Kadagio galybės

Kadagio galybės 

Kadagys (lot. Juniperus) – pušainių (Pinopsida) klasės kiparisinių (Cupressaceae) šeimos augalų gentis. Lietuvoje auga viena savaiminė jų rūšis, paprastasis kadagys (Juniperus communis), ir dar kelios auginamos kaip dekoratyviniai augalai: kazokinis kadagys(Juniperus sabina), virgininis kadagys (Juniperus virginiana).

Reikia „sąžiningos“ gamtos

Kadagys – paprastai neaukštas krūmas (3–5 m aukščio), rečiau medis iki 10–15 m aukščio. Tai dvinamis augalas – vyriškieji augalai panašesni į siauralapius medžius (sodybose kartais užauga iki 9–10 m), o moteriškieji – į krūmus. Kadagiai auga lėtai: penkiamečiai siekia vos 20 cm, o dešimtmečiai – vos 0,5 m aukščio. Trake augančių kadagių vidutinis aukštis – metras. Kadagiai – labai paplitę pušynuose, mišriuose miškuose, upių ir kalvų šlaituose. Jie atsparūs šalčiams ir šalnoms, bet labai jautrūs užterštumui. Parsinešti kadagį į savo sklypelį ir pasodinti, kad prigytų, vešliai augtų, – laimės dalykas. Jam reikia „sąžiningos“ gamtos – švaraus dirvožemio, gryno oro, tinkamos kitų augalų kaimynystės. Kadagys bakteriocidinių savybių turi daugiau kaip kiti spygliuočiai. Todėl kadagynai laikyti savotiškomis gydyklomis. Jei miško oras yra tūkstantį kartų grynesnis už miesto, o kadagyno – tiek pat kartų grynesnis už paprasto miško.
Paprastieji kadagiai derėti pradeda 10–12 metų.  Žydi gegužės mėnesį, nepastebimi žiedai būna spyglių pažastėlėse: vyriškieji – geltonos galvelės, moteriškieji – žali pumpurėliai – juose ir užsimezga kadagio kankorėžiai. Šie yra uogų pavidalo: pirmais metais žali, o antraisiais – melsvai juodi, su melsvu apnašu, lyg apšarmoję. Ant vienos šakutės yra ir jaunų, ir subrendusių kankorėžių. Galbūt dėl to šis spygliuotis vadinamas juniperus (lot. junior – jaunesnis).

Kadagių mediena vidutiniškai kieta, vidutinio sunkumo, neskali, mechaninėmis savybėmis panaši į  maumedžio, patvari, dažniausiai naudojama smulkiems dirbiniams –  žaislams, lazdoms ir pan. gaminti. Ji – malonaus kvapo, todėl senovėje iš jos buvo gaminami indai.

Kadagiai gerina dirvožemį, jų lajose lizdus mėgsta sukti smulkūs paukščiai, šakeles skabo briedžiai.

Šimkūnaitės pastebėjimai

Garsioji  šviesaus atminimo farmacininkė ir liaudies medicinos žinovė Eugenija Šimkūnaitė taip rašė apie kadagius:

Sultingi konkorėžėliai „uogos“ lipte prie šakučių prilipę, ir tiek jų, kad net juoduoja. Krimstelėsi – smalkūs, už daug kur valgytą pušies brazdą gerokai smalkesni, bet ir saldumo daugiau turi. Tiesa, kiek daugiau prisivalgius – per juosmenį rėžte rėžia ir šiaip visokių negerumų randasi, bet… kai pilvas prie nugaros pridžiūsta, valgo. Jei žmoniškai nurinkti moka, lazdomis nedaužo, negurina, su šakomis neplėšia – metų metais nuo tų pačių kadagių rinkti galima. Alkani būdami, ką darys, valgė ir bevalgydami pastebėjo, kad gerai sugrūdus, šaltu vandeniu užpylus galima saldumą ištraukti, o smalkumas palieka. Tą saldų vandenį kiek palaikius, dar ir nuvarius – atsiranda smagybės gėrimai. Ne bet kokie, o garsūs. Gėrimai gėrimais, o smalkumo prireikia virtuvėje: sugrūda kelias „uogeles“, gerai su druska išmaišo, įtrina žuvį, mėsą ar paukštį, kelias valandas palaiko – visai kitas skonis. Verta kadagį gerbti.

