Kariniai poligonai Lietuvos didžiagirėse Tęsinys II

Kariniai poligonai Lietuvos didžiagirėse Tęsinys Sovietmečio karinės girininkijos, poligonai ir kiti plotai

Algirdas Brukas

Aplinkos ministerijos 1998 m. duomenimis, per paskutinį sovietmečio dešimtmetį kariniai daliniai įvairiose Lietuvos vietose buvo dislokuoti ir įvairiems tikslams naudojo 67 762 ha žemių. Jos buvo išsidėstę 277 atskiruose kontūruose. Iš šio ploto daugiausia – arti 56 tūkst. ha – užėmė aštuoni kariniai poligonai: Gaižiūnų, Kairių, Kazlų Rūdos, Pabradės, Pagudonės, Pariečės, Rūdninkų ir Rokų. Pariečės poligono centras ir didžioji dalis buvo Baltarusijoje, o į Lietuvos teritoriją įėjo tik šiaurinė jo dalis (kiek daugiau kaip 3,5 tūkst. ha). Daugumą kariniams poligonams skirtų  teritorijų ir kai kuriuos kitus objektus valdė šešios specializuotos karinės girininkijos: Kauno, Klaipėdos, Nemuno, Pabradės, Rūdninkų, Pariečės (dalį). Kai kurių karinių girininkijų pavadinimai sutapo su poligonų pavadinimais bei steigimo datomis. Steigiant karines girininkijas joms iš valstybinių miškų ūkių buvo perduota atitinkama kartografinė medžiaga (medynų planai, planšetai), o miškotvarkos projektai buvo parengti vėliau – tuometinio Leningrado ir Baltarusijos miškotvarkos įmonių specialistų.    

Girininkijos buvo tiesiogiai pavaldžios Pabaltijo karinei apygardai su jos būstine Rygoje. Dauguma girininkų buvo ne lietuvių tautybės. Miškų naudojimo klausimus tiesioginėms karinėms reikmėms, pavyzdžiui, atvirų plotų įrengimą šaudymui, tankodromams, desantui  ir pan. sprendė  patys kariškiai, o likusiuose miškuose (bent paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais) turėjo būti ūkininkaujama laikantis miškų teisės aktų ir miškotvarkos projektų, kurių daugumą jau buvo leista rengti Lietuvos miškotvarkos specialistams. Vis dėlto  gautą medieną kariškiai naudojo tik savo reikmėms.

Paskutinė sovietmečio karinių girininkijų miškų inventorizacija vyko:  Nemuno – 1986 m., Pabradės, Pariečės ir Rūdninkų – 1988 m., Kauno ir Klaipėdos – 1990 m. (Pariečės girininkiją inventorizavo Baltarusijos miškotvarka, o  mūsų miškotvarkai perdavė Lietuvos dalies  inventorizacijos duomenis). Tiek ankstesnių, tiek 1986-1990 m. miškotvarkos medžiaga buvo įslaptinta ar skirta tik tarnybiniam naudojimui. Pirmą kartą karinių girininkijų inventorizavimo duomenys glaustai paviešinti tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1993 m. (A. Brukas, J. Kenstavičius) –  apibendrinant paskutinį sovietinės miškotvarkos ciklą Lietuvoje. Jie platesnei visuomenei liko nežinomi, tačiau Lietuvos miškotvarkos įmonės atlikta karinių girininkijų miškų inventorizacija pateikia ypač išsamią ir detalią informaciją apie to meto  miškų būklę kariniams tikslams naudotose teritorijose, visų pirma – kariniuose poligonuose. Tad detaliau pažvelkime, kaip atrodė poligonų miškai sovietmečio pabaigoje.

Duomenys apie žemių kategorijas ir miškų rodiklius 1986-1990 m. laikotarpiu

Rodiklio pavadinimas	Mato vnt.	Dydis
Karinių girininkijų bendri plotai
Kauno	ha	11 856
Klaipėdos	ha	6 396
Nemuno	ha	6 321
Pabradės	ha	16 075
Pariečės	ha	3 663
Rūdninkų	ha	10 292
Karinių girininkijų žemių kategorijos
Bendras visų karinių girininkijų plotas	ha/%	54 603/100
Miško žemės plotai apaugę medynais Miško žemės plotai neapaugę medynais (kirtimai, aikštės, degimai, žuvę medynai)	ha/%   ha/%	33 728/61,8   719/1,3
Ne miško žemės plotai: miško keliai, kvartalinės linijosžemės ūkio naudmenos (ariamos, pievos, ganyklos, sodybos)vandenyspelkės	ha/% ha/% ha/% ha/%	854/1,6 1 398/2,5   305/0,5 1 616/3,0
Kitos žemės (kariniams  mokymams intensyviai naudojami plotai)	ha/%	15 983/29,3
Pagrindiniai karinių girininkijų medynų rodikliai
Medynų plotas iš viso	ha/%	33728/100
Medynų pasiskirstymas pagal funkcinę paskirtį: Eksploataciniai (analogiški dabar  ūkiniams IV grupės)  Įvairūs apsauginiai (analogiški dabar III ir IIB miškų grupėms)	ha/%   ha/%	23344/69,2   10 384/30,8,8
Medynų pasiskirstymas pagal kilmę: savaiminės kilmėskultūrinės kilmės	ha/% ha/%	25 230/74,8 8 498/25,2
Medynų pasiskirstymas pagal vyraujančias rūšis: pušynaieglynaiąžuolynaiuosynaiberžynailiepynaijuodalksnynaidrebulynaibaltalksnynai	ha/% ha/% ha/% ha/% ha/% ha/% ha/% ha/% ha/%	24 519/72,7 2 515/7,5 14/- 46/0,1 3 895/11,6 2/- 2 282/6,8 318/0,9 137/0,4
Vidutinis visų medynų amžius	metai	46
100 metų ir senesnių medynų plotas	ha	1 486
Vidutinis medynų tūris ploto vienete	m3/ha	163
Vidutinis skalsumas	balais	0,73
Vidutinis bonitetas	balais	II,4
Miškotvarkos apskaičiuota visų kirtimų norma medynų ploto vienetui (skaitiklyje – bendro tūrio, vardiklyje – likvidinio tūrio)	m3/ha	1,7/1,4

