Kauno autobusų stotis pasirengusi įsileisti mišką (Papildyta miškininkų fotografijomis)

gruodžio 5, 2017
Nerimo dėl neaiškios savo ir miškų ateities kamuojami miškininkai buriasi į sąjūdį „Už Lietuvos miškus“.
gruodžio 5, 2017
Miškininkų fotografijos „MIŠKAS – mano gyvenimas“
gruodžio 6, 2017

Kauno autobusų stotis pasirengusi įsileisti mišką

Artėjant gražiausioms metų šventėms, visų akys krypsta į mišką. Juk neįmanoma šv. Kalėdų įsivaizduoti be tviskančios eglutės ar jos šakelės, namuose tvyrančio spygliuočių kvapo. Šiemet sumanių organizatorių dėka miškas ateina į miestą.

Trys skirtingi, bet tarpusavyje susiję renginiai

Gruodžio 13 dieną, 13 valandą, prie Kauno autobusų stoties bus dalijamos eglučių šakos, o 14 valandą šiuolaikiškoje ir erdvioje laukimo salėje iškilmingai atidaroma miškininkų fotografijų paroda „Miškas – mano gyvenimas“. Ir tuo ceremonija nesibaigs – 14.30 val. Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos dėstytojai ir studentai norinčius mokys kalėdinių puokščių komponavimo meno.

Netradicinį renginį organizuoja Kauno miškų urėdija, o partneriai yra Generalinė miškų urėdija, bendrovė „Kautra“,  interneto svetainė „Miškininkas.Eu“, Miškininkų sąjunga ir Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija.

Tęsia tradiciją

Generalinio miškų urėdo pavaduotojas Andrius Vancevičius sakė, kad rengti miškininkų fotografijos parodą nėra naujas sumanymas. „Generalinė miškų urėdija tai darydavo ir anksčiau. Tačiau parodos būdavo labiau kamerinės, skirtos miškininkų auditorijai, fotonuotraukos  būdavo eksponuojamos Druskininkuose „Girios aide“  ar kitose informacinėse erdvėse“, –  sakė A. Vancevičius. 

Generalinio miškų urėdo pavaduotojo žodžiais, šiųmetinė paroda yra išskirtinė pirmiausia dėl pasirinktos fotonuotraukų eksponavimo erdvės. „Kauno autobusų stotis – vieša ir simbolinė erdvė, čia lankosi daugybė žmonių. Kažkas atvyksta, kažkas išvyksta. Tai nuolatinis judėjimas, o juk judėjimas – paties gyvenimo simbolis. Tikiuosi, kad Kauno autobusų stotyje apsilankę žmonės atkreips dėmesį į eksponuojamas nuotraukas. Vieniems jos primins tėviškę, kiti galbūt pajus nostalgiją kokiam nors jau matytam ir patikusiam gamtos kampeliui, tretiems kils dar kitokių emocijų, kiti, žiūrėdami į nuotraukas, atras kažką nauja“, – įsitikinęs generalinio miškų urėdo pavaduotojas.

Jo nuomone, tokio formato paroda vertinga ir dėl kitos priežasties. „Parodos lankytojai galės įsitikinti, kad miškininkai ne tik miške dirba, bet ir mišku gyvena, sugeba pastebėti čia slypinčias įdomybes, jas meniškai užfiksuoti ir tuo grožiu pasidalinti su kitais“, – sakė A. Vancevičius. 

Šiemet miškininkų fotoparodos organizavimo estafetę iš Generalinės miškų urėdijos perėmė kauniečiai. Kauno miškų urėdijos vyriausiasis miškininkas Mindaugas Petkevičius teigė, kad organizuoti parodą jiems nėra didelis iššūkis.

„Tai reikšmingas renginys ne tik miškininkų bendruomenei. Mums labai svarbu, kad paroda vyktų sklandžiai ir sudomintų kuo daugiau lankytojų. Žmonės neturi daug  galimybių pamatyti ir pažinti miškininkus, todėl tikimės, kad parodos metu galėsime žiūrovus supažindinti su miškininkų darbais ir jausmais, o tiems lankytojams, kurie dar nematę paslaptingų miško vaizdų, miškas taps dar įdomesnis ir patrauklesnis“, – tvirtino M. Petkevičius.