Gerai, kad pagardui tinka, gerai, kad girą ar kokį kitą gėrimą galima iš jo pasidaryti, bet padauginus kenkia… Tai gal ir vaistu gali būti? Galvotų žmonių visais laikais buvo, pagalvojo, paderino, pabandė – tikrai, gali ir šlapimą pavaryti, ir tulžies išskyrimą paskatinti, netgi, nors ir nelabai įtikėtina, – akis prašviesinti. Šiandien nebe tokie filosofai ir poetai esame, bet žinome: gleivinė padirginta stipriau veikia, tiesa, jei nuolat dirginsime, susilauksime priešingo rezultato. Dirginti ir galima, ir reikia, bet labai apdairiai. Kadagys ne vienintelis tai veikiantis, bet kuo besidirgintume, po trijų-keturių dienų bent porą dienų pailsėkime. Kai smarkiai pavaromas šlapimas, sumažėja organizme skysčių, sumažėja kraujospūdis, sumažėja spaudimas ir akies obuolyje, glaukoma sergantis lyg ir geriau mato. Deja, daug kas priklauso ne nuo kokios vienos priežasties, o nuo daugelio. Kadagys turi ne tik eterinių aliejų, bet ir nemažai dervų, o šių mums dabar per akis. Ir tenka kadagio vaisto atsisakyti, jei gyvename ant asfalto, jei negalime gatvėse dūmų išvengti.

Pasak Šimkūnaitės, prie degančio kadagio arčiau priėjus ar ugniakuran jo šakų įmetus, užuosi – kadagio kvapas kitoks. Ir vėl mėgino, derino ir perprato, kad kadagio dūmais parūkyta mėsa kur kas geriau išsilaiko ir skonis labai malonus būna.

Ir vantos

Šviesaus atminimo E. Šimkūnaitė labai gyrė kadagio vantas. Pasak jos,  kiniškos adatos (suprask, akupunktūra) prieš gerą kadagio vantą nusimanančio vanotojo rankose – tai tik tašymas kirviu, o ne lyginimas ar švitrinimas.

Pirtininkai teigia, kad kadagių vanta yra viena iš geriausių, turi stiprų energetinį potencialą, puikiai valo žmogaus energetinį lauką. Tai vanta, kuri veikia ne tik periamą žmogų, bet ir aplinkinę erdvę. Kadagys išskiria daug fitoncidų, todėl ši vanta yra labai geras antiseptikas, padeda nuo radikulito, reumato, osteochondrozės, peršalimo, odos, nervų ligų.

Tik perti kadagio vanta turi būti tinkamai pasiruošiama. Pirmiausia ji pamirkoma šaltame vandenyje, paskui apipilama karštu vandeniu ir vėl dedama į šaltą, paskui vėl į karštą vandenį. Arba pakaitinama virš akmenų, tada atšaldoma, tada vėl kaitinama, atvėsinama…. Prieš periant ja, žmogų verta patepti medumi arba aliejumi. Kadagio vanta neperiama paskutine, geriau priešpaskutine.   

Teko kalbėtis su keliomis Dzūkijos kaimų moterimis, kurios labai gyrė kadagio vantas.

Gydomosios savybės

Kadagys –  vienas iš vaistinių augalų, apie kurį seniausiai užsimena raštija. Senovės egiptiečių papirusuose, užrašytuose 1550 metais prieš mūsų erą, galima rasti keletą gydymo kadagiais receptų (pvz., kaip iš organizmo išvaryti kaspinuočius). Senovės romėnai šį augalą laikė suteikiančiu jaunystę, senovės graikai ir arabai –  gera raminamąja priemone. Garsusis gydytojas Avicena patarė vartoti kadagių vaisius šlapimo išsiskyrimui skatinti.

Rašoma, kad Rusijoje XVII a. egzistavo vadinamoji kadagių prievolė. Į Maskvą iš aplinkinių regionų buvo vežami kadagių vaisiai  dideliais kiekiais aliejui ir etanoliui gaminti. Iš etanolio gamino degtinę, kuria gydyta daugybė ligų; aliejų vartojo kaip antiseptinę priemonę žaizdoms, nudegimams, nušalimams gydyti.

