Kam Punios šilui reikalingas reguliuojamo rezervato statusas, jei jis praktiškai leistų viską, kas daroma dabar?

spalio 11, 2018
Didelis būrys vaikų šventė                      Pašilių stumbriukų vardynas
spalio 11, 2018
Krekenavos  “Girinio tako” stebuklai
spalio 11, 2018

Kam Punios šilui reikalingas reguliuojamo rezervato statusas, jei jis praktiškai leistų viską, kas daroma dabar?

Aplinkos ministerijai, tiksliau – aplinkos ministrui Kęstučiui Navickui užsimojus Punios šilą (Alytaus rajonas)  paversti gamtiniu valstybiniu rezervatu, sukilo ne tik vietos bendruomenė. Klausimai, kam to reikia, ar siekis ateityje turėti sengirę nepražudys dabartinės ekosistemos, ar numatomas rezervatas su gausiomis išimtimis netaps blogu precedentu – labai   diskutuotini.

Peripetijos dėl Pu­nios ši­lo prasidėjo beveik prieš metus, kai lap­kri­tį Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos di­rek­to­rius Al­ber­tas Sta­nis­lo­vai­tis pa­si­ra­šė įsa­ky­mą dėl Ne­mu­no kil­pų re­gio­ni­nio par­ko, ku­rio te­ri­to­ri­jo­je yra Pu­nios ši­las, pla­na­vi­mo sche­mos ko­rek­tū­ros. Kalbama, kad tokį parašą jis padėjo siekdamas išsaugoti savo kėdę, be to, ministerijos ar ministro paliepimu.

Dėl tokios korektūros Ne­mu­no kil­po­je esan­ti Pu­nios re­zer­va­to te­ri­to­ri­ja nuo 457 hek­ta­rų pa­di­dė­tų iki 2,2 tūkst. hek­ta­rų, t.y. vi­sam ši­lui būtų su­teik­tas re­zer­va­to sta­tu­sas.

„Norime, kad Punios šilas taptų sengire. Manėme, kad šiuos tikslus pasiekti galime per planavimą. Buvome suplanavę atskiras rekreacines zonas, kur būtų galima išlipti baidarininkams, pažintinius takus ir kita, o lankymus riboti ketinome vidurio miško masyve. Tačiau dėl lankymo uždraudimo sulaukėme nemažo pasipriešinimo ne tik iš vietos bendruomenės, bet ir plačiau. Iš tikrųjų mūsų planams – miško išsaugojimui – lankymas netrukdo, tačiau šioje vietoje kitos išeities nėra, kaip tik keisti įstatymą“, – sakė K. Navickas.

Atkritus planui A, pasirinktas B

Išties Saugomų teritorijų įstatyme re­gu­liuo­ja­mo rezervato statuso, kokį ministerija siūlo suteikti Punios šilui, nėra. Pasak ministro,  tokiame rezervate būtų ribo­ja­ma tik ūki­nė veik­la – drau­džia­mi kir­ti­mai. Pasiteiravus, ar tikslui pasiekti – kirtimams uždrausti – neužtektų miškotvarkos projektų, ministras atsakė miglotai. „Miškotvarkos projekte uždrausti tik pirmos kategorijos miškų kirtimai, t.y. rezervatuose. Tokie dabar yra teisės aktai. Mes svarstėme tokį variantą“,  – (citata netaisyta).

Vėliau ministerijos atstovo atsiųstame atsakyme raštu paaiškinta plačiau: „Miškotvarkos, kaip ir bet kurie kiti, projektai turi būti rengiami teisės aktų nustatytu tikslu ir tvarka. Kirtimai taip pat numatomi, ribojami remiantis teisinėmis prielaidomis, šiuo atveju –  teritorijos statusu. Tai numato ir Miškų įstatymas. Bet kuriuo atveju laikinas kirtimų ribojimas miškotvarkos projekte ir pan. neužtikrina ilgalaikio šio unikalaus miško išsaugojimo“.

Paklausus, ar jo nuomone, šis rezervatas, planuojamas su išimtimis, netaps precedentu kitais atvejais ir kitose teritorijoje, ministras neabejojo: „Šią riziką mes taip pat pasvėrėme, automatiškai precedentu netaps. Įstatymas atvers galimybę turėti tarpinį statusą tarp klasikinės saugomos teritorijos ir tarp rezervato, kuriame draudžiama bet kokia ūkinė veikla. Mes norime turėti tarpinį variantą, kur būtų neuždraustas lankymasis, uogavimas ir grybavimas, turėtų būti prižiūrimi keliai ir kita infrastruktūra, nes Punios šile gyvena žmogus, gesinami gaisrai. Tie rezervatai, kurie šiandien jau yra suplanuoti, jų statusas yra pagal dabar galiojantį teisės aktą, o įstatymo pakeitimas kitokių galimybių esamiems rezervatams nesuteiks“.