„Miškas – mano gyvenimas“ – nebe pirmoji fotografijos paroda

Pasak bendrovės „Kautra“ generalinio direktoriaus Lino Skardžiuko, Kauno autobusų stotis – atviras ir gyvas organizmas, todėl čia kviečiami visi: ir parodų, ir koncertų, ir kino filmų peržiūrų organizatoriai bei žiūrovai. Tai tikrai tinkama erdvė eksponuoti, klausyti, žiūrėti.

Miškininkų fotografijos paroda „Miškas – mano gyvenimas“ tikrai nebus pirmoji, puošusi laukimo salės sienas. Pirmasis šią erdvę išbandė fotomenininkas Kąstytis Laužadis ir demonstravo stoties rekonstrukcijos fragmentus, senosios stoties nuotraukas. Taip pat buvo surengta Afrikos autobusų fotografijų paroda, čia taip pat buvo eksponuojamos neįgalių vaikučių fotonuotraukos.

Po rekonstrukcijos atsidariusi Kauno autobusų stotis jau spėjo pagarsėti kaip svetinga erdvė įvairiems renginiams. Požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje koncertavo akordeono virtuozas Martynas Levickis, keleivių laukimo salėje surengtas šurmulingas Teatro dienos minėjimas, pristatytas šiųmetinis Pažaislio festivalis, o prie stoties – naujas „Žalgirio“ krepšinio klubo  autobusas, buvo demonstruojami keli kino filmai. „Esame atviri įvairaus formato renginiams“, – tvirtino bendrovės „Kautra“ generalinis direktorius.

Paklaustas, kiek jam pačiam artimas miškas ir būsimosios parodos tematika, L. Skardžiukas šypsojosi: „Miškas – tai ne vien grybai. Tai žmogaus sąlytis su gamta. Kuo mažiau miškas civilizuotas, tuo jis gražesnis, įdomesnis ir man patrauklesnis“, – prisipažino pašnekovas.

Sunkiausias darbas – atrinkti

Tauragės miškų urėdijos Šilinės girininkijos girininkas Bronislovas Ambrozas nuolat dalyvauja Generalinės miškų urėdijos organizuojamuose miškininkų fotografijos konkursuose. Ir juose Tauragės fotografų klubo „Fotojūra“ narį dažniausiai lydi sėkmė.

Kauno autobusų stotyje jis, kaip ir kiti dalyviai, konkursui pateiks penkias nuotraukas. Viena iš jų bus eksponuojama Kauno autobusų stoties laukimo salėje, o keturios – publikuojamos interneto svetainėje „Miškininkas.Eu“. Likus pusmėnesiui iki parodos atidarymo šis gamtos fotografas dar nebuvo tiksliai apsisprendęs, ką iš gausybės savo darbų pateiks svetainės lankytojų  „teismui“.

„Pats sunkiausias dalykas yra apsispręsti, ką rodyti. Girininkui yra sunkiausia atrinkti fondą, ką kitais metais kirsi, o fotografui – nuotraukas,  kurias rodysi. Tvirtai esu apsisprendęs tik dėl tos, kuri keliaus į parodą. Tai bus  „Miškininkystės ruduo“. Nuotraukoje  užfiksuotas gražus spalvingas miškas ir du iš jo išeinantys miškininkai. Ir svetainei  stengsiuosi parinkti simbolines fotografijas. Galbūt tai bus „Miško siena“, liudijanti, kad Lietuvoje miško tikrai yra ir didelio, ir gražaus. Galbūt „atskris“ ir  spalvingas paukštis bitininkas, kuris pas mus gyvena todėl, kad šiltėja klimatas. Anksčiau šie dangaus akrobatais vadinami margaspalviai  tik pasivaidendavo, užskrisdavo, tačiau nebūdavo kolonijų, bitininkai neperėdavo. Šios nuotraukos pavadinimas greičiausiai bus „Emigrantas“. Galbūt svetainei siųsiu ir gražų kareivį, sodinantį ąžuolą, o dar dėl vienos teks gerai pasukti galvą“, – pasakojo gamtos fotografas.