Charakteringiausias karinių girininkijų bruožas, kad jose beveik trečdalis ploto – 29,3 proc. –  buvo skirta intensyviai naudoti mokomiesiems ir kitiems kariniams tikslams. Be buvusių žemės ūkio naudmenų, daugiausia tai buvę medynai ar kita miškui augti skirta žemė, kuri visiškai ar iš dalies iškirtus medžius paversta dykvietėmis bei įvairios karinės infrastruktūros plotais (šaudyklomis, tankodromais, aerodromais, desanto  aikštėmis, užstatytais plotais, keliais ir pan.). Per miškotvarką  minėti plotai nebuvo detalizuojami – tai buvo tiesiogiai kariškių tvarkomi objektai. Likusi girininkijų teritorija daugiausia jau apaugusi mišku, bet, kaip matyti iš lentelės, joje buvo ir kitokių plotų – žemės ūkio naudmenų, vandenų, pelkių ir pan. Miškai čia kariniams tikslams tarnavo greičiau epizodiškai, o faktiškai atliko apsauginės (buferinės) zonos aplink intensyvaus karinio naudojimo objektus funkcijas. Visa miškų ūkinė veikla buvo leidžiama, bet turėjo būti derinama su kariškiais. Tai lėmė kiek mažesnes kai kurių įprastinių miško darbų apimtis, pavyzdžiui, mažiau ugdomųjų kirtimų bei želdinimo darbų. Tačiau priešgaisrinė miškų apsauga buvo intensyvesnė ir buvo privaloma nemažom apimtim vykdyti tokius neįprastus specifinius darbus, kaip, pavyzdžiui, gana didelių plotų saugojimą nuo apaugimo sumedėjusia augalija.

Beveik tris ketvirtadalius (72,7 proc.) karinių girininkijų medynų sudarė pušynai, o absoliuti jų dauguma augo nederlingose žemėse ir labai nederlinguose smėlynuose. Tokie lengvesnių ir sausesnių dirvožemių plotai geriausiai tenkino kariškių poreikius ir buvo pasirenkami tikslingai. Tuo tarpu visuose Lietuvos miškuose pušynai tuomet sudarė 38,4 proc., vidutinis medienos tūris 1 ha  siekė 188 m³ – buvo 25 m³ didesnis nei karinėse girininkijose. Karinių girininkijų miškai buvo kiek mažesnio našumo, tačiau šilai buvo patrauklūs, bet neprieinami rekreacijai, juose buvo gausu grybų ir uogų, gana specifiška augalijos bei gyvūnijos struktūra. Deja, net medžioklė šiose girininkijose buvo palikta kariškiams.

Apibendrinant galima pažymėti, kad nors sovietų kariškiams buvo parenkami mažesnio našumo nederlingesnių augimviečių miškai, bet visa iškertama mediena, šalutiniai miško produktai  ir bet koks pagrindinis bei šalutinis miškų naudojimas buvo skirti jiems. Kadangi jie atstovavo okupacinei kariuomenei, tai šių miškų teikiama nauda ir gėrybės, t. y. šių miškų ekonominės ir socialinės funkcijos Lietuvos žmonėms buvo visiškai prarastos. Kiek kitaip susiklostė ekologinės ar gamtosauginės funkcijos. Aplinkos tarša karinėse girininkijose, ypač intensyviai kariniams tikslams naudotuose plotuose buvo žymiai didesnė nei kituose Lietuvos miškuose. Tačiau bendro pobūdžio oro, vandenų, dirvožemio apsaugos, CO² sugėrimo funkcijos išliko ir šiose vietovėse įgijo dar svarbesnę reikšmę. Net atvirose erdvėse medynų suformavimas, palaikymas ar dirvožemio suardymas atskiruose smėlynų plotuose sukūrė unikalius ekotopus, paskatino kai kurių  retų  augalų bei gyvūnijos rūšių gausėjimą, vertingų gamtinių buveinių atsiradimą. Tokiu būdu poveikis gamtinei aplinkai buvo prieštaringas ir diferencijuotas. Šių miškų tvarkymas ir priežiūra buvo patikėtas specialistams, bet jie tiesiogiai įjungti į karines struktūras. Dalis eigulių ir miško darbininkų buvo iš vietos gyventojų, bet iš esmės karinės girininkijos buvo uždaros visuomenei. Esminis sovietmečio skirtumas nuo nepriklausomos tarpukario Lietuvos būtent buvo tas uždarumas, be to, visa miškų nauda atiteko okupantų kariškiams. 

Nūdienos realijos   

Trumpai reikėtų priminti ne tik sovietmečiu, bet ir pirmaisiais nepriklausomybės metais susiformavusį ar formuotą daugumos žmonių požiūrį į karinius poligonus.  

Natūraliai negatyvus požiūris atėjo iš sovietmečio, kuomet į karinius poligonus, balistinių raketų bazes ir kitus karinius objektus eiliniam civiliui įkišti nosį buvo kategoriškai draudžiama. Dalis jų buvo aptverti, griežtai saugomi ar kitaip ribojamas patekimas. Slapčiausi objektai tų laikų žiniasklaidoje iš viso nebuvo minimi, o kai kurie mažiau įslaptinti galėjo būti paminėti, bet  detalesnių jų aprašymų negalėjai rasti nei enciklopedijose, nei kituose viešuose leidiniuose. Viešuose žemėlapiuose kariniai objektai buvo „uždengiami“ kiek įmanoma subtiliau iškraipant faktišką situaciją. Tokie uždari, okupantų „įsavinti“ objektai, juolab miškai, į kuriuos nebuvo galima laisvai įžengti, daugumai žmonių palankumo nekėlė.

Okupacinė kariuomenė iš Lietuvos galutinai išsikraustė 1993 m. viduryje, bet poligonų teritorijos ir įrenginiai buvo pradėti perimti 1992 m. Sudėtinga tų laikų situacija diktavo savo sąlygas, o  su poligonais bei kitomis bazėmis susiję procesai šiandien gali atrodyti keistai ir nelogiškai. Dalis paliktų objektų liko visiškai nesaugomi ar saugomi nepakankamai. Tad paliktas kilnojamasis turtas (ypač metalai) buvo išgrobstytas, o statiniai ir kitoks nekilnojamasis turtas suniokotas. Besikuriančiai nepriklausomos Lietuvos kariuomenei tada atrodė,  kad ji galės pasitenkinti daug mažesnėmis teritorijomis. Dėl to dauguma karinių girininkijų miškų buvo grąžinti Miškų ministerijai ir paskirstyti aplinkinėms urėdijoms. Galutiniai buvusių karinių objektų teritorijų naudojimo klausimai buvo sureguliuoti tik 2000 05 12  Vyriausybės nutarimu Nr. 545. Vietoje 56 tūkst. ha sovietinių poligonų Lietuvos kariškiams palikta 21 606 ha teritorija, suskirstyta į dvi kategorijas – karinius poligonus (7 519 ha) ir karinio mokymo teritorijas (14 007 ha). Tad bendras kariškiams skirtas plotas sumažintas apie 2,6 karto. Be to, karinio mokymo teritorijose, kurių pagrindą – 69,1 proc. – sudarė miškai, buvo draudžiama keisti miškų ūkio žemės tikslinę paskirtį.