Navickas prasitarė, kad planuojama ir daugiau permainų.

 „Tiek specialistų, tiek mano nuomone, nebūtų blogai atverti ir kitus miško rezervatus. Jei Seimas pritars, kai kurias sengires taip pat galėtume padaryti lankomas. Toks ir yra tikslas, parodyti, kas slypi miške, kai jis tvarkosi pats. Tiek mano, tiek gamtininkų pozicija yra labai griežta – lankymui negalime atverti aukštapelkių, nes čia žmogaus vaikščiojimas daro neigiamą įtaką ekosistemai.“

Noras įteisinti tam tikras išlygas nėra geras

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Kęstutis Mažeika komentuodamas susidariusią situaciją neslėpė, kad nepritaria Aplinkos ministerijos ar ministro iniciatyvai visą Punios šilą paversti gamtiniu valstybiniu rezervatu.

„Man trūksta argumentų, kam tai reikalinga. Šiuo metu ir taip yra pakankamai ribojimų, nes Punios šilas yra draustinis. Jei tėra vienintelė baimė ir rūpestis dėl kertamų miškų, tai galima suvaldyti šiuo metu esamomis ir galiojančiomis priemonėmis. Manau, kad pakanka sutvarkyti miškotvarkos projektus – tai leidžia apriboti ar iš viso uždrausti kirtimus. Punios šilo paskelbimas rezervatu iš viso uždraustų bet kokią ūkinę veiklą, žmonių lankymąsi, o tam, kiek žinau, prieštarauja bendruomenė“, – kalbėjo Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas.

Mažeikos tvirtinimu, vėliau atsiradęs ministro noras įteisinti tam tikras išlygas – leidimą uogauti, grybauti, medžioti – nėra geras. „Jei taip atsitiks, pakenksime kitiems rezervatams, nes juose taip pat gali atsirasti įvairios išlygos, galinčios atnešti daugiau žalos nei naudos. Punios šile vyksta įvairios edukacijos, įrengta nemažai stovyklaviečių, pažintinių takų, nė neabejoju, kad į tai investuotos ES lėšos. Norintiems pažinti gamtą tai šiandien yra puiki vieta, o apsaugos priemonių – daugiau negu pakankamai“, – tvirtino pašnekovas.

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas pabrėžė, kad reikėtų neužmiršti ir to fakto, jog visi rezervatai turi  apsaugines zonas, o tai reiškia, kad tam tikroje teritorijoje būtų ribojamas ūkininkavimas, atsirastų kitų apsunkinimų vietos gyventojams.

Baiminasi dėl kinivarpų daromos žalos

Vienas iš jų – Rimgaudas Aleknavičius, kurio žemė ir miškas yra šalia Punios šilo, prisipažino:  „Turiu 30 avių, jei šilą paskelbs rezervatu, avis iš karto naikinsiu ir plėsiu bitininkysę. Bitininkaujant statuso pakeitimas bus į naudą“.  Pasak Rimgaudo, neseniai vilkai išpjovė kaimyno avis. Tokie atvejai Dzūkijoje dažni kiekvieną rudenį, kai vilkai moko vaikus medžioti.

Jei Punios šilas taps rezervatu, ar neatsitiks taip, kad nemedžiojamų vilkų populiacija pagausės ir darys dar daugiau žalos aplinkiniams gyventojams?

„Geras klausimas, – pripažino ministras. – 80 proc. Punios šilo yra atitvertas natūralaus barjero – Nemuno, padidėjus populiacijai ir trūkstant mitybos bazės žvėrys eis į laukus. Šiuo metu Punios šile yra profesionalios medžioklės plotai, kuriuose kol kas nebuvo vykdomas intensyvus žvėrių populiacijos reguliavimas. Reguliavimą nustato Valstybinė miškų urėdija. Manau, kad šioje vietoje tam tikrą išmedžiojimą turėtume leisti dėl populiacijos stabilumo ir galimos žalos prevencijos“.

Tačiau ūkininkas R. Aleknavičius labiausiai nuogąstauja ne dėl to, kad gali keistis ūkininkavimo sąlygos, o dėl žalos, kurią šilui gali padaryti kinivarpos. Jis 22 metus išdirbo miškininkystės žinyboje: 18-iolika girininkijoje (iš jų 4 – girininku) bei 4 metus – miškų kontrolės srityje.

