Kanarai, vėtra vardu Emma, ir kovo 8-oji

kovo 12, 2018
Dėl buvusių tarnybinių urėdijų butų rasime tinkamiausią sprendimą
kovo 12, 2018
Valstybinių miškų urėdijos direktoriumi paskirtas M. Pulkauninkas
kovo 13, 2018

Kanarai, vėtra vardu Emma, ir kovo 8-oji

Visą savaitę, besibaigiant vasariui, Kanarų salas šukavo galinga vėtra. Tikras škvalas, vardu Emma. La Palmai, ko gero, kaip mylimiausiai iš visų salų, teko ilgiausias ir stipriausias procesas. Visą savaitę kylantis ir rimstantis vėjas iki 124 km per valandą karaliavo mažame žemės lopinėlyje galingame Atlanto vandenyne. La Palma yra viena stačiausių salų pasaulyje. Palyginti mažo ploto sala (apie 25×45 km) yra kone 2,5 km aukščio. Bet apie viską iš eilės.

Kaip tik tą savaitgalį teko aplankyti kaimyninę mažutę salą El Hierą. Jau seniai norėjau susipažinti su Kanarų archipelagu artimiau. Tad savaitgalis buvo suplanuotas, lėktuvo bilietai nupirkti. Nenutuokiau apie tokius orų pasikeitimus, o ir prognozės žadėjo tik lietų. Lietus salose – kintantis dalykas. Net ne visada tiksliai prognozuojamas. Vakarinėse pusėse gali ir pusę metų nė lašelio neiškristi, o rytinėse ar šiaurėje – visą žiemą įkyriai stipriau ar silpniau purkšti.

Taip nutiko ir El Hiere, tik 8 tūkst. gyventojų ir kone trigubai mažesnėje už La Palmą trilapio dobilo formos salelėje. Sekmadienį oras subjuro. Gatvėse, kiek jų ten besą, nė vieno žmogaus. Bet buvo suplanuota aplankyti kalnuose esančią įžymią šventvietę, urvuose glūdinčią Šventosios Karalių Mergelės – salos globėjos, koplyčią.

Pažliugę upeliais keliai nieko gero nežadėjo. Miško keliuko įvažiavime pamatėme savivaldybės automobilį „Aplinkos apsauga“. Apsidžiaugėme, kad pagaliau rasime kelią, nors ir tokiu blogu oru. Deja, „gamtos sargas“, matyt, dėl prasto oro sekmadienį priverstas dirbti, nebuvo labai draugiškas. Paklaustas apie kelią piktai burbtelėjo, neva tokiu oru reiktų sėdėti namie ir niekur nekišti nosies, nes paskelbta nepaprasta padėtis (ją salose skelbia dėl visko – dėl lietaus, dėl karščio, dėl vėjo etc. Paprasčiau paskelbti, nei saugoti… ). Per tokius kaip mes jiems neva ir reikia dirbti.

Pirmą kartą viešint nepažįstamoje vietoje dažnai nutinka kuriozų. Apartamentus išsinuomavome pakankamai aukštai, apie 1 km aukštyje. Namas ką tik restauruotas, o apie baldą, kuris skleistų bent menkiausią šilumėlę – nepasirūpinta. Tad mesti kelio iki koplytėlės paieškas ir, pasak, pareigūno, sėdėti namie reiškė sėdėti šaltai ir dar prie televizoriaus! Padėkoję už rūpestį, nėrėme kitu keliu ir… išlindę iš beveik 1 km tunelio… bingo! Radome saulę, fantastiškus uolėtus krantus, kavinę su vietinėmis mažutėmis krevetėmis (isp. camarones) ir sultiniu. Tiesa, pirmadienį lėktuvas iš El Hiero bei Tenerifės ir kilo, ir leidosi, bet kažin ar nebūtų buvę geriau, jei būtų palaukęs. Man atrodo, vairavome visi, esantys lėktuve. Kitą dieną oro uostas buvo uždarytas, o laivai, kursuojantys tarp salų ir niekaip negalėję prisišvartuoti prie uosto, taip pat atšaukė reisus. Dvi dienas buvome izoliuoti labiau nei visada.