Meilę fotografijai pažadino krikštatėvio dovana

Paklaustas, kas prasidėjo pirmiau – draugystė su mišku ar draugystė su fotoaparatu – Bronislovas šypsojosi: „ Gimiau miške, tiksliau gimdymo namuose, tačiau per tėviškės kiemą ėjo kvartalinė linija, namas buvo viename kvartale, o tvartas – jau kitame. Mišką pamačiau pirmiau nei fotoaparatą“.

Tai, kad Bronislovas augo girininkijos teritorijoje, ir nulėmė jo pasirinkimą – baigęs Kauno A. Kvedaro miškų technikumą (dabar  – Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija), miškininkystę toliau studijavo tuometiniame Lietuvos žemės ūkio universitete (dabar  – Aleksandro Stulginskio universitetas).

Fotografuoti jis pradėjo bene 13 metų, kai krikšto tėvas gimtadienio proga padovanojo  „Smena 8M“. Netgi pirmosios Bronislovo nuotraukos buvo susijusios su mišku: „Dominavo kraštovaizdis, Jūros upė, miškai, varlės. Gaila, kad labai mažai teišliko „Smena 8M“ užfiksuotų vaizdų, šiek tiek, tik likučius radau pas mamą, kas buvo įmanoma –  nuskenavau.“

Su fotoaparatu nesiskiria

Gamtos fotografas prisipažįsta fotoaparatą nuolat laikąs automobilyje. Jis ne tik puikiai jaučia ir bet ir ne mažiau puikiai užfiksuoja vertingą kadrą. „Tai tik įrangos klausimas, –  savo talentą kukliai vertino miškininkas ir čia pat pridūrė: „Šį rytą, pavyzdžiui, negalėjau nufotografuoti labai gražios saulės, nes fotoaparatas buvo automobilio bagažinėje, eismas intensyvus, sustoti nenorėjau, o su mobiliuoju telefonu niekaip nepavyko“. Tačiau jis filosofiškai susitaiko su tokiais nuostoliais ir pritaria nuomonei, kad fotografuojame ir akimis, o vaizdus saugome atmintyje.

Gamtos fotografo sąskaitoje – bene du milijonai nuotraukų. „Tarp jų pasikuitus visada gali kažką įdomesnio atrasti“, – sakė B. Ambrozas ir prisipažino parodose dalyvauti ne itin mėgstąs dėl paprasčiausios priežasties – tai brangiai kainuoja: „Kokybiškai atspausti, kokybiškai pateikti  yra kosmosas. Be 500 eurų nė nepradėk. Ir tų nuotraukų paskui niekam nereikia, ateina, pažiūri ir tuo viskas pasibaigia“.

Vilma Kasperavičienė

 

Esu Sigita Akelaitienė, miškininkė iš Marijampolės, dirbu Marijampolės miškų urėdijoje inžiniere. Nuo pat mažų dienų save atsimenu kaip mergaitę, kuri visada domėjosi gamta. Man patiko kiekvienas ant žemės rastas akmenukas, kiekviena pievoje gražesnė gėlė ar smilga, o miškas mane visada žavėjo savo grožiu, didybe  ir ramybe. Būdama meniškos sielos, supratau, kad norėčiau man patinkančius vaizdus įamžinti nuotraukose, tad ir pradėjau fotografuoti. Sakoma, kad moters rankinėje telpa visas gyvenimas ir šie žodžiai tikra tiesa, nes mano rankinėje  visada rasite fotoaparatą, kuriame užfiksuota gamtos išdaigos, grožybės ir žmogaus santykis su gamta.

 

Esu Bronislovas Ambrozas, Tauragės miškų urėdijos Šilinės girininkijos girininkas. Fotografiją mėgstu nuo vaikystės. Mano gyvenime pirmiausia atsirado analoginė, nespalvota fotografija. Kiek vėliau, įsigijus veidrodinį fotoaparatą, atsirado galimybė vaizdus įamžinti spalvotai, pozityvinėse juostelėse, kitaip tariant, skaidrėse. Po to sekė įvairių „muilinių“ laikotarpis, o pastaruosius 7 metus jau fotografuoju pro klasės įrankiais.  Dalyvauju Tauragės fotografų klubo „Fotojūra“ veikloje, esu paukščių fotografų klubo „Birdpix“ narys. Visuomeniniai fotografiniai paskiekimai nėra dideli: keletas laimėtų konkursų, keletas po tėvynę keliaujančių parodų, viena paroda Londone, šiek tiek iliustracijų knygose ir spaudoje. Veidrodinis fotoaparatas su labai universaliu objektyvu yra nuolatinis mano bendrakeleivis, todėl retkarčiais ir pasitaiko pagauti gražesnį kadrą. Didžiausią nuotraukų  dalį sudaro gamtos vaizdai, kelionių ir įvairių visuomeninių bei kultūrinių renginių nuotraukos. Šiuo metu mėgstamiausi fotografavimo objektai – paukščiai.