 „Apie mišką šiek tiek žinau, todėl, kaip sako dzūkai, – skauda dūšią. Neramu, ar tie dabartiniai valdžios vyrai nenuniokos Punios šilo. Didžiausi nuogąstavimai susiję su medžių liemenų kenkėjų užpultais sklypais. Beloveže lenkai kirto tokius medžius ne dėl medienos, o norėdami atsikratyti pavojingų kenkėjų. Bijau, kad ir pas mus nepasikartotų toks atvejis, manau, kad reikia pasimokyti iš kitų klaidų, o ne jas kartoti“, ­ – įsitikinęs miškininkas.

Jo nuomone, kirtimus Punios šile galima ir apriboti, tačiau medžius, apniktus kenkėjų, būtina iškirsti ir pašalinti iš miško, nes kenkėjai plinta, nuo vieno židinio iki kito gali nuskristi tris kilometrus.

„Kenkėjai  perskris Nemuną, pasieks ir mano netoliese esantį eglyną. Tai, kad aštuoniolikoje kvartalų yra kinivarpų, ūkinės veiklos uždraudimas lemtų šilo virtimą dykviete ar šabakštynu. Kinivarpos – tai signalas, kad palikti šilą augti natūraliai būtų pražūtinga pačiam kraštovaizdžiui.  Šilas liks, tačiau per tam tikrą laiką pasikeis jo augmenija. Pirmiausia neliks eglių, paskui pušų, iš apačios augs lazdynai, blindės, šlapiose vietose – karklai, šaltekšniai. Mano nuomone, apie statuso pakeitimo būtinybę ar atvirkščiai, turėtų kalbėti ne politikai, o mokslininkai“, – teigė  R. Aleknavičius.

Aplinkos ministras K. Navickas įsitikinęs, kad rezervato statusas Punios šilo nepražudys. „Yra ne vienas precedentas. Belovežo giria nekirsta daugiau kaip 500 metų, Vokietijoje, Vilmo saloje, taip pat yra senas, panašų laiką nekirstas ąžuolynas. Šios ekosistemos rodo, kad  miškas savaime susitvarko tiek su kenkėjais, tiek su kitomis bėdomis, kurios yra ūkiniuose miškuose. Kinivarpos eina nuo eglės prie eglės, o per miško įvairovę, jei yra lapuočių, šis kenkėjas neplinta. Kalbant apie Punios šilą, yra viena bėda – pušies ir eglės genetiniai plotai. Čia reikės daryti ir kirtimus, ir priežiūrą, kaip ir dabar numatyta Miško kirtimo ir miškotvarkos taisyklėse. Punios šilas bus rezervatas, išskyrus tuos kelis kvartalus, kurie yra susiję su genetiniais plotais“, – neslėpė ministras, kad išlygose taip pat dar numatomos išlygos.

Ministro ir vietos bendruomenės norai nesutampa

Aplinkos ministerijos atsiųstame atsakyme rašoma: „Jau ne kartą rengiant Nemuno kilpų regioninio parko planavimo schemos projektą (prieš 30 metų, prieš 20 metų ir vėliau) gamtininkai siūlė suteikti Punios šilui griežčiausios apsaugos statusą. Bet vis būdavo priimamas sprendimas tiesiog reguliuoti kirtimus šile. Akivaizdu, kad šie sprendimai norimo rezultato nedavė. Pastarasis sprendimas koreguoti Nemuno kilpų regioninio parko planavimo schemos sprendinius remiasi dviem svarbiausiomis aplinkybėmis:

  1. Punios šilas yra unikalus ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Tai vienintelis Lietuvoje miškas tokiame plote išlaikęs pirmykščių didžiųjų girių bruožus su didele retų ir nykstančių rūšių bei buveinių gausa. Tai įrodyta daugiau nei 40 metų Lietuvos ir kitų šalių mokslininkų vykdytais miško organizmų rūšių bei jų buveinių tyrimais jame.
  2. Dabartinis Punios šilo draustinio statusas neužtikrina tik šiai unikaliai sengirei būdingo miškingo kraštovaizdžio ir gamtinių vertybių išsaugojimo vertingiausiame Lietuvos miške. Net II grupės (draustinių) miškuose galima ir vykdoma ūkinė veikla (atvejiniai ir atrankiniai pagrindiniai kirtimai bei plynieji sanitariniai kirtimai). Atrankiniais, atvejiniais kirtimais pašalinami brandūs medžiai, nuolat palaikant tik vidutinio amžiaus ar pribręstančius medžius, taip yra pašalinamas substratas retoms sengirių rūšims egzistuoti, niekada nesusiformuoja tik natūraliam miškui būdinga ekosistema. Tad nyksta natūralios buveinės, prastėja sąlygos retoms, nykstančioms ir specializuotoms rūšims gyventi, negrįžtamai prarandama sengirė, sugriaunama ne vieną šimtmetį besiformavusi natūraliam miškui būdinga ekosistema. Negyva mediena yra vienas svarbiausių natūralių miškų struktūrinių elementų, su kuria susiję tūkstančiai įvairių organizmų ir daugybė retų bei saugomų miško rūšių“.

„Projekte pateikti  Punios šilo unikalumo ir reikšmės įrodymai. Mes juos žinome, labai vertiname ir norime, kad žinotų visa Lietuva . Šilas iš tiesų yra didelės vertės nacionalinis turtas. Būtent šios faktinės aplinkybės yra pakankamai svarios, kad  tokio masto ir reikšmės  projektas  būtų vertinamas  kaip  naujo, šalyje neturinčio analogo,  valstybinio gamtinio rezervato miške steigimas pagal Saugotinų teritorijų įstatymo 28 str.  8 p.  nuostatas“, – teigia Kazimieras Sventickas, Pilietinės iniciatyvos draugijos „Mūsų Dzūkija“ pirmininkas.

Jo nuomone, nepakanka vien teiginio: „ Tad akivaizdu, kad visgi nėra tinkamesnio statuso Punios šilui, kaip rezervatas“.   „Rezervato būtinumas turi būti tinkamai pagrįstas arba atmestas, atliekant lyginamąją alternatyvių sprendinių  analizę“, – mano K. Sventickas.

Neigia galimas sąsajas su BAF

Paklausus, kas labiausiai yra suinteresuotas Punios šilo statuso pakeitimu, R. Aleknavičius iš pradžių buvo atsargus.

 „Mokslininkai, kurie yra parašę mokslinius darbus apie sengires. Matyt, jie nori tuos savo darbus tęsti toliau. Gal jiems trūksta medžiagos? Dabar sengirės yra per 400 ha, galbūt jie nori, kad ji užimtų daugiau kaip 2 tūkst. hektarų?“- samprotavo jis. Paprašytas įvardinti tuos mokslininkus pašnekovas patikslino: „Kiek žinau, tai yra Žydrūno Preikšos iniciatyva“.

Šio Aleksandro Stulginskio universiteto miškotyros mokslo daktaro pavardė jau nuskambėjo kitoje istorijoje, kai Seimo Aplinkos apsaugos komitetas svarstė, ar aplinkos ministro Kęstučio Navicko buvusi darbovietė  – „Baltijos aplinkos forumas“ (BAF)  – nėra proteguojama skiriant jai milijonines lėšas projektams.

„BAF veiklos arkliukas – ES šalyse dėl išnykimo saugoma meldinė nendrinukė. Šios įstaigos pagrindiniai projektai siejami būtent su šiuo paukšteliu. Praėjusiais metais buvo patvirtintas projektas „Meldinei nendrinukei tinkamų kertinių buveinių tinklo formavimas siekiant užtikrinti ilgalaikę jos apsaugą Lietuvoje“. Šio projekto vertė – per 4 mln. eurų, iš jų iš Lietuvos biudžeto – per 1 mln. eurų. Paskaičiuokime: paukštukų programai skiriama per 4 mln. eurų, vadinasi, vienam – vidutiniškai 40 tūkst.  Ar toks faktas kartais nekvepia korupcija?“ – šių metų gegužę stebėjosi „Judėjimo už gamtą“ steigėjas Tomas Kovėra.  Ž. Preikša yra tas mokslininkas, kuris skaičiavo  meldines nendrinukes.

Ministro oponentai taip pat  įžvelgė galimas Punios šilo statuso  keitimo sąsajas su BAF.  Jie mano, kad tai gali tapti „projektu meldinė nendrinukė 2”. Paprašytas paneigti arba patvirtinti tokias įžvalgas, K. Navickas nesuprato klausimo potekstės, arba nenorėjo jos suprasti.

„Dėl BAF,  tai – visiškas absurdas, nendrinė meldinukė Punios šile iš viso negyvena. Mano oponentams, kurie tai sako, turėtų būti gėda. Kaip absurdiškas klausimas, taip absurdiškas ir atsakymas“, – sakė K. Navickas.

Tiems, kam užteko kantrybės skaityti visą straipsnį, tikriausiai taip pat kils klausimas, kuris buvo užduotas teksto pradžioje – kam reikia keisti Punios šilo statusą?  Kaip paaiškino ministras, juk net  kirtimus ir pušies, ir eglės genetiniuose plotuose reikės daryti.

Tiek jau to, jei visuomenės pasipriešinimo sulaukę ketinimai daromi tik dėl darymo, kad visi matytų, jog Aplinkos ministerija kažką daro. Tačiau kas galėtų paneigti, kad po tuo darymu nesama ir kitų užmačių?

Vilma Kasperavičienė

Nuotraukos Dainiaus Šerono