miškams atkurti. Juk nekirsti – reiškia supūdyti. O tokiame supuvusio miško plote miškas gali ir neatsirasti be žmogaus pagalbos. Mes nesame tokie turtingi, kad tai galėtume sau leisti. Todėl jei visuomenė pasirengusi mokėti už sudėtingesnius ir dėl to brangesnius miškų atkūrimo būdus – galime tai daryti. Dabar visi iškirsti miškai Lietuvoje atkuriami, žinoma, išskyrus retas išimtis“, ‑ aiškina pašnekovas.

Palygino su žmogaus gyvenimu

Mokslininkas, Lietuvos miškininkų sąjungos (LMS) prezidentas, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos (KMAIK) Miškininkystės katedros vedėjas doc. dr. Vidmantas Verbyla visiškai pritaria bendravardžiui praktikui ir dar priduria: „Jei miškų ūkį mes laikome ūkio šaka, miškas privalo būti naudojamas. Visi miškininkai puikiausiai žino, kad miškas kertamas ne tik dėl medienos, bet ir dėl miško atjauninimo. Persenęs miškas – tai ir mažiau bei prastesnės kokybės medienos, mažesnis anglies dvideginio absorbavimas, suprastėjusi ar visai nevykstanti regeneracija ir kiti dalykai“.

V. Verbyla patikino: siekiant miškų stabilumo, turime turėti įvairaus amžiaus medynų – jaunuolynų, pusamžių, pribręstančių, brandžių ir net perbrendusių. „Be kirtimų to pasiekti neįmanoma. Medžiai gyvi, jie taip pat sensta. Čia kaip ir visuomenėje: jei negims vaikai, kada nors liks tik pensininkai“, ‑ vaizdžiai kalba mokslininkas.

LMS prezidento žodžiais, iki šiol Lietuvoje miškas buvo naudojamas labai saikingai, iškertama mažiau nei 1,5 proc. turimo bendro medienos tūrio ir apie 9,7 kub.m/ha kasmet kaupiama. Vidutinis medynų tūris nuolat auga ir šiuo metu sudaro 257 kub. m/ha. „Pagal šį rodiklį Lietuva yra 10 vietoje Europoje ir 14-ta pasaulyje. 2000 metais šalyje turėjome 348 mln. kub. m medienos, o 2018 m. jau ‑ 547 mln. kub. m, nes priauga daugiau, nei jos iškertame, todėl ištekliai vis kaupiasi. Jei 2000 m. brandžiuose medynuose turėjome 60 mln. kub. m medienos, tai 2018 m. ‑ 152 mln. kub. m, o iškertamas tūris padidėjo tik šiek tiek daugiau nei milijonu kubinių metrų. Po karo brandžių medynų tūris tesudarė tik 19 mln. kub. m, be to, miškai buvo nuniokoti karo ir pokario. Tai, ką turime dabar, yra dviejų kartų miškininkų darbo rezultatas. Kodėl žmonėms atrodo, kad miškininkai baigia iškirsti visus miškus, man sunkiai suprantama. Juk miškas ‑ gyvas organizmas, jis nuolat auga ir jį kirsti būtina, nejau tai sunku suvokti,“ – emocijomis ir faktais grindžia mokslininkas.

V. Verbyla neslėpia, kad jam skauda dėl to, jog spygliuočių medynų plotai šalyje nuolat mažėja, o minkštųjų lapuočių plotai nuolat auga. „Prie šio, mano akimis, neigiamo ūkininkavimo ypač prisideda privačių miškų savininkai, nesirūpindami tinkamu medynų atkūrimu“, ‑ akmenuką į privačių savininkų mišką švysteli LMS prezidentas.

Kviečia diskusijai

Ši aktuali tema bus analizuojama ir svetainės www.miskininkas.eu Druskininkuose rugsėjo 19 dieną rengiamoje parodoje ‑ seminare „Miškininkystė saugomose teritorijose“. Jos dalyviai turės galimybę išklausyti pranešimą „Ar reikia tobulinti miškų atkūrimo, įveisimo, ugdymo ir kirtimo technologijas?“ bei  išsakyti savo nuomonę, diskutuoti. Kviečiame ir jus pasidalinti savo įžvalgomis, konstruktyviais pamąstymais el. paštu: miskininkas.eu@gmail.com arba mob. tel. 869932532.

Vilma Kasperavičienė

Nuotraukos Dainiaus Šerono