Grįžtu prie vėtros. Ji gal turizmui šarmo neprideda, bet tuo metu teko stebėti ir turistus. Visi – su fotoaparatais! Nes vandenyno šėlsmas, kai jis yra „blogas“ (isp. mar malo) – kažkas nepaprasta. Kokių tik piruetų bangose nepamatysi. Viename iš uostų, Puerto de Tazacorte, vidury miestelio jau keletas metų įrenginėjamas baseinas. Tik tokio vandenyno šėlsmo dėka dar neįrengtas baseinas prisipildo natūraliu jūros vandeniu! Visi tarpekliai (isp. barrancos) galingai šnara nešdami didžiules smėlio ir akmenų sąnašas žemyn. O garsas! Vėjui pakilus iki maksimalaus greičio, kai braška langai ir medžiai glosto žemę, atrodo, kad galingi lėktuvai sujungė motorus ir rungtyniauja – kuris garsiau. Galinga gamtos stichija. Stebėti ją buvo kažkas ypatinga.

Po vėtros padarinius apžiūri visi. Draudimo atstovai, namų ir sodybų savininkai, viską fotografuoti skuba smalsūs turistai. Tokio masto nuostolius jau kompensuoja nebe draudimo bendrovės, o valstybė. Salose, kur viena iš pagrindinių žemės ūkio veiklų yra bananų auginimas, net 30 proc.  plantacijų buvo suniokotos. Nukentėjo vaismedžių sodai, miestuose pasodintos palmės išvertė sienas.

Viskas, tikrai kaip po švalo. Sodyboje, kur gyvenu, Finca La Principal, vėtra pasidarbavo iš peties. Bambukas sodyboje rudeniškai liko be lapų (kadangi labai lankstus, stiebai nenukentėjo!). Palmės numetė ne tik sausas šakas, bet ir rimtai pavasariškai apsivalė nuo jose gyvenančių balandžių š…. Vėjas„ perstatė“ didelius vazonus su medžiais, kai kuriuos, šiek tiek, sakyčiau, be skonio, sumetė į baseiną… Lietus užpylė ančių maisto atsargas… malti kukurūzai, matyt, susifermentavo ir ančių porelė po pusryčių buvo gerokai apsvaigusi ir sėsli. Na, ir dar šiek tiek nuostolių, tokių kaip nuplėštas stogas, sudaužytos lauko lempos, langas ir etc. Ačiū Dievui, tokie reiškiniai čia nedažni! Net labai reti.

Sodyboje auga avokadų sodas. Kas savaitę-dvi jų paskinu šviežių ir padedu sandėliuke, kad sunoktų (nežinau, ką daro „Maxima“ su avokadais, bet jie tikrai kitokie!). Didžioji dalis vaisių po vėtros – ant žemės! Laimė, kad spėjome pusę derliaus priduoti į supirktuvę anksčiau, nes po vėjo šėlsmo La Palmoje jų jau perteklius… Na, gal trumpam. Kovo 8 dieną „Lidl’e“ jie vėl po 4,8 eurus!!! Kainos, tiesa, čia kartais stebina. Žinodamas kur ir kaip, gali nusipirkti beveik „nemokamai“, o kai ne – moki, mano galva, neadekvačiai daug.

Renku avokadus į didžiulius krepšius ir jau matau, kaip valgome juos tris kartus per dieną! Trinti su balzamiku, pjaustyti su druska, pjaustyti su palmių cukrumi, žalias padažas guakamolė, salotos su krevetėmis ir t.t. Be nėra to blogo, kas neišeitų į gera.

Nusprendžiau moteriškai paeksperimentuoti virtuvėje. Man visada patiko kažką sukurti ir ten, tik pritrūkdavo tai laiko, tai noro, tai motyvacijos, tai produktų… O čia ėmė ir sutapo visi reikalingi dalykai! Man pasisekė ir vėl! Papildžiau Kanarų kulinarinį paveldą nauju receptu – šilta avokadų sriuba, kurią pavadinau „Sveiki atvykę“. Šia sriuba vaišinsiu sekmadienį, kovo 11 d. į La Palmą, į „Įdomaus gyvenimo dirbtuves“ atvykstančią grupę lietuvaičių!

Labai norėčiau kovo 8-osios proga pavaišinti visas moteris ir visus vyrus, kurie leidžia mums pasijusti ypatingomis. Ne tik per šventes, visada. Ir jei kuri moteris sakytų, kad visai nesvarbu, kad jos tądien nesveikina, patikėkit – netiesa! Mums visoms svarbu kiekvienas skambutis, kiekviena žinutė, kiekviena šypsena! Tai mums leidžia pasijusti ypatingomis iš esmės! Mano kovo 8-osios meniu – šilta avokadų sriuba su kukurūzų trapučiais, raudonas vietinis vynas ir sūris! Skanaus ir su šventėmis!

Eglė Mankevičienė

https://idomausgyvenimodir.wixsite.com/egle

Juan Manuel Cruz, Eglės Mankevičienės, Jorge Hernandez Guimera nuotraukos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

WordPress Lightbox Plugin