 

Esu Gražina Banienė. Fotografija mano gyvenime atsirado ne nuo fotoaparato, o nuo nuotraukų. Kiek atsimenu, nuo mažens patiko jas analizuoti, nesvarbu ar tai šeimos nuotrauka, ar spausdinta žurnale. Žavėjo sustabdytos akimirkos, detalės, nuotaikos, spalvos, viskas, kas jose užburta ir užfiksuota. Fotografuojant man patinka keli momentai: ne tik akimirkos paieškos, kai norisi pamatyti kartu smulkiausias detales ir tobulą visumą, bet ir nuotraukų analizavimas ir vėliausiai – jų vartymas bėgant metams. Mišką mėgstu fotografuoti, nes ten nerealiai gražu! Atsiranda noras dalintis ne tik gražiais vaizdais, bet ir įdomybėmis, paslėptomis mintimis, užfiksuotomis  nuotraukose. Jeigu reikėtų išskirti, kas miške man arčiausia širdies, tai būtų įdomūs medžiai, kurie iš tiesų krenta į akis ir tuo yra žavūs. Fotografavimas mano gyvenime, atrodo, užima tik akimirką, nors dažnai kuprinėje vežiojuosi fotoaparatą ir ne vieną.

 

Esu Valerija Baronienė. Visada tikėjau, kad augalai, ypač medžiai – įdomiausia ir nuostabiausia iš visko, kas yra šioje žemėje. Tad nuo vaikystės esu biologė, botanikė, dendrologė, o tapti menininke ar fotografe niekad neturėjau ambicijų. Fotoaparatas man yra realybės – augalų gyvenimo ir nuolatinės jų kaitos – fiksavimo priemonė. Ne mano ir ne fotoaparato nuopelnas, kad ši realybė kupina grožio ir kartais jo atspindžiai blyksteli viename kitame kadre.

 

Esu Jonas Barzdėnas, gimęs 1958 m. Ignalinos rajone, Mielagėnuose. 1981 metais baigiau Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą. Ten pat visuomeninių profesijų fakultete įgijau ir fotokorespodento specialybę. Panašu, kad abiejų profesijų žinias tebenaudoju iki šiol. Per 20 metų dirbu Švenčionėlių miškų urėdijos Antaliedės girininkijos girininku. Laisvalaikio pomėgis – gamtos fotografija (fotomedžioklė, peizažai). Mano nuotraukų galima pasižiūrėti ir interneto svetainėse, pvz., www.efoto.lt/user/6702/www, www naturephoto.lt. Rašau apie gamtą. 2006 metais išleidau knygą „Labanoro girioje“. Nemažai mano straipsnių ir fotografijų spausdina gamtinės krypties žurnalai, nuotraukomis iliustruojamos knygos apie gamtą. Ruošiu tekstus nedidelės apimties leidinukams. Neseniai išleistas  miškininkų kūrybos albumas „Gyvenimas miške“, prie kurio sukūrimo irgi teko prisidėti tekstais ir nuotraukomis. Praeityje mėgau pakeliauti po „laukinius“ kraštus: Kareliją, Altajaus kalnus, Karakumų dykumą, Laplandiją. Dabar labiausiai domina Lietuvos gamta visomis savo apraiškomis: ar tai būtų medžiai, žolės, grybai ar paukščiai, žvėrys, vabalai.

