Kas laukia urėdijų, lentpjūvių ir mažų medžio apdirbimo įmonių darbuotojų?

28 vasario, 2017
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto vicepirmininkas Simonas Gentvilas: „Valstybinių miškų ūkio valdymo pertvarka nėra deganti “
27 vasario, 2017
Miškininkų ateities vizija – atleidimo lapelis
1 kovo, 2017
 

Aplinkos ministerijos siūloma valstybinių miškų ūkio valdymo reforma, pagal kurią vietoj 42 urėdijų būtų įsteigta viena valstybės įmonė, miškuose dirbantiems žmonėms, galima sakyti, kvepia pasaulio pabaiga. Kas urėdijų, lentpjūvių ir nedidelių medžio apdirbimo įmonių darbuotojams gali atsakyti į klausimą, kas jų laukia kitąmet?

Įdarbina kaimo žmones

UAB „Ernita“ veikia jau daugiau kaip 20 metų Vidiškių miestelyje, prie Ukmergės ir Anykščių rajonų ribos. Gamina medinius transportinius padėklus, lenteles, tašelius jų gamybai ir remontui. Produkciją parduoda Lietuvoje ir išveža į kitas Europos Sąjungos šalis (Olandiją, Belgiją, Vokietiją, Prancūziją).

Medienos apdirbimo įmonėje dirba 45–48 darbuotojai. Šalia kvalifikuotų staklininkų, mechanikų, vairuotojų ir kitų specialistų darbuojasi nemažai ir nekvalifikuotų darbuotojų. Įdarbina ir moteris, vyresnio amžiaus žmones iš aplinkinių kaimų.

Pasak „Vilporės“ savininko Povilo Vilčinsko, ši nedidelė įmonė 2016 metus sumokėjo į Lietuvos valstybės biudžetą 72 782,26 eurų mokesčių, „Sodros“ biudžetą papildė 85 041,22 eurų suma. „Aktyviai dalyvaujame vietinės kaimo bendruomenės ir rajono savivaldybės visuomeninėje veikloje. Finansiškai remiame jų renginius, šventes, kitas geras iniciatyvas. Remiame sunkiai besiverčiančius pagyvenusius žmones, daugiavaikes šeimas. Didžiuojamės, kad esame naudingi Lietuvos valstybei, ir jokių pašalpų ar lengvatų neprašome‘, - laiške teigė P. Vilčinskas, pastebėdamas, kad kyla nemažai dėl siūlomos valstybinių miškų ūkio valdymo reformos teisėtumo, teisingumo bei pasekmių.

Apie teisėtumą ir pasekmes

„Vilporės“ savininkas pastebėjo, kad koncentracijos vykdymas demokratinės valstybės ūkyje draudžiamas. Tam reikalingas Konkurencijos tarybos sutikimas, jeigu koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos paskutiniais metais prieš koncentraciją yra didesnės negu 14 mln. 500 tūkstančių eurų ir jei bent dviejų koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos yra didesnės negu 1 mln. 450 tūkst. eurų. Skelbiama, kad dabar veikiančių 42 miškų urėdijų vien 2016 m. I pusmečio pajamos sudarė apie 80 mln. eurų. Šie skaičiai smarkiai viršija tuos, kurie nurodyti Konkurencijos įstatyme.

„Kai kurie valdžios ir stambiojo verslo atstovai nori „suimti“ visos Lietuvos miškus į vienas rankas ir taip sudaryti sąlygas didiesiems medienos perdirbimo gigantams derėtis dėl lengvatų su vienu medienos pardavėju. Kas žino, gal po kurio laiko ir parduoti mūsų visų turtą – Lietuvos miškus? Ar pakeisti dabartinę sąžiningą medienos pardavimo sistemą AMEPS, kuriai sukurti, beje, buvo išleista nemažai lėšų?“ – klausė A. Kuginis.

Daug neaiškumų ir prieštaravimų

Algirdas Kuginis - dar mažesnės įmonės, UAB „Ernita“, komercijos direktorius. Biržuose veikianti įmonė gamina taros lenteles, ruošinius baldininkams, statybines medžiagas ir pan. Joje dirba 25 žmonės, 6 iš jų - įdarbinti pagal sutartį su teritorine darbo birža, buvę ilgalaikiai bedarbiai. „Esame sudarę ilgalaikę medienos pirkimo sutartį su Biržų urėdija. Kas nutiks, jei vietoj 42 urėdijų bus įkurta viena valstybinė įmonė? Mums gali pasiūlyti atsivežti medieną iš kažkur žymiai toliau, gaminių savikaina brangs.