Brangus žalos įvertinimo vajus

Naiviai tikintis iš buvusio okupanto kompensacijų bei dėl kitų priežasčių dar 1993 m. prasidėjo didelis vajus dėl sovietinių poligonų padarytos žalos gamtai ir visai gyvenamai aplinkai įvertinimo. Jis pavirto į ilgametį ir brangų procesą. Vertinimui naudotos ne tik nacionalinės, bet ir PHARE programos lėšos, jame dalyvavo daug Lietuvos juridinių bei fizinių asmenų, taip pat didelė Danijos kompanija. Darbams vadovavo Aplinkos ministerija, rezultatai (fragmentiniai ir visumos) skelbti įvairiose žiniasklaidos priemonėse ir specialiuose leidiniuose. Nustatyta, kad  Lietuvos gamtai padaryta žala dėl Sovietų Sąjungos (1940-1991 m.) ir Rusijos Federacijos (1991-19993 m.) karinių objektų funkcionavimo mūsų žemėje (skaičiuojant 1996 m. kursu) sudarė 1 mlrd. 782 mln. 262 tūkst.  JAV dolerių, o atkuriamiesiems darbams reikia apie 1,1 mlrd. dolerių (iš 1998 m. AM leidinio „Sovietinių karinių pajėgų padaryta žala Lietuvos aplinkai“).  

Suprantama, kad šiuo darbu siekta nustatyti vien žalos dydį ir jame net neužsimenama apie kai kurią teigiamą karinių poligonų įtaką Lietuvos gamtai bei objektuose buvusias, išlikusias, o kai kuriais atvejais net atsiradusias naujas ar pagausėjusias gamtines vertybes. Suprantama ir tai, kodėl reali kompensacija ir dauguma atkuriamųjų darbų taip ir liko tik įrašu brangiai kainavusiuose popieriuose. Tiesa, kai kurie faktai verčia manyti, kad darbo užsakovai nelabai ir tikėjo kompensacijų realumu.

Pavyzdžiui, Rūdninkų poligone miškams sovietmečiu padaryta žala buvo bene ryškiausia, nes kituose didžiuosiuose poligonuose miškai kariniams tikslams buvo pritaikyti dar tarpukariu ar  caro laikais. Bet  Rūdninkų poligonas buvo panaikintas, o jo nedideli likučiai perduoti Vidaus reikalų ministerijai kaip specialiųjų tarnybų mokomoji teritorija. Nelaukiant kol išdžius žalos vertintojų rašalas, jame iškart  buvo „iškepti“ net 4 draustiniai, užimantys 6 182 ha plotą. Bandant tuomet pagal tarnybą išsiaiškinti, kodėl taip nelogiškai daroma (už nemenkus pinigus nustačius poligonų didžiulę žalą aplinkai bei atkūrimo darbų reikalingumą ir nerezervuojant tokių bene tinkamiausių plotų savų kariškių poreikiams), atsakingas aplinkosaugos klerkas atrėžė maždaug taip: „Mes kariauti nesirengiame, saugomas teritorijas kuriame pagal savo kriterijus, o mūsų kariškiai, jei reikės, galės jiems tinkamų plotų paieškoti kitose vietose“. Vėliau, tęsiant veiklą pagal šiuos principus ir perdengiant naujai įkurtus ar anksčiau girioje buvusius draustinius, saugomos teritorijos išplėstos iki daugiau kaip 20 tūkst. ha, suteikiant dar ir NATŪRA 2000  bei  Rūdninkų girios biosferos poligono statusą. Taip beveik visas buvęs sovietmečio poligonas tapo  net 2-3 kartus persidengiančia saugoma teritorija.

Seną idealogiją keičia valstybės gynimo sprendimai

Negaliu kalbėti apie visą Aplinkos ministerijos biurokratinį aparatą, bet atrodo, kad  jo dalis senos ideologijos nepakeitė iki šių dienų. Štai kaip Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė „Kauno dienai“ pakomentavo Valstybės gynimo tarybos sprendimą dėl dabartinio Rūdninkų poligono skubaus atkūrimo: „Mums, žinokite, truputį šokas ir stresas. Kol kas nelabai įsivaizduoju, kaip tokioje saugomoje teritorijoje, kurioje yra daug vertybių ir daug draustinių, galima steigti karinį poligoną… Lietuvos saugomų teritorijų įstatymas nenumato galimybės naikinti saugomas teritorijas – likviduoti statusą. Tai yra padaryta specialiai tam, kad nepriklausytų nuo politinės valios, kad nebūtų taip, kad vieni įsteigė, o kiti atėjo ir panaikino“.

Iš tiesų savo laiku įtakingi gamtosaugos biurokratai sugebėjo Seime „prakišti‘“ unikalias formuluotes dėl saugomų teritorijų amžinumo, prilygstančias Korano dogmoms ar garsiam proletarų principui „atėjo Leninas visiems laikams“. Tačiau praktiškai per ilgą žmonijos istoriją niekam nepavyko nei kokių nors administracinių struktūrų,  nei teisės aktų paversti amžinais, nepakeičiamais dariniais. Tiesa, kai kurie mūsų gamtosaugos entuziastai aršiai darbuojasi jau trečią dešimtmetį ir yra pasiekę nemenkų laimėjimų. Pateikta citata  rodo, kad net karas Ukrainoje, realios saugumo grėsmės mūsų valstybei ir ilgalaikių atgrasymo priemonių būtinybė neišskaidrina kai kurių aplinkosaugos pareigūnų mąstymo.