Kadagio vaisiai pasižymi antiseptiniu, priešuždegiminiu, skausmą mažinančiu, atsikosėjimą lengvinančiu, tulžies sekreciją ir šlapimo išsiskyrimą skatinančiu poveikiu, gerina medžiagų apykaitą, stiprina skrandį ir žarnyną. Tinka sergant reumatinėmis ligomis, podagra, kai kuriomis odos ligomis. Tačiau nepatartina vaistažolių mišinių, kurių sudėtyje yra kadagio vaisių, vartoti ilgiau kaip 3–4 savaites, nes jų veikliosios medžiagos yra labai stiprios, perdozavimas gali sudirginti, sutrikdyti inkstus, sukelti vėmimą ar apsinuodijimą..
Kadagio eterinis aliejus vartojamas išoriškai kaip antibakterinė, priešuždegiminė ir žaizdas gydanti, į vidų – kaip šlapimą varanti ir virškinimą gerinanti priemonė. Vonios su kadagio vaisių ekstraktais tinka sergant reumatinėmis ligomis, podagra.  Liaudies medicina kadagio vaisius vartoja ir nuo bronchito kaip atsikosėjimą lengvinančią priemonę.
Vaistinė žaliava – kadagio spygliai, šakutės ir vaisiai, dažnai uogomis vadinami. Jie patvarūs, nebijo nei sausros, nei speigų, juos rinkti galima ir per speigus, ir pavasarį. Papurčius krūmą rudenį ar žiemą prinokę vaisiai byra ant žemės, tereikia patiesus paklodę nupurtyti ir surinkti. Vaisiai džiovinami  30–35°C temperatūroje.

Kadagio kvapieji aliejai veikia vegetacinę nervų sistemą ir atpalaiduoja raumenis, turi antiseptinį, antibiotinį poveikį. Įlašiname 5–6 lašus šio aliejaus į dubenėlį ar specialią aromatinę lemputę miegamajame ar kelis lašus užlašiname ant popierinės servetėlės ir, laikydami prie veido, bet neliesdami burnos, kvėpuojame pakaitomis pro nosį ir pro burną.

Verbos magija

„Ne aš plaku, verba plaka! Ar žadi margutį?“ – verbų sekmadienio rytais  tautiečiai dažnai taria artimiesiems šiuos žodžius, pabrėžiančius kadagio jėgą, gyvybingumą, kuris žmogų turi  pažadinti naujai veiklai. O tądien pašventinta verba, kadagiais, žilvičiais įprasta gintis nuo galimų nelaimių. Velykų rytą su šventinta verba apeidavo visus trobesius, tvartus, net laukus ir kiemo medžius – kad visi būtų sveiki ir stiprūs, saugotų namus nuo nesėkmių ir tamsybių. Užėjus audrai su perkūnija ją degindavo krosnyje ar bent pasmilkydavo, kad šventi dūmai nuvytų debesį. Sėdami javus, sutrintų verbos spyglių įmaišydavo į pirmosios sėtuvės grūdus. Verbos šakutę įkišdavo į dirvą, kad ledai neišguldytų ir neišmuštų pasėlių. Ja sukirsdavo  vaikams, kad šie greičiau augtų. Verba paliesdavo ar pasmilkydavo pavasarį pirmąkart į ganyklą išvaromus gyvulius, kad per vasarą sveiki išsiganytų. Degančių kadagio šakelių ir uogų dūmais mūsų protėviai smilkydavo patalpas kilus infekcinių ligų epidemijoms. Manyta, kad pašventinta verba su kadagio šakele namus apsaugo nuo perkūno ir piktųjų dvasių, avilius – nuo pelių, o gyvulius – nuo ligų.

Kadagiai kaip ąžuolai, liepos, uosiai, eglės ir pušys irgi laikyti šventais, ypač gerbti Žemaitijoje. Degančių kadagių šakelių ir uogų dūmais buvo smilkomos patalpos kilus infekcinių ligų epidemijoms.

Daiva Červokienė