Kalninė arnika

sausio 25, 2019
Kuršėnų miškuose numalšintas požeminis gaisras
sausio 23, 2019
Įspūdingos salos istorijos
sausio 25, 2019

Kalninė arnika (Arnica montana L.)

Lietuvoje kalninė arnika yra seniai žinoma ir vartojama vaistžolė. Kadangi mūsų šalies miškuose arnikos ištekliai labai sumažėjo, ji įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą. Daugiausia auga kerpiniuose, brukniniuose ir brukniniuose-mėlyniniuose pušynuose, t.y. aptinkama pietiniuose Lietuvos regionuose. Tokiems miško tipams yra būdingas rūgštus dirvožemis. Šis augalas mėgsta atviras saulėtas vietas, tačiau visai neblogai auga brandžiame miške, t.y. daliniame pavėsyje.

Tai daugiametis žolinis astrinių (Asteraceae) šeimos augalas. Kalninė arnika turi maždaug 6-7 cm gylyje išsidėsčiusį šakniastiebį kurio dėka plinta natūraliose augavietėse. Stiebas yra sutrumpėjęs, todėl pamatiniai lapai išsidėsto skrotelėje, tačiau žydėjimo metu augalai išaugina aukštus 50-70 cm ilgio žiedynstiebius. Žydi arnika birželio-liepos mėnesiais. Žiedynas yra stambus 5-7 cm skersmens graižas, kuris yra sudarytas iš dviejų tipų žiedų: kraštiniai yra liežuviški, viduriniai – vamzdiški. Visi žiedai ryškiai oranžiniai. Vaisius, kaip ir visų šios šeimos augalų, yra lukštavaisis.  

Vaistinei žaliavai tinka graižai, jie renkami tada, kai išsiskleidžia liežuviški žiedai. Graižų derlius natūraliose augavietėse yra menkas, todėl verta augalą veisti papildomai, taip atstatant natūralius kalninės arnikos išteklius ir užauginant vertingą vaistinę žaliavą. Žiedynuose yra eterinių aliejų, fenolinių junginių, ksantofilo, rauginių medžiagų. Arnikos preparatai yra puiki priemonė, gydant sumušimus, sąnarių uždegimus, kraujosruvas, kaulų lūžius, todėl farmacijos pramonė gamina įvairius preparatus, į kurių sudėtį įeina ir arnika. Arnikos preparatais gydomos ir nervų sistemos, širdies bei virškinimo trakto ligos.

Arnikai auginti reikėtų parinkti saulėtą vietą, lengvą priemolio ar priesmėlio dirvožemį, kurio pH yra apie 5. Dirva gerai suariama, sunaikinamos piktžolės. Galima dauginti vegetatyviniu būdu – šakniastiebių dalimis, tačiau tokios dauginamosios medžiagos būtų sunkoka rasti. Todėl paprastai dauginama sėklomis. Geriausias sėklų daigumas yra jas iškart surinkus, sėklos sėjamos liepos pabaigoje-rugpjūčio mėnesiais. Sėklos sumaišomos su smėliu ir sėjamos maždaug 1,5-2 cm gyliu į griovelius. Žiemoja jau sėjinukai, turintys kelis lapelius. Po žiemos augalai auga lėtokai, todėl reikia rūpintis piktžolių naikinimu. Sėjinukai pradeda žydėti trečiaisiais auginimo metais. 

Dr. Laima Česonienė

Nuotraukos Žydrūno Sinkevičiaus