Apie mane

 

Esu Remigijus Daugalas, Tauragės miškų urėdijos miškotvarkos inžinierius. Fotografuoju nuo vaikystės. Be abejo, pradėjau nuo buitinės fotografijos, bet ji buvo žavinga tuo, kad sužinoti, kas išėjo, galėjai tik tada, kai baigdavosi ir išryškindavai 36 kadrų fotojuostą. O ją reikėjo taupyti… Tėtis nesiskirdavo su fotoaparatu, tad paveldėjau šį pomėgį iš jo, analogiškai pomėgį perėmė dukra. Rimčiau gilintis į fotografiją pradėjau prieš 7 metus, o pastaruosius 5 metus naudoju profesionalią įrangą. Fotografijos pasiekimai: XII tarptautinio konkurso  „Gyvos žemės mintys 2017“ prizininkas, nuotraukos spausdintos įvairiuose komerciniuose bei nekomerciniuose leidiniuose, žurnaluose „Mūsų girios“, „Aviacijos pasaulis“, regioninėje spaudoje. Prieš metus prisijungti pakvietė Tauragės fotografų klubas „Fotojūra“. Dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių prieš trejus metus mane „įtraukė“ ultra lengvoji aviacija, tad dabar dažniausiai fotografuoju skrydyje.

 

Esu Jonas Gaidelionis. Su Biržų miškais ir fotoaparatu nesiskiriu jau daugiau nei 30 metų. Malonu su fotoaparatu paklaidžioti po miškus ar pievas, kitu kampu pamatyti jau gal daug kartų regėtą augaliuką ar žvėrelį. Kita vertus, fotografavimas man yra fizinių ir dvasinių jėgų atgavimo procesas.

 

Esu Mindaugas Ilčiukas – miškininkas ir gamtininkas iš pašaukimo. Šiuo metu dirbu Zarasų miškų urėdijoje, Salako girininkijoje, girininko pavaduotoju. Gamta domėjausi nuo mažens ir visur stengdavausi ją užfiksuoti kuo netikėčiausiose situacijose. Fotografuoti pradėjau, nes norėjau kitiems parodyti labai įdomų gamtos pasaulį. Mano stipriausios sritys: miškininkystė, dendrologija, ornitologija ir entomologija. Turiu surinkęs drugių, vabalų bei plunksnų kolekcijas, su kuriomis dažnai keliauju po mokyklas pasakodamas mažiesiems miško bičiuliams apie gamtos įvairovę. Daug laiko praleidžiant miške anksčiau ar vėliau nutinka pačių įvairiausių situacijų, kurių nesuplanuosi ir nepakartosi norėdamas nufotografuoti kitą kartą. Todėl net ir dirbdamas miške, visada esu pasirengęs nuspausti užrakto paleidimo mygtuką. Tai briedžiai pastoja skersai kelią, tai iš po kojų pakyla lizde tupėjęs lėlys, tai virš galvos praskrenda jūrinis erelis…  Fotografija – neatsiejama mano gyvenimo dalis, nes fotoaparatas visad po ranka – tiek dirbant miške, tiek poilsiaujant ar keliaujant. Mėgstamiausi objektai – paukščiai ir makro pasaulis.

 

Esu Giedrė Jankutė, Pakruojo miškų urėdijos miško želdinimo ir miško apsaugos inžinierė. Fotoaparato įsigijimo priežastis ir fotografavimo pradžia – ganėtinai vaikiškas kaprizas ir užsispyrimas. Nors jau nebuvau vaikas…  Tai buvo prieš 4 metus. Man jo reikia J. Ilgai negalvojusi pradėjau domėtis, konsultuotis su tuo užsiimančiais žmonėmis, koks fotoaparatas  pradžiamoksliui būtų tinkamiausias, lengvai perprantamas. Ir netrukau nė savaitės – mano „Nikon‘as“ jau buvo mano rankose. Kita, ne mažiau svarbi, priežastis, dėl kurios fotografuoju – niekada nemėgau būti fotografuojama. Ir pati nemėgstu fotografuoti kitų žmonių, todėl su naujuoju žaisliuku traukdavau, žinoma, ir vis dar traukiu tik į mišką. Ten galiu žaisti valandų valandas, patikusį objektą fotografuoti kiek tik geidžiama, nesukeldama komplekso sau ir aplinkiniams.