Galima pasidžiaugti, kad Valstybės gynimo taryba nesuabejojo dėl poligono atkūrimo Rūdninkuose. Labiau tinkamos vietos tokios paskirties ir dydžio objektui Lietuvoje nėra. Malonu, kad galbūt didesnioji šalies visuomenės dalis pakeitė mąstymą racionalesne kryptimi, nes tokio šaršalo, koks vyko socialiniuose tinkluose 2014 – 2019 m., kai reikėjo iškirsti vieną kitą dešimtį ar šimtą hektarų miško Pabradės ir Gaižiūnų poligonų infrastruktūros plėtrai, dėl Rūdninkų poligono atkūrimo jau nekyla. Pritilo ar ieško kitų poveikio priemonių net atviri Kremliaus propagandistai.  Neramina tik tai, kad kai kurie aukšti šalies pareigūnai, matyt, išgąsdinti ankstesnių protestų ima pasakoti, kad poligone pirmiausia bus rūpinamasi gamtos apsauga, kad jame žalos gamtai beveik nebus ir pan.

Kam tos pasakos? Karinis poligonas – ypatingos paskirties objektas. Juk vien karinio miestelio miške įkūrimas su keliais tūkstančiais nuolatinių gyventojų negali nedaryti įtakos gamtai, o ką jau kalbėti apie toliašaudės artilerijos ir kitokias šaudyklas, granatų, minų, aviacijos bombų mėtymo laukus, malūnsparnių ir kitos gausios technikos aikšteles, pratybų laukus, kareivines, garažus, remonto dirbtuves ir pan.

Žmonėms reikia ne pasakas sekti, o aiškinti realybę. Šalies saugumui tarnaujantys dalykai – neišvengiamas ir prioritetinis tikslas. Kariniai poligonai ir juose vykdoma veikla būtent tam skirti, o jį įgyvendinant bus poveikis aplinkai, gamtai, kuris turės daugiau neigiamų nei teigiamų aspektų. Bet šis poveikis – lokalaus pobūdžio ir negali sukelti didesnio masto negatyvių pasekmių. Be to, iki šiol mūsų šalyje, palyginti su dauguma kitų ES ir NATO valstybių, kariniams objektams ir poligonams skirta mažiau plotų, nors esame ES pasienio valstybė.

Šiandien duomenys apie karinių poligonų, bazių ir kitų objektų plotus nėra paslaptis. Be to, visi rimti argumentai visuomenei turėtų būti pateikiami, o atsakingos institucijos ir teisės aktai turėtų įpareigoti karinio poligono tikslus pasiekti su kuo mažesne žala aplinkai, karinę infrastruktūrą maksimaliai derinti su vietos sąlygomis ir pačių vertingiausių gamtinių objektų, kurių iš tiesų nėra didelė gausybė, išsaugojimu. Lokaliuose plotuose dirvožemio dangos suardymas, augalijos ar gyvūnijos gyvenimo sąlygų pabloginimas ar net vienos kitos rūšies sunaikinimas negali sukelti jokios katastrofos.  Juk tokie dalykai pastoviai vyko, vyksta ir vyks ne tik kariaujant, bet ir vykdant bet kokias statybas, tiesiant kelius, ariant dirvą duonai, šienaujant pievą pašarui, kertant mišką medienai ar kitaip naudojant gamtinius išteklius. Absoliuti dauguma šiuolaikinių duonos augintojų, medkirčių ir kitų tų darbų vykdytojų šiuos dalykus supranta, ieško ir randa būdų priešybėms subalansuoti, o geriausiais atvejais net negatyvui minimalizuoti.

Juk patirtis rodo, kad buvusiame seniausiame Varėnos poligone po jo uždarymo išauginto miško šiandien neįmanoma atskirti nuo aplinkinių miškų, kur jokių poligonų nebuvo. Tai reiškia, kad jei sulauksime laikų, kai galėsime gyventi be poligonų ar sumažinti jų skaičių, gamtinių vertybių atkūrimas juose visiškai įmanomas.

Nereikia jokių stresų nei dėl  Rūdninkų poligono steigimo, nei dėl kitų karinių objektų atsiradimo miškuose, jeigu to prireiks. Tokiu atveju norėtųsi, kad valstybė surastų ne mažesnį laisvą žemės plotą ir skirtų lėšų kuo greitesniam naujo miško jame įveisimui. Taip pat turėtų būti tvirti kompensacijų pažadai gyventojams, jei jų miškai pakliūtų į poligonų teritoriją ir jie dėl to ar  bendros poligonų veiklos patirtų nuostolių.

Gražiausia miškininko svajonė būtų apie tokią ateitį, kad  karinių poligonų nereikėtų ir jų teritorijas galėtume vėl paversti tvariais miškais. Bet istorinė patirtis ir realybė verčia siūlyti kitaip. Karinėms reikmėms naudojami miškai turėtų būti įteisinti tiek Miškų įstatyme, tiek kituose poįstatyminiuose teisės aktuose. Nėra reikalo tęsti sovietmečio tradicijų ir bandyti karinės funkcijos miškus slėpti ar dangstyti po kitų funkcijų miškais. Iš šalies žiūrint keistokai atrodo,  kad ir dabartiniame išgarsintame Nacionaliniame miškų susitarime nieko nekalbama apie svarbią karinę miškų funkciją. Juk iš tiesų turėtume nedelsiant nustatyti  ir įteisinti karinės paskirties miškų naudojimo, apsaugos, skyrimo, panaikinimo ir tvarkymo pagrindinius principus.

Pagrindinė literatūra ir šaltiniai:

Baubinas, R.; Taminskas, J. Karinė gamtonauda Lietuvoje sovietmečiu: ekologinės pasekmės. Vilnius, 1997-1998

Česnulis V., Varėnai 150 metų, -V.: Rotas, 2012

Greičiūtė K., Karinių poligonų dirvožemio pažeidimų ir taršos tyrimai bei elektrokinetinio metodo taikymo galimybės, daktaro disertacija, 2006

Kasparaitė-Balaišė L., Lietuvos kariuomenės Varėnos poligonas XX a. 3-jame dešimtmetyje, 2015

Kasparaitė L., Pirmosios Lietuvos respublikos kariuomenės Gaižiūnų poligonas 1930–1939 metais, Kaunas, 2012

Kenstavičius J., Brukas A., Lietuvos miškų pakartotino tvarkymo augimviečių pagrindu rezultatai ir naudojimo perspektyvos, Kaunas, 1993

Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos ministerija. Sovietų karinių pajėgų padaryta žala Lietuvos aplinkai. Vilnius, 1998

Valstybinio miškotvarkos instituto 1986-1990 m. LTSR karinių girininkijų inventorizacijos ir miškotvarkos projektų archyvinė medžiaga

