Kalėdų Senelis iš Šventybrasčio miško

Miškininkai ir Lenkimų bendruomenė
gruodžio 24, 2017
Miškas – mano gyvenimas
gruodžio 25, 2017

Kalėdų Senelis iš Šventybrasčio miško

 

Laukiate Kalėdų ir nežinote Kalėdų Senelio adreso? Ne, ne to, kur Šiaurėje… Mūsiškis čia pat. Kėdainių girininkijoje, tik reikia žinoti vietas. Nežinote? Nepažįstate girininko Petro Eigirdo? Nenusiminkite, žmonės sako, kad prieš šventes, kasmet, drauge su kolegomis, miesto centre dalija eglių šakas. Kėdainių urėdija kviečia į akciją „Parnešk Kalėdas į savo namus“.

 

Paslaptingai naujas kelias

 

Kai visa Lietuva skundžiasi dėl prasto oro ir dėl visiškai nepravažiuojamų miško kelių, kelionė Kėdainių krašto miškais neatrodė baisi. Šviežiai nutiestas kelias geltonavo iš tolo, o dar nesusigulėjusiame žvyro sluoksnyje aiškiai matėsi provėžos. Senutė „Niva“ net pasikosčiodama šnopštė: į kairę, į dešinę… Jauname eglynėlyje sustojo. Toks ir jaunumas jau per trisdešimt, o gal ir keturiasdešimt metų toms eglaitėms. Čia, kažkur netoliese, laisvėje gyvena kaimenė stumbrų. Ne tų, kurie netoli Kreknavos Pašilių stumbryne. Vietinių… Suskaičiuota net aštuoniasdešimt penki. Vaikšto nebodami nei ūkininkų pasėlių, nei jų piktų šunų skalijimo. Kalbama, kad dėl tų stumbrų ir kelias buvo remontuotas. Ketinama juos išvežti į kitus miškus.

 

Atvirai pasakius, tie stumbrai tądien nelabai rūpėjo. Kelionės tikslas susitikti su Kėdainių girininkijos girininku Petru Eigirdu. Žmonės kalba, kad jis tikras Kalėdų Senelis. Ir kalba ne tuščiai: nežinotum, sakytum, kad į pasaką pakliuvai. Eina sau ramus viduriu miško, medžius skaičiuoja… O ir miškas Šventybrasčiu vadinamas. Šventybrastis nedidelis bažnytkaimis, kurio apylinkėse augo labai daug ąžuolų, o kalnelyje, kuriame dabar stovi bažnyčia, senovėje buvusi šventa pagonių vieta, kurioje degdavusi amžinoji ugnis.

 

Imi ir patiki, kad atnaujintas kelias veda pas Kalėdų Senelį. Juolab, kad pats Petras aštuonetą savo vaikų užaugino. Pažiro visi po Lietuvą, o dovanėlių laukia jau ir vaikaičiai… Sūnų sūnūs Rapolas ir Matukas, o dukters Rusnė ir Vesta. Beje, mergaitės, kaip ir senelis, gimusios birželio mėnesį.

 

Mišką myli visi

 

Girininkas sako esąs iš šitų kraštų ir mosteli Laukagalių pusėn ten užaugo, mokyklą Šėtoje baigė. Paskui apsuko ratą ir vėl atgal, į tėviškę… Gyvenimas buvo nubloškęs į Murmansko sritį, armijon, vadovavo miškų kirtimui. Ir žmoną nusivežė. Ten ir vyriausiasis sūnus Petras gimė. Pirmagimis. Žmona nepabijojo šalčių. Tarnyba baigėsi ir meilės vaikas, būdamas penkių mėnesių, traukiniu parvežtas Lietuvon.

Paskui Marijus, Janina, Juozukas, Vytautas, Gediminas, Onutė, Mykolas. O ir vardai ne iš knygų duoti. Visi iš giminės neišleidžiami tai tėvų, tai senelių, jų brolių, seserų garbei.

„Marijus žmonos sugalvotas vardas, mergaitės pagal giminių vardus. Žmonos sesuo Janina, mano brolis Jonas. Juozas seneliui, Petras man, o jau Vytautas ir Gediminas Lietuvos nepriklausomybei. Gediminui nepatinka, kad jis šeštas…, – šypsosi girininkas. – Mišką myli visi. Vyresnieji pasirinko miškininkų specialybes, jaunesni kitas. Vytautas ekologas, dirba Ventės rage. Gediminas baigė miškų kolegiją, buvo savanoriu, tarnavo kariuomenėje ir pasiliko, sportuoja. Juozukas mokėsi programavimo Vytauto Didžiojo universitete, dabar labai daug fotografuoja. Onutė paskutinius metus studijuoja teologiją, Janutė baigė lietuvių filologiją… Jauniausias Mykolas sportuoja, užsiima gatvės gimnastika“.

 

Visi gyvena Lietuvoj. Namuose nė vieno nėra, tačiau visi Kaune, tik Vytautas paukščių rojuje Ventės rage. Nė vienas vaikas neišvažiavo į užsienį?

„Galiu pasigirt. Ir nežada netgi važiuot. Kodėl? Nežinau. Patriotai, vadinasi…, ištaria tyliai Petras. Smagu, kai visi suvažiuoja. Susėdam prie bendro stalo, žmona antį iškepa“.

 

Ir žąsis augina. Dėl saugumo. Kaip šunis. Tegul pabando koks vanagas atskristi  – triukšmas didžiausias. Žąsinas visus puola. Ir šeimininkui gnybia, jei tas prie jauniklių artinasi.

 

Paukščiai saugo savo vaikus

 

Petras vedžioja po savo valdas. „Pataisėm kelią pernai, bet aną pagadinom. Lietinga vasara buvo. Čia raudonikiai augo… Pasodinti europiniai ąžuolai gerai prigijo. Yra ne tik stumbrų, danielių, bebrų, turėjom ir šernų maro… Lančiūnavos miškuose. Dabar ramu miške. Jokio paukščiuko, jokio garso. Va, drebulė auga, reikia ją kirst, eglutes sugadins. Arba šitas beržas. Iš jo jokios naudos, gero medžio nebus. Baltalksnis irgi nereikalingas. Jų perdaug…, traškina šakas eidamas su kirvuku per mišką girininkas. Gal gilyn nebeeikim, čia sausiau…

Man patinka būti miške. Popieriai nepatinka, geriau biržes kirsti. Kai grįžom iš Murmansko, nuo pat pradžios dirbau su tėvuku miške Okainiuose. Paskui atėjau į Šėtos girininkiją. Čia ir gyvenom visi. Dabar šiek tiek dėl namo neramu. Anksčiau neleido išsipirkti, o dabar leidžia, bet neaišku kokia kaina bus. Būtų gerai, kad vaikai turėtų kur susirinkti. Šeima yra pagrindas. Patinka darbas, puiku, bet šeima svarbiausia“.

 

Kalba pakrypo ir apie tuos tėvus, kurie palieka savo vaikus. O ypač motinas. Kaip gi taip, žmonės?

„Žiūrėk, kad ir kurapka tupi, paėmiau kurapkiukus, žiūri akis išplėtus, paleidau: kurapkiukai išsilakstė ir ji nuskrido… Kartais miške surandi paukščio lizdą, o jis velka sparną, nuo lizdo vilioja… Saugo vaikus. Kaip dabar tie žmonių vaikai vieni auga?  – Ir stebisi, ir apgailestauja Petras Eigirdas. Aš dėl vaikų neturėjau jokių problemų. Ėjo mokyklon visi, bažnyčion. Aš nedraudžiau. Nieko blogo nepadarė. Aštuoni vaikai augo žmonės kaip pro padidinimo stiklą žiūrėjo.

Vyriausiasis Petras labai rūpestingas, ūkiškas. Jau dvejų metukų būdamas žiūrėdavo, ar Marijaus vystyklai išdžiūvę. Paaugę vaikai miške praleisdavo daug laiko. Aš nesakiau jiems, kad būtų mišininkais, patys pasirinko. Juozukas mokėsi programavimo, Vytautas irgi pasirinko pats specialybę. Juozas ir Mykolas prie kompiuterių linkę. Nieko prievarta nevertėm rinktis“.

 

Žmona Marija kilusi iš Švenčionių rajono. O susipažino jiedu  Kaune, miškų akademijoje. Jau  trisdešimt septyneri metai kartu. Darbų neskirsto, bet savo pomėgius turi. Marija mėgsta rankdarbius, veria šiaudų sodus, parneša Petrui iš bibliotekos knygų, nes jam patinka ne tik miške, bet ir skaityti detektyvus. Jis ir ožkas melžia, ir valgį sekmadieniais, jei reikia, pagamina, mišrainių pripjausto.

 

Kitokios istorijos

 

Petras prisimena visokių istorijų. Ne tik kalėdinių. Būta ir skundų. Naujos Truskavos bažnyčios statybai klebonas pirko iš girininkijos ąžuolus. Kaipmat ir tikrintojų atsirado. Ar teisėtai, ar su dokkumentais? Nežinia ar pro šalį važiavo ir pamatę stabtelėjo, ar kas paskundė…

 

„Nieko atsitiktinio nėra. Pažiūrėkit, kaip vietos bažnyčiai parinktos  miesteliuose visi keliai veda link bažnyčios. Prie ežero, vandens šaltinio… Man bažnyčia visada buvo didinga, dar vaikystėj, kai užgrodavo vargonai, šiurpas eidavo. Nuo vaikystės su mama eidavau bažnyčion, niekas manęs nei persekiojo, nei ką… Gal žmonės aplink tokie gyveno.

Dešimt Dievo įsakymų yra.Ten viskas sudėta. Nedaryk kitam blogo ir tau nedarys“ , – mintijo Petras.

 

Kaip Lietuvoje priimta, kalbam ir apie ūkį, ir apie bites. Sako, jei miršta bičių šeimininkas, išnyksta ir jos. Petras žino prietarą: reikia pabarbent į avilį ir paskyti: „Mirė šeimininkas, dabar bus kitas šeimininkas“. Tada bitės nemirs ir neišskris.

 

Apšnekam bendrus pažįstamus. Jaunystėje Kaune su Petru miškininkystės mokėsi šiandien Lietuvoje gerai žinomas dėstytojas, nekilnojamojo turto ekspertas, kraštovaizdžio architektas Steponas Deveikis, kitas grupiokas, su kuriuo gyveno viename kambaryje, Valentinas Merkys, dirba ir gyvena Utenoje, iš Krekenavos kilęs buvęs jų grupės vadovas, akademijos dėstytojas dr. Jonas Račinskas. Visai netoli, tarp miškų, Orelių kaime ir pirmojo nepriklausomos Lietuvos miškų ministro profesoriaus Vaidoto Antanaičio šeimos šaknys. Ir taip kalbas galima tęsti ir tęsti…

 

Pagaliau privalu paklausti: girininke, ar ruošatės Kalėdoms, laukiate? „Žinoma. Kalėdų Senelis ateina su maišu…, giriasi pašnekovas. Iš kur? Žmona paruošia dovanėlių, o aš maišą pasiruošiu… Kalėdų Senio karjerą pradėjau Švenčionių rajone, žmonos tėviškėje, mokykloje, kurioje dirbo jos sesuo. Nebuvo kam, aprengė mane, nei barzdos nereikėjo klijuoti“.

 

Petras nuo armijos laikų augina barzdą. Nesiskuto ir tiek. Kodėl? „O kaip būti Kalėdų Seneliu?“, atsako klausimu į klausimą.

 

Rasa Liškauskaitė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

WordPress Lightbox Plugin