 

Esu Kęstutis Jarmalavičius, Ukmergės urėdijos Želvos girininkijos girininko pavaduotojas. Paukščiais susidomėjau dar vaikystėje. Iš pradžių godžiai apie juos skaitydavau knygas, grožėdavausi iliustracijomis. Vėliau pradėjau ilgą ir įdomų pažintinį kelią natūralioje gamtoje. Turėdamas laisvą minutėlę lėkdavau į mišką, stebėdavau paukščių gyvenimą iš arti. Laikui bėgant, pajutau poreikį ne tik pasakoti savo įspūdžius, patirtus gamtoje, bet ir kažkokia kita forma juos pateikti. Paprasčiausias būdas buvo fotografija. Tuokart į rankas pasiėmiau senutę juostinę tėvuko „Smeną“. Pirmosios paukščių fotografijos buvo padarytos šiuo fotoaparatu. Studijuodamas miškininkystę, skolinausi iš kursioko „Zenit“ fotošautuvą. Fotonuotraukų  kokybė po truputį gerėjo. Vėliau, atėjus skaitmeninės fotografijos erai, įsigijau nenaują profesionalią fototechniką (2006 metais), kuria naudojuosi iki šiol. Paukščių stebėjimas bei fotografavimas į mano gyvenimą atėjo gerokai anksčiau, nei specialybės pasirinkimas. Kadangi nuo vaikystės žinojau, jog savo gyvenimą siesiu su gamta – pasirinkau miškininko kelią.

 

Esu Virginijus Kacilavičius. Pirmąjį kadrą padariau būdamas 7-erių. Pasodinau savo senelę ir į ją nusitaikiau populiariu tada fotoaparatu „Liubitel“. Toji šypsojosi: „Kam, vaikeli, stengiesi, vis tiek nieko nesigaus“. Buvo nemažas džiaugsmas ir pasididžiavimas, kai fotopopieriuje  išryškėjo senelės paveikslas. Vėliau žengti į paslapčių sklidiną fotografijos pasaulį padėjo užmegzta pažintis su patyrusia Linkuvos fotomeistre Aldona Valteriene, studijų metais Lietuvos žemės ūkio akademijoje  visuomeninių profesijų fakultete baigta kino operatoriaus specialybė (buvo ir tokia!).  Pamažu kaupėsi patirtis. Bėgant metams objektyvas vis dažniau krypsta į žmonių veidus ir į nuostabias Žiemgalos krašto kerteles.

 

Esu Mindaugas Kriščiūnas, jau daugiau kaip 12 metų dirbu Jonavos miškų urėdijoje. Pradėjus dirbti miške vis tekdavo atsidurti „tinkamu laiku tinkamoje vietoje“ ir stebėti nepaprastą gamtos grožį, tačiau jį įamžinti nebūdavo su kuo. Netrukus ši klaida buvo ištaisyta ir dirbant girininko darbą fotoaparatas būdavo labai dažnas mano palydovas miške. Nors šiuo metu darbo specifika pasikeitusi ir miške tenka rečiau lankytis, retkarčiais vis dar stebiu gamtą per fotoobjektyvą.

 

Esu  Egidijus Markevičius. Fotografuoju nuo tada, kai į rankas papuolė fotoaparatas, tai atsitiko 1983–1984 metais. Nuo 1992 m. tapau miškininku ir apsigyvenau su šeima Punios šile. Nuo tada labai pasikeitė požiūris į visa supančią ir užvaldančią žaliąją aplinką. Visa savo esybe esu pasinėręs į gamtos pasaulį, visada jaudina šio pasaulio begalinio sudėtingumo ir protu nesuvokiamo subtilumo momentai. Fotografija padeda tai pamatyti ir įamžinti. Labai gaila, bet dažnai matau kur kas daugiau, negu pavyksta užfiksuoti.

 

Esu Ramūnas Mažėtis, miškininkas iš Marijampolės, dirbu Marijampolės miškų urėdijoje. Pasaulis nuolat keičiasi, o ypač šis kitimas jaučiamas gamtoje. Fotografija man svarbi, nes padeda sustabdyti akimirką ir išsaugoti mums vaizdus, kurių greitai galime nebetekti.

 

Esu Rimantas Nalivaika. Pirmuosius žingsnius fotografijos keliu žengiau dar būdamas moksleivis. Besimokydamas šeštoje klasėje pradėjau lankyti fotografijos būrelį, įsigijau pirmajį fotoaparatą „Smena-8“ ir tada mane fotografija „užkabino“. Kai tik būdavo laisvo laiko minutė, klajodavau miškuose arba skubėjau prie ežerų. Labiausiai, žinoma, magėjo pamatyti paukščius ir žvėrelius. Rinkdamasis profesiją pasukau miškininko keliu, todėl gamta – mano antrieji namai.