(https://www.kariuomene.lt/data/public/thumbnails/2019/03/resize_1200x900_116911_lrmexport_36427175892890_20190320_221932941.jpeg)

Pagrindinis tarpukario Lietuvos karinis poligonas

Gaižiūnų poligono istorija prasidėjo XX a. trečią dešimtmetį.  Šaltiniuose minima, kad Lietuvos kariuomenė dėl demarkacijos linijos su Lenkija artumo ir lenkų protestų negalėjo naudotis senuoju Varėnos poligonu. Naujam Lietuvos kariuomenės poligonui vieta buvo parinkta netoli tuometinės laikinosios sostinės – Kauno Gaižiūnų-Rumšiškių valstybinių miškų masyve ir privačiose žemėse. 1930 m. vykdyti  projektavimo ir žemių matavimo darbai. 1931 m., čia įsteigus kelias kariuomenės mokomąsias stovyklas, prasidėjo Gaižiūnų poligono veikla dar galutinai neišsprendus privačių žemių nuosavybės klausimų ir gyventojų iškeldinimo iš poligono teritorijos. Iš bendro 8585,36 ha ploto privati žemė čia užėmė apie 1800 ha, joje buvo 400 sodybų, susitelkusių tiek senuose kompaktiškuose kaimuose, tiek atskiruose vienkiemiuose.  Teritorijoje dar buvo Ruklos ir Šilasėdžių dvarai. Su kiek didesne puse gyventojų pavyko pasiekti bendrą susitarimą dėl žemės įvertinimo ir sodybų nukėlimo kompensacijų, o su likusiais  sutarimo nepasiekta. Dėl nuosavybės teisių į žemę greito ir racionalaus tvarkymo tuomet  trūko ir teisinių pagrindų. Tad prireikė specialaus įstatymo, klausimai kėlė daug ginčų, procesas užsitęsė apie metus. Dėl lėšų trūkumo, nesutarimų dėl žemės vertės bei kitų kompensacijų dydžio ir teisinių spragų gyventojų iškeldinimas užtruko kelerius metus.

Įdomu, kad papildomos daugelio gyventojų pajamos buvo iš darbų  valstybiniame miškų ūkyje, miško uogų ir grybų, net tokių miško verslų, kaip smalos varymas ir medienos pirkimas, malkų gamyba ir pardavimas Kauno gyventojams. Kadangi dauguma neišpirktų privačių žemių buvo kraštinėse poligono teritorijose, tai neišspręsti žemių nuosavybės klausimai ženkliau netrukdė karinės infrastruktūros plėtrai. Be to, žemė pratyboms galėjo būti nuomojama, o per jas  ūkininkams padaryti nuostoliai atlyginami. Per trumpą laiką poligone pastatytos kareivinės, nemažai kitų pastatų,  įrengti didžiuliai mokomojo šaudymo laukai, aerodromas, nutiesta  geležinkelio atšaka. Tam teko iškirsti nemažus miškų plotus. Vis dėlto tokių plotų efektyviam naudojimui labai trukdė kirtaviečių kelmai. Dėl jų per pratybas susižalodavo arkliai, gedo vežimai, greičiau dėvėjosi karių avalynė ir apranga. Bene svarbiausia buvo saugios sąlygos arkliams, nes poligone bazavosi ir kavalerijos daliniai, o patrankos  buvo traukiamos arklių.  Daugumoje iškirstų plotų kelmai buvo raunami. Šis sunkus ir imlus darbas gerokai užsitęsė. Dokumentuose užfiksuota, kad 1937 m. reikėjo išrauti dar 30 tūkst. kelmų. Jų rovimas intensyviau naudojamose teritorijose skatino smėlynų formavimąsi didesniuose plotuose.

Mišku apaugusias poligono žemes toliau prižiūrėjo buvusių girininkijų girininkai. Juose leista įprastai ūkininkauti, tik visa ūkinė veikla, ypač miško kirtimo darbai turėjo būti derinami su poligono vadovybe. Faktiškai poligono komendantas tvirtino numatytas kirsti biržes, turėjo būti suderintas konkretus kirtimo laikas. Paprastai gegužės – rugsėjo mėnesiais (intensyviausiu pratybų metu) visi miško darbai buvo pristabdomi.

Lietuvos kariškių santykiai su vietos gyventojais – pozityvūs

Gyventojams buvo leidžiama tam tikru metu poligono teritorijoje ganyti gyvulius, uogauti ir grybauti, bet tik gavus poligono komendanto leidimą. Nevykstant pratyboms uogauti ir grybauti vietos gyventojai į poligono miškus eidavo ir be leidimų, nes ši veikla nebuvo griežtai kontroliuojama. Medžioklė poligone ir privatiems asmenims, ir Lietuvos taisyklingajai medžiotojų draugijai buvo draudžiama, bet jame medžiojo čia gyvenantys karininkai. Vietiniai gyventojai, ypač paaugliai noriai ėjo į medžiokles varovais, nes karininkai už tokią dieną mokėjo  2 litus. Prie sezoninio kelmų rovimo per dieną buvo galima užsidirbti 2,5-4 litus. Poligono turguje vietiniai ūkininkai pardavinėjo sviestą, sūrį, kiaušinius, lašinius, dešras, šviežią mėsą ir kitus  produktus. Bene svarbiausias darbdavys buvo poligono lentpjūvė, kuri veikė dviem pamainomis ir samdė apie 40 etatinių darbininkų. Dauguma pagamintos medienos buvo naudojama poligono reikmėms (be statybinės medienos gaminių, dideli kiekiai buvo reikalingi patalpoms šildyti ir valgiui virti).

Nors su dalimi vietos gyventojų kilo ginčų dėl žemės ir pajamų vertinimo, kai kam skaudus buvo gimtųjų vietų palikimas, žmonėms teko patirti laisvo judėjimo poligono teritorijoje ir kai kuriuos kitus apribojimus, vis dėlto Lietuvos kariškių santykiai su vietos gyventojais buvo pozityvūs. Ginčai buvo sprendžiami ne jėga, o teisiniais būdais, atsivėrė nemažos papildomų uždarbių galimybės buvusiame girių užkampyje. Labai svarbu ir tai, kad poligono vadovybė leido  civiliams dalyvauti gausiuose poligone organizuojamuose įvairaus pobūdžio renginiuose. Poligonas, galima sakyti, net tapo  kultūros židiniu, pramogų ir pasilinksminimų vieta.

Kasmet, ypač gegužės-rugsėjo mėnesiais Gaižiūnai sulaukdavo gausių kariuomenės dalinių – tikrosios tarnybos karių ir atsarginių, kurie čia buvo mokomi. Prieš Antrąjį pasaulinį karą (apie 1938/39 m.) čia jau buvo susiformavęs didžiulis plataus profilio karinės veiklos kompleksas.

Pirmosios sovietinės okupacijos metais čia įsikūrė sovietų kariuomenė. Prasidėjus Antrąjam pasauliniam karui vokiečių aviacija poligoną labai stipriai subombardavo ir karo metu jis intensyviau nebuvo naudojamas. Po antros sovietų okupacijos poligonas gana greitai atkurtas, o kiek vėliau imtas plėsti. Jo teritorijoje ir net prieigose  pastatyta daugybė įvairios paskirties pastatų, įrenginių, karinių miestelių, mokomųjų aikščių ir pan. Poligone nuolat bazavosi plataus profilio du mokomieji pulkai, vyko intensyvūs kariniai mokymai, kuriuose dalyvavo įvairios paskirties kariuomenės daliniai su šarvuotąja technika, aviacija. Tik kavalerija jau buvo nuėjusi į praeitį. Ją pakeitė oro desantininkai ir nauji masinio naikinimo ginklai. Kiek toliau nuo poligono – šiaurės vakarų kryptimi toje pačioje Gaižiūnų-Rumšiškių didžiagirėje buvo įkurtos ir dvi balistinių raketų bazės. Poligono plotas sovietmečiu išsiplėtė iki  13 993 ha.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo poligone įsikūrė keli jau nepriklausomos Lietuvos kariuomenės daliniai. Bet  iš sovietmečiu teritorijoje buvusių 7 karinių poligonų šio poligono teritorija buvo sumažinta labiausia – iš buvusio ploto kariškiams įteisinta tik 37,26 proc. (5 213,51ha). Vidutiniškai nepriklausomybės pradžioje poligonų plotas sumažėjo daugiau kaip per  pusę. Keičiantis geopolitinei situacijai suprasta, kad posūkis pacifizmo link gali grėsti neseniai atgautos nepriklausomybės praradimu. Tad prasidėjo atvirkštiniai procesai. Kaip ir dėl Pabradės, 2014 m. priimtas sprendimas išplėsti ir Gaižiūnų poligoną. Deja, šio  sprendimo įgyvendinimas judėjo vėžlio žingsniu, o viešojoje erdvėje atsirado nemažai dūsautojų dėl miško kirtimų poligonų reikmėms.

Iš Gaižiūnų poligono gyvenimo 4-me XX a. dešimtmetyje

Remiantis senaisiais rašytiniais šaltiniais yra prielaidų tvirtinti, kad dabartinių karinių poligonų pirmtakais gali būti  LDK ir ATR valdovų bei didikų karališkieji medžioklės plotai, naudoti dar tuomet, kai su šaltaisiais ginklais buvo medžiojami stambieji gyvūnai (stumbrai, tarpanai, lokiai, taurai ir kt.). Šios medžioklės buvo fizinių galių ir ištvermės ugdymo, ginklų ir žirgų valdymo praktinė mokykla. Be to, jose buvo mokomasi derinti veiksmus grupėje ir net kuriama  psichologinė grupės bendravimo aplinka.

Toks ilgiausiai, ne vieną šimtmetį funkcionavęs poligonų pirmtakas dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo Rūdninkų girioje. Tačiau šį ir kitus galimus karinių poligonų pirmtakus palikime medžioklės istorijai bei pradėkime nuo to, kas realiai oficialiuose dokumentuose mūsų krašte buvo įvardinta kaip kariniai poligonai.

Dabartinėje šalies teritorijoje nuo pirmojo šiuolaikinio tipo karinio – Varėnos artilerijos poligono įkūrimo praėjo jau apie 140, o nuo antrojo – Pabradės poligono – apie 120  metų. Abu šie seniausi poligonai įkurti didžiausiuose mūsų miškų masyvuose – pirmasis Dainavos, antrasis Labanoro-Pabradės didžiagirėje. Ir vėliau – tiek okupacijų metais, tiek nepriklausomybės laikotarpiais absoliuti poligonų, taip pat ir didelė kitos paskirties karinių objektų dalis buvo kuriami miškuose. Karybos prasme poligonų istorija specialioje literatūroje gana išsamiai išnagrinėta. Tačiau miškininkų bendruomenėje mažai informacijos apie jų padarytą ar daromą poveikį gamtai bei socialinei aplinkai, tiesiogiai miškams ir miško ūkiui.  Manome, kad įgyta istorine patirtimi verta pasidomėti tiek dėl profesinio smalsumo, tiek ieškant geresnių dabarties sprendimų.

Seniausių karinių poligonų įkūrimas ir transformacijos

Carinėje imperijoje 1877 m. buvo pradėtas rengti Vilniaus karo apygardos Varėnos artilerijos poligono generalinis planas. Praktinis jo įgyvendinimas prasidėjo 1881 m., o plėtros darbai vyko ir XX a. pradžioje. Vieta poligonui parinkta į šiaurę nuo Senosios Varėnos miestelio ir Merkio plytinčiuose miškuose, tarp Glėbo ežero, Varėnės upelio ir Glūko ežero. Vakarinėje Varėnės pusėje buvo įrengtas maždaug 2800 ha (7X4 km) ploto artileristų pratybų laukas. Rytiniame Varėnės krante, tarp upės ir Glūko ežero – poligono ūkinė gyvenamoji zona, kariuomenės vasaros stovykla arba vadinamieji lageriai su daugeliu įvairios paskirties pastatų (kareivinės, arklidės, ūkiniai bei šaudmenų sandėliai, kiti ūkiniai pastatai, karininkų ramovė, gyvenamieji namai, pagalbinės patalpos, daboklė, cerkvė). Į kompleksą, pastačius tiltą per Merkį, atvesta geležinkelio atšaka ir pastatyta Artilerijos geležinkelio stotis. Vėliau geležinkelis nutiestas iki Alytaus, o iš jo žiedinė trasa iki Gardino, tai pasitarnavo platesnio regiono plėtrai. Tikslių ūkinės  gyvenamosios poligono dalies ribų nepavyko surasti, bet faktai, kai po Pirmojo pasaulinio karo nepriklausomoje Lietuvoje 1922 m. per inventorizaciją užfiksuota 496 įvairūs pastatai ar jų griuvėsiai, išsidėstę didelėje teritorijoje, leidžia tvirtinti, kad ši ūkinė gyvenamoji dalis apėmė keleto šimtų ha plotą. Beje, 1930 m. sudarytoje Perlojos girininkijos, apėmusios buvusį poligoną, miškų schemoje Poligono mišku įvardinti 1431 ha, Lagerių mišku – 449 ha ir Piroksilino mišku 169 ha. Matyt, maždaug tokie plotai ir buvo kadaise carinės valdžios priskirti poligonui iš valstybinių miškų. Likusi poligono dalis maždaug ties Ežerėkų kaimu, esanti už valstybinių miškų ribų, buvo išpirkta iš ūkininkų. Piroksilino miške atokiau nuo kitų statinių buvo sprogstamųjų medžiagų sandėliai. Pagal V. Česnulio surinktus archyvinius duomenis stovykloje galėjo nuolat gyventi 3 artilerijos brigados ir 2 kavalerijos pulkai. Pratybose būdavo naudojamos 54 baterijos su 226 pabūklais. Net keliuose šio poligono aprašymuose nurodoma, kad tuometinėje carinėje imperijoje tai buvo didžiausias artilerijos poligonas.

Didžiuliai statybų ir infrastruktūros kūrimo darbai suteikė daug darbo vietų tiek vietiniams žmonėms, tiek atvykėliams. Be darbo, aplinkinių kaimų gyventojai į karinį miestelį ir Varėnoje atidarytą turgų veždavo parduoti gyvulius, bulves, kitas daržoves bei miško gėrybes. Paklausa ir kainos buvo geri. Ne tik kariniame miestelyje prie Senosios Varėnos, bet ir prie Varėnos geležinkelio stoties prasidėjo spartus Naujosios Varėnos augimas, ėmė plėstis su statybomis  susijusi pramonė, amatai bei aptarnavimo objektai (malūnas, lentpjūvė, smuklės). Vietos gyventojams buvo siūlomi nuolatiniai ir sezoniniai darbai. Vien kroviniams iškrauti ir transportuoti dažnai reikėjo papildomų rankų, o ypač su arkliais ir vežimais.

Stacionari kariškų stovykla, anot Nijolės Steponaitytės (2015 m.), „tapo atskiru miestu su gatvių tinklu ir aptarnavimo infrastruktūra. Buvo pakeistas didžiulės teritorijos kraštovaizdis“.  Net praėjus dviem  dešimtmečiams po caro kariškių išsikraustymo vietiniai gyventojai vis dar  jautė nostalgiją kariniam miesteliui, kuris  buvo tapes savotišku abiejų – Senosios ir ypač Naujosios Varėnos – bei aplinkinių kaimų gyvenimo centru. Net tarpukariu po poligono uždarymo galime rasti pagraudenimų tuometinėje spaudoje: „Poligonas dabar tuščias, nes mūsų kariuomenė pasidarė sau kitą ir juo nesinaudoja. Dėl to apylinkės dzūkai nuliūdę, kad nebegali kur savo surinktų uogų ir grybų parduoti, kad nebėra kas veikti. Ano krašto gyventojai vyrai namuose buvo pratę nieko nedirbti, nes ir vienos moterys pajėgdavo savo ūkių darbus nuveikti, bet slankioti apie poligoną ir uždarbiauti“.

Nutiesti geležinkeliai ir įkurti kariniai objektai su jų infrastruktūra tiesiogiai prisidėjo prie miškų ploto mažėjimo, iškertant medynus trasose, statybų aikštelėse ir didelėje poligono dalyje. Jame ne tik dėl pašalintos augalijos, bet ir dėl antžeminių bei požeminių taikinių, sprogimų ardomo žemės paviršiaus lengvame dirvožemyje greitai susidarė gausūs vėjo erozijos židiniai, pradėjo pustyti smėlį gana dideliuose plotuose. Kadangi didesnė statomų objektų dalis buvo mediniai, o besikuriantys gyventojai šildėsi ir valgį virė malkomis, išaugo ne tik oficiali medienos paklausa, bet ir nelegali prekyba mediena. Tad aplinkiniuose valstybiniuose ir bendruomenių miškuose pagausėjo nelegalių miško kirtimų. Vietos rinkoje taip pat augo paklausa laukinei mėsai. Kaip tik šiuo laikotarpiu buvo galutinai sunaikinta Dainavos didžiagirės pelkynuose gyvenusių stulgių populiacija, apskritai suaktyvėjo brakonieriavimas. Dar vienas populiarus  gyventojų „versliukas“ buvo sprogmenų skeveldrų, gilzių, net nesprogusių sviedinių ir kitų metalinių daiktų  rinkimas ir realizavimas dažniausia žydų tautybės supirkėjams. Ši veikla buvo  tęsiama ir nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje 1925-1930 m., kai poligonu laikinai naudojosi tuometiniai šalies kariškiai. Kadangi gudriausi metalo rinkėjai „įsisavino“ ir nutiestų kabelių „surinkimą“, poligono vadovybei apsisaugoti nuo jų buvo nemažas galvos skausmas. Negelbėjo net griežti draudimai gyventojams eiti į poligono teritoriją pratybų metu, budėjimo postai, gana išsami informacija apie pratybas ir gręsiančias bausmes. Tad galime daryti išvadą, kad XX a. pabaigoje naujųjų lietuvių įsuktas totalus  metalo valymas iš apleistų sovietinių karinių bazių ir poligonų –  tik modernizuota XIX a. šilinių dzūkų ir žydų kromelninkų veiklos tąsa.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Varėnos girininkas E. Kuperis nurodo, kad antroje girininkijos žvalguvoje, kurios aplinkoje stovėjo geležinkelio stotis, Senoji ir Naujoji Varėnos, keletas fabrikų, kariškių lageriai bei visi kiti jų objektai, daugiau kaip pusė didžiulės girininkijos protokolų buvo surašyta už savavališkų miško kirtimą (per 150 protokolų per metus!).

Per Pirmąjį pasaulinį karą ir per kovas su lenkais dalis statinių sugriauta. Išlikusių objektų apsaugai buvo paskirti trys eiguliai. 1922 m. dauguma objektų buvo perduoti Lietuvos krašto apsaugos ministerijai bei dalis panaudota pasienio tarnybų ir kitoms reikmėms, o 1925-1930 m.  atgaivintas ir laikinai funkcionavo  Lietuvos kariuomenės artilerijos poligonas. Tačiau dėl jo artumo prie demarkacinės linijos su Lenkija ir kitų priežasčių  poligono veikla 1930 m. nutraukta. Vėliau – iki Antrojo pasaulinio karo ir jo metu epizodiškai naudoti tik kai kurie buvę statiniai, o miškus ir poligono dykvietes bei smėlynus perėmė valstybinis miškų ūkis. Tarpukariu 1930-1940 m. dalį buvusių smėlynų ir dykviečių apželdė Perlojos girininkija. Apleistų ir sugriautų statinių medieną, taip pat plytas greitai panaudojo gyventojai, o buvusios statybvietės užžėlė nauju mišku.

Padėjo atsirasti naujam miestui

Seniausias, apie 50 metų Lietuvos teritorijoje veikęs karinis poligonas labai ženkliai prisidėjo, kad  nuošalios Varėnos geležinkelio stotelės aplinkoje atsirastų naujas Varėnos miestas, poligonas aplinkiniams gyventojams suteikė daug darbo vietų ir pajamų, pakeitė kraštovaizdį dideliame plote tiek teigiama, tiek neigiama prasme, paveikė visą vietinių šilinių dzūkų gyvenseną, neigiamai įtakojo vietinę augaliją bei gyvūniją (daugiausia sumažėjo ir nukentėjo miško žemės plotai). Po poligono naudojimo miškininkų įveisti nauji kultūriniai želdiniai ir savaiminiai žėliniai palaipsniui renatūralizavo buvusią aplinką. Net degradavusiame (pustytame) dirvožemyje atkurti miškai maždaug po 50 metų jau beveik nesiskyrė nuo už poligono esančių miškų. Tik vietomis iki šiol išlikusios reljefo deformacijos  žymės, kur buvo kasami didesni apkasai ar naudoti didesnio galingumo sprogmenys. Iš buvusių šimtų statinių likusius galima suskaičiuoti ant pirštų. Gal trys iš jų  įtraukti į kultūros vertybių registrą, tačiau daugumos net pamatų pėdsakų neliko. Beje,  vieną iš vertingųjų statinių išsaugti padėjo ir Varėnos miškininkai. Varėnos miškų ūkis 1952 m. įsigijo Artilerijos geležinkelio stoties pastatą, jame įkūrė Grūto girininkiją ir įrengė tris žinybinius butus darbuotojams. Miškininkų žinioje pastatas buvo iki dar neseno privatizavimo vajaus.

Panašią įtaką aplinkai ir vietos gyventojams darė  ir kiek vėliau Labanoro-Paradės didžiagirėje įkurtas Pabradės poligonas.  Jis suprojektuotas XIX- XX a. sandūroje,  pilnai veikti pradėjo 1905 m. Po Pirmojo pasaulinio karo čia  įsikūrė ir iki 1939 m. poligonu intensyviai naudojosi  Lenkijos kariuomenė. Nuo 1940 m. vasaros čia dislokuoti sovietų daliniai, o vokiečių okupacijos metais veikė priverstinio darbo stovykla bei gyveno ją saugantis garnizonas. Nubildėjus frontui 1945 m. Pabradėje buvo atkurtas sovietų armijos poligonas. 1947 m. jis užėmė 2020 ha, o 1988 m. jau buvo išsiplėtęs  į 16 146 ha plotą, kuriame apie 73 proc. užėmė išlikę miškai, tarnaujantys kaip buferinė – apsauginė zona karinio mokymo objektams. Išplėtotas poligonas naudotas taktiniams įvairių karinių struktūrų užsiėmimams, bombardavimui, artilerijos šaudymams ir pan. Teritorijoje buvo mokymo centras, autodromas, tankodromas, šaudykla, du kariniai miesteliai, sandėliai, karinės technikos angarai, kuro sandėliai, degalinė, veikė 3 katilinės. Karių skaičius nuolat kito. Dėl dažnų mokymų poligone vyko intensyvus karių ir technikos judėjimas.

Lietuvos vyriausybės potvarkiu 1992 m. poligono teritorija perduota Krašto apsaugos ir Miškų ūkio ministerijoms. Pabradės poligonas tapo pagrindiniu nepriklausomos Lietuvos ir jos sąjungininkų karių mokymo ir pratybų centru. Galutinai poligono teritorijos valdymas ir žemės sklypas buvo įteisinti 2000 m., o 2014 m. priimtas sprendimas poligono plotą padidinti iki kiek didesnių matmenų nei buvo sovietmečiu. Dabar jis – didžiausias ir ilgiausiai veikiantis karinis poligonas Lietuvoje.

Pagrindinis tarpukario Lietuvos karinis poligonas

Bus daugiau …

Miškas tarp Senosios Varėnos ir Glūko bei Varėnio ežerų buvo prikimštas gausybės karinės – ūkinės paskirties statinių. Fragmentas iš 1891-1892 m. topografinio žemėlapio, (http://igrek.amzp.pl/details.php?id=11817917).

Caro imperija prie Senosios Varėnos įkurtam poligonui planavo ilgus gyvavimo metus, net monumentus savo generolams pradėjo statyti.  Bet po Pirmojo pasaulinio karo poligonas su  gerokai apgriautais įrenginiais grįžo Lietuvai (mhttps://scontent.fvno2-1.fna.fbcdn.net/v/t1.18169-9/1098505_10151555062436976_895824199_n.jpg?_nc_cat=107&ccb=1-)

Pagrindinis kraštovaizdžio elementas Varėnos poligone XX a. trečiąjį dešimtmetį – smėlynai su retomis keružinėmis pušelėmis (Aukštųjų karininkų kursų pavyzdiniuose manevruose Varėnos poligone 1924 m. LCVA, P-14768) 

https://scontent.fvno2-1.fna.fbcdn.net/v/t31.18172-8/24959048_303133973508850_5198601249870674564_o.jpg

https://scontent.fvno2-1.fna.fbcdn.net/v/t31.18172-8/25300007_303134050175509_7142158411041562419_o.jpg

Varėnos poligoną mena buvusių didesnių apkasų kauburiai, o lagerių teritorijoje – vieno kito kapitališkesnio statinio žymės. Teritoriją padengę žmogaus atkurti ar savaime atsikūrę medynai praktiškai nesiskiria nuo aplinkinių šilų…