Kaip akstiną reformai aplinkos ministras mini tai, kad stambiosios, didelę pridėtinę vertę kuriančios, medžio perdirbimo įmonės dabar negali sukaupti pakankamai žaliavos. Ir tuo pačiu tikina, kad reformavus valstybinių miškų valdymą, nebus didinami miško kirtimai. Kas tai, jei ne prieštaravimas? Kaip nedidinant miško kirtimų pagerės tų stambiųjų medžio perdirbimo įmonių apsirūpinimas mediena? Tik tokių mažųjų, kaip mes, sąskaita. O juk puikiai žinoma, kad didelę pridėtinę vertę kuriančiose įmonėse žaliavos kaina tesudaro menką išlaidų dalį, todėl jos už žaliavas gali mokėti brangiau negu smulkiosios“, - sakė A. Kuginis, pastebėdamas, kad Lietuvoje apvaliosios medienos elektroninėje pardavimų sistemoje AMEPS medieną perka apie 600 įmonių, o Latvijoje, kurioje panaši reforma atlikta, vos 40 įmonių, nors neseniai jų buvo panašus skaičius. Mat reforma smulkiąsias įmones sužlugdė, o ir miškų būklė, miškingumo rodikliai tik pablogėjo.

„Tokios smulkios įmonės kaip mūsų negali darbininkams mokėti didelio atlyginimo, bet sprendžia daug socialinių regiono problemų. Neliks tokių įmonių, daug žmonių neteks darbo, socialiniai skauduliai padidės visuose regionuose, ypač miškinguosiuose, kuriuose miškų urėdijos yra svarbiausi darbdaviai,“ - tęsė „Ernitos“ komercijos direktorius.

Sugriaus smulkų verslą

Raminta Barauskienė - tokios pat nedidelės, 20 metų veikiančios įmonės, UAB „Akvisa“ vadybininkė iš Panevėžio rajono.

„Laimime konkursus Biržų, Ukmergės, Panevėžio urėdijose, atliekame miško kirtimo, išvežimo darbus – paruošiame medieną pardavimui. Sudarome ir ilgalaikes sutartis – sodiname, prižiūrime, auklėjame mišką. Kas bus sustambinus urėdijas? Žinau Latvijos pavyzdį – ten smulkaus verslo nebeliko, monopolis. Mažytės latvių įmonės ateina dirbti net į Lietuvą. Tad labai tikėtina, kad mes – su didele patirtimi, kokybės garantija, centralizuotai įmonei tapsim nereikalingi. Visi 25 bendrovės darbuotojai, kurių dauguma vieninteliai šlaikė šeimas, neteks darbo“, – nerimą liejo R. Barauskienė.

„Viena valstybinė įmonė paranki stambiam kapitalui, didiesiems medienos pirkėjams, o ne Lietuvai. Taip griaunamas smulkus verslas, ne tas, kuris perka-parduoda, o tas, kuris gamina“, – pabrėžė R. Barauskienė, pastebėdama, kad skirtinguose Lietuvos regionuose miškų būklė labai skiriasi – aplink Panevėžį nėra tokių našių medynų kaip Dzūkijoje, tad teigti, kad kurios urėdijos tvarkosi neūkiškai, neįvertinus daugybės tokių niuansų, negalima.

Vietoj išvadų

Žodžiu, visų miškų urėdijų, nedidelių lentpjūvių ir kitų su medienos apdirbimu susijusių įmonių darbuotojai išgyvena skausmingas nerimo dienas – kas jų laukia kitąmet.

Kas paskaičiavo, kokios būtų šios skubiai brukamos valstybinių miškų ūkio valdymo reformos ekonominės bei socialinės pasekmės? Ar bent bandyta svarstyti, koks tai smūgis Lietuvos provincijai, jau ir taip nustekentai vidinės ir išorinės emigracijos, nevilties ir alkoholizmo?

„Prašau man, paprastam žmogui, paaiškinti, kas vyksta Lietuvoje, kada gyvensime teisingoje visiems žmonėms šalyje. Padėkite įtikinti mūsų vaikus ir anūkus, kad neemigruotų į kitas šalis laimės ieškoti. Juk dabar miškininkystę studijuojantiems jaunuoliams kito kelio beveik nebus“, – šie UAB „Ernita“ komercijos direktorius A.Kuginio žodžiai skirti turbūt visiems mūsų Seimo nariams ir politikams.

Daiva Žolytė