 

Esu Benjaminas Sakalauskas, gimęs 1955 m. Sibire. Baigęs Irkutsko miškų technikumą, 1980–1988 metais studijavau Lietuvos žemės ūkio akademijoje, Miškų ūkio fakultete, kur įgijau miškų ūkio inžinieriaus kvalifikaciją. Dirbau dirbo Goloustno (Irkutsko rajone) miškų ūkio techniku-miškininku, vėliau – Rokiškio bandomojo miškų ūkio gamybinio susivienijimo Salagirio girininkijos ir Zarasų miškų urėdijos Dusetų girininkijos girininku, Zarasų rajono savivaldybės meru, nuo 1997 metų – Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos generaliniu miškų urėdu. Vadinu save Sibiro vaiku, nes čia prabėgo vaikystė ir nemaža dalis jaunystės. Miškai, kalnai, upė, gausi tų platumų flora bei fauna ir, žinoma, nuoširdūs to krašto žmonės, dažniausiai tremtiniai, o gal dar išlikusi kovinga protėvių dvasia padėjo susiformuoti charakteriui. Pr ilgus metus patyrus nelengvą darbo krūvį priimant kartais ir labai sudėtingus sprendimus, dažniausiai atsipalaiduoju gamtoje – stebėdamas miške vykstančius reiškinius, žvėris ar paukščius. Laikui bėgant, norisi vis daugiau patirti kitokių, naujų įspūdžių, labiau suprasti jau girdėtus paslaptingus miško garsus ar paprasčiausiai grožėtis gamta. Gal todėl vis dažniau į rankas paimu fotoaparatą.

 

Esu Kestutis Sinkevičius, miškininkas. Pradėjau fotografuoti prieš 10 metų. Kiekviena diena yra nauja dovana, baltas lapas, į kurį gamta dėlioja spalvų mozaikas. Dažnai tenka matyti šį procesą, todėl  kartais norisi išsaugoti gražiausias matytas akimirkas.

 

Esu Loreta Skirbutienė. 1990 metais baigiau Lietuvos žemės ūkio akademiją, Miškų fakultetą, ir įgijau miškininko inžinieriaus specialybę. Tais pačiais metais pradėjau dirbti Rietavo miškų urėdijoje. Nuo 1991 metų įvairiose pareigose dirbu Šilutės miškų urėdijoje. Keli fotografijos pabandymai buvo dar mokykloje, daugiau fotografuoti pradėjau dirbdama miškų urėdijoje. Labiausiai patinka fotografuoti gamtą. Gamta tokia unikali, kad norisi pagauti tą kintančią akimirką ir uždaryti fotografijoje. Gamta didis meno kūrinys, tik reikia pamatyti. Fotografija yra mano hobis. Dabar fotoaparatas su manimi visada kartu ir darbe, ir kelionėje, ir išvykose, ir net grybaujant.

 

Esu Nerijus Smalskys, Rokiškio miškų urėdijos Obelių girininkijos girininko pavaduotojas. Be darbo miške dar ūkininkauju, dirbu 70 ha žemės. Turiu žmoną, du sūnus. Esu aistringas medžiotojas.
Fotografuoti pradėjau jau seniai, norėdamas parsinešti gamtos grožį į namus, parodyti kitiems. Deja, ne visada tas grožis telpa į objektyvą.  Fotografijai skiriu vis mažiau laiko, didžiąją jo dalį atima šeima, darbai. Bet turiu vilties, kad ateis tokia diena, kai fotoaparatas praleis daugiau laiko mano rankoj.

 

Esu Arvydas Stakė, Panevėžio miškų urėdijos Raguvėlės girininkijos girininkas. Fotografuoti pradėjau dar mokykloje, o truputį rimčiau fotografija ėmiau domėtis jau dirbdamas. Fotografija yra mano hobis – fotografuoju laisvalaikiu, savo malonumui.  Fotografavimo objektai – daugiausia gyvūnai: paukščiai, žvėrys, vabzdžiai, retkarčiais augalai

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *