Kauno autobusų stotyje – nuostabūs miškų vaizdai

18 sausio, 2018
Lūšiukai dūksta „Žvėrinčiuje“
18 sausio, 2018
Tarnybinių urėdijų butų nuomininkai viliasi, kad būstus galės išsipirkti pirmumo teise
20 sausio, 2018

Kauno autobusų stotyje  – nuostabūs miškų vaizdai   

Gruodžio 13-ąją Kauno autobusų stoties laukimo salėje atidaryta miškininkų fotografijos paroda ,,Miškas – mano gyvenimas“.

Paroda išsiskiria dėl neįprastai pasirinktos fotodarbų eksponavimo erdvės. Atvykstantys ir išvykstantys žmonės gali pamatyti, kuo gyvena mūsų miškininkai, kuriems miškas nėra tik darbas, bet ir gyvenimo dalis.

Prieš parodos atidarymą prie įėjimo į Kauno autobusų stotį iš Vytauto prospekto pusės miestiečių ir jų svečių dėmesį patraukė nemokamai dalinamos eglučių šakos. Žmonės rinkosi gražiausias šakas ir jų veiduose spinduliavo kalėdinė nuotaika.

Paroda vertinga ne tik dėl pasirinktos vietos, bet ir todėl, kad lankytojai gali įsitikinti, kad miškininkai ne tik miške dirba, bet ir mišku gyvena. Jie jaučia, sugeba pastebėti giriose slypinčias įdomybes, jas subtiliai užfiksuoti ir šia akimirka pasidalinti su kitais.

Miškininkų fotografijos parodą ,,Miškas – mano gyvenimas“ atidaryti buvo pakviestas Kauno miškų urėdas Saulius Lazauskas.

,,Tenka pripažinti, kad Kauno autobusų stotyje esu pirmą kartą, bet, pasirodo, ir čia galima pasigrožėti nuostabiais miškų vaizdais. Šių fotografijų autoriai yra išskirtinai miškininkai ir  jų gyvenimas atspindėtas šiose nuotraukose”,  – akcentavo S. Lazauskas, pasveikinęs dalyvavusius atidaryme.

UAB „Kautros“ generalinis direktorius Linas Skardžiukas pasidalino prisiminimais iš vaikystės apie multiplikacinį filmuką, kaip miškininkai saugo gamtą. Atkreipdamas dėmesį, kad šios autobusų stoties interjere yra daug medienos, uždavė klausimą, iš kokios rūšies pagamintos lubos ir sienos. Sulaukė greito susirinkusių svečių atsakymo:„Beržas“.  

Seimo narys Kazimieras Starkevičius džiaugėsi atnaujinta Kauno autobusų stotimi, kaip miesto vartų simboliu, nes čia žmonės ne tik išvyksta, bet ir sugrįžta. Jis jautėsi laimingas,  galėdamas pabūti su miškininkais, pasidžiaugė eglučių šakų dalinimo akcija, parodos atidarymu.   

Visų miškininkų vardu padėkota Seimo nariui Kęstučiui Bacvinkai, kuris visada palaiko miškininkus, stiprindamas jų dvasią, ir palinkėta jam ir toliau būti tokiam pačiam tvirtam kaip ąžuolui.

Miškininkų sąjungos prezidentas bei Aleksandro Stulginskio universiteto dekanas Edmundas Bartkevičius džiaugėsi visais, kurie, nepaisydami nerimo, kas jų laukia po sausio 1-osios, po  miškų urėdijų reorganizacijos, išlieka orūs savo profesijos atstovai ir be tiesioginio savo darbo skiria laiko ir meninei kūrybai. „Tikiu, kad kiekvienas virsmas atneša naujų galimybių ir kad mes išgyvensim po Naujų metų“, – sakė E. Bartkevičius. 

Fotografijų autorius M.Ilčiukas

Nuotraukos Rimanto Nalivaikos

 

KMAIK lektorė Jolanta Malijonienė ceremonijos pabaigoje kvietė visus prie staliukų su paruoštomis šakelėmis ir mokė, kaip pasigaminti kalėdinę žvaigždę, kuri yra yra amžinybės simbolis.

Marius Vizbaras

 

 

Esu Sigita Akelaitienė, miškininkė iš Marijampolės, dirbu Marijampolės miškų urėdijoje inžiniere. Nuo pat mažų dienų save atsimenu kaip mergaitę, kuri visada domėjosi gamta. Man patiko kiekvienas ant žemės rastas akmenukas, kiekviena pievoje gražesnė gėlė ar smilga, o miškas mane visada žavėjo savo grožiu, didybe  ir ramybe. Būdama meniškos sielos, supratau, kad norėčiau man patinkančius vaizdus įamžinti nuotraukose, tad ir pradėjau fotografuoti. Sakoma, kad moters rankinėje telpa visas gyvenimas ir šie žodžiai tikra tiesa, nes mano rankinėje  visada rasite fotoaparatą, kuriame užfiksuota gamtos išdaigos, grožybės ir žmogaus santykis su gamta.

 

Esu Bronislovas Ambrozas, Tauragės miškų urėdijos Šilinės girininkijos girininkas. Fotografiją mėgstu nuo vaikystės. Mano gyvenime pirmiausia atsirado analoginė, nespalvota fotografija. Kiek vėliau, įsigijus veidrodinį fotoaparatą, atsirado galimybė vaizdus įamžinti spalvotai, pozityvinėse juostelėse, kitaip tariant, skaidrėse. Po to sekė įvairių „muilinių“ laikotarpis, o pastaruosius 7 metus jau fotografuoju pro klasės įrankiais.  Dalyvauju Tauragės fotografų klubo „Fotojūra“ veikloje, esu paukščių fotografų klubo „Birdpix“ narys. Visuomeniniai fotografiniai paskiekimai nėra dideli: keletas laimėtų konkursų, keletas po tėvynę keliaujančių parodų, viena paroda Londone, šiek tiek iliustracijų knygose ir spaudoje. Veidrodinis fotoaparatas su labai universaliu objektyvu yra nuolatinis mano bendrakeleivis, todėl retkarčiais ir pasitaiko pagauti gražesnį kadrą. Didžiausią nuotraukų  dalį sudaro gamtos vaizdai, kelionių ir įvairių visuomeninių bei kultūrinių renginių nuotraukos. Šiuo metu mėgstamiausi fotografavimo objektai – paukščiai.

 

Esu Gražina Banienė. Fotografija mano gyvenime atsirado ne nuo fotoaparato, o nuo nuotraukų. Kiek atsimenu, nuo mažens patiko jas analizuoti, nesvarbu ar tai šeimos nuotrauka, ar spausdinta žurnale. Žavėjo sustabdytos akimirkos, detalės, nuotaikos, spalvos, viskas, kas jose užburta ir užfiksuota. Fotografuojant man patinka keli momentai: ne tik akimirkos paieškos, kai norisi pamatyti kartu smulkiausias detales ir tobulą visumą, bet ir nuotraukų analizavimas ir vėliausiai – jų vartymas bėgant metams. Mišką mėgstu fotografuoti, nes ten nerealiai gražu! Atsiranda noras dalintis ne tik gražiais vaizdais, bet ir įdomybėmis, paslėptomis mintimis, užfiksuotomis  nuotraukose. Jeigu reikėtų išskirti, kas miške man arčiausia širdies, tai būtų įdomūs medžiai, kurie iš tiesų krenta į akis ir tuo yra žavūs. Fotografavimas mano gyvenime, atrodo, užima tik akimirką, nors dažnai kuprinėje vežiojuosi fotoaparatą ir ne vieną.

 

Esu Valerija Baronienė. Visada tikėjau, kad augalai, ypač medžiai – įdomiausia ir nuostabiausia iš visko, kas yra šioje žemėje. Tad nuo vaikystės esu biologė, botanikė, dendrologė, o tapti menininke ar fotografe niekad neturėjau ambicijų. Fotoaparatas man yra realybės – augalų gyvenimo ir nuolatinės jų kaitos – fiksavimo priemonė. Ne mano ir ne fotoaparato nuopelnas, kad ši realybė kupina grožio ir kartais jo atspindžiai blyksteli viename kitame kadre.

 

Esu Jonas Barzdėnas, gimęs 1958 m. Ignalinos rajone, Mielagėnuose. 1981 metais baigiau Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą. Ten pat visuomeninių profesijų fakultete įgijau ir fotokorespodento specialybę. Panašu, kad abiejų profesijų žinias tebenaudoju iki šiol. Per 20 metų dirbu Švenčionėlių miškų urėdijos Antaliedės girininkijos girininku. Laisvalaikio pomėgis – gamtos fotografija (fotomedžioklė, peizažai). Mano nuotraukų galima pasižiūrėti ir interneto svetainėse, pvz., www.efoto.lt/user/6702/www, www naturephoto.lt. Rašau apie gamtą. 2006 metais išleidau knygą „Labanoro girioje“. Nemažai mano straipsnių ir fotografijų spausdina gamtinės krypties žurnalai, nuotraukomis iliustruojamos knygos apie gamtą. Ruošiu tekstus nedidelės apimties leidinukams. Neseniai išleistas  miškininkų kūrybos albumas „Gyvenimas miške“, prie kurio sukūrimo irgi teko prisidėti tekstais ir nuotraukomis. Praeityje mėgau pakeliauti po „laukinius“ kraštus: Kareliją, Altajaus kalnus, Karakumų dykumą, Laplandiją. Dabar labiausiai domina Lietuvos gamta visomis savo apraiškomis: ar tai būtų medžiai, žolės, grybai ar paukščiai, žvėrys, vabalai.

Apie mane

 

Esu Remigijus Daugalas, Tauragės miškų urėdijos miškotvarkos inžinierius. Fotografuoju nuo vaikystės. Be abejo, pradėjau nuo buitinės fotografijos, bet ji buvo žavinga tuo, kad sužinoti, kas išėjo, galėjai tik tada, kai baigdavosi ir išryškindavai 36 kadrų fotojuostą. O ją reikėjo taupyti… Tėtis nesiskirdavo su fotoaparatu, tad paveldėjau šį pomėgį iš jo, analogiškai pomėgį perėmė dukra. Rimčiau gilintis į fotografiją pradėjau prieš 7 metus, o pastaruosius 5 metus naudoju profesionalią įrangą. Fotografijos pasiekimai: XII tarptautinio konkurso  „Gyvos žemės mintys 2017“ prizininkas, nuotraukos spausdintos įvairiuose komerciniuose bei nekomerciniuose leidiniuose, žurnaluose „Mūsų girios“, „Aviacijos pasaulis“, regioninėje spaudoje. Prieš metus prisijungti pakvietė Tauragės fotografų klubas „Fotojūra“. Dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių prieš trejus metus mane „įtraukė“ ultra lengvoji aviacija, tad dabar dažniausiai fotografuoju skrydyje.

 

Esu Jonas Gaidelionis. Su Biržų miškais ir fotoaparatu nesiskiriu jau daugiau nei 30 metų. Malonu su fotoaparatu paklaidžioti po miškus ar pievas, kitu kampu pamatyti jau gal daug kartų regėtą augaliuką ar žvėrelį. Kita vertus, fotografavimas man yra fizinių ir dvasinių jėgų atgavimo procesas.

 

Esu Mindaugas Ilčiukas – miškininkas ir gamtininkas iš pašaukimo. Šiuo metu dirbu Zarasų miškų urėdijoje, Salako girininkijoje, girininko pavaduotoju. Gamta domėjausi nuo mažens ir visur stengdavausi ją užfiksuoti kuo netikėčiausiose situacijose. Fotografuoti pradėjau, nes norėjau kitiems parodyti labai įdomų gamtos pasaulį. Mano stipriausios sritys: miškininkystė, dendrologija, ornitologija ir entomologija. Turiu surinkęs drugių, vabalų bei plunksnų kolekcijas, su kuriomis dažnai keliauju po mokyklas pasakodamas mažiesiems miško bičiuliams apie gamtos įvairovę. Daug laiko praleidžiant miške anksčiau ar vėliau nutinka pačių įvairiausių situacijų, kurių nesuplanuosi ir nepakartosi norėdamas nufotografuoti kitą kartą. Todėl net ir dirbdamas miške, visada esu pasirengęs nuspausti užrakto paleidimo mygtuką. Tai briedžiai pastoja skersai kelią, tai iš po kojų pakyla lizde tupėjęs lėlys, tai virš galvos praskrenda jūrinis erelis…  Fotografija – neatsiejama mano gyvenimo dalis, nes fotoaparatas visad po ranka – tiek dirbant miške, tiek poilsiaujant ar keliaujant. Mėgstamiausi objektai – paukščiai ir makro pasaulis.

 

Esu Giedrė Jankutė, Pakruojo miškų urėdijos miško želdinimo ir miško apsaugos inžinierė. Fotoaparato įsigijimo priežastis ir fotografavimo pradžia – ganėtinai vaikiškas kaprizas ir užsispyrimas. Nors jau nebuvau vaikas…  Tai buvo prieš 4 metus. Man jo reikia J. Ilgai negalvojusi pradėjau domėtis, konsultuotis su tuo užsiimančiais žmonėmis, koks fotoaparatas  pradžiamoksliui būtų tinkamiausias, lengvai perprantamas. Ir netrukau nė savaitės – mano „Nikon‘as“ jau buvo mano rankose. Kita, ne mažiau svarbi, priežastis, dėl kurios fotografuoju – niekada nemėgau būti fotografuojama. Ir pati nemėgstu fotografuoti kitų žmonių, todėl su naujuoju žaisliuku traukdavau, žinoma, ir vis dar traukiu tik į mišką. Ten galiu žaisti valandų valandas, patikusį objektą fotografuoti kiek tik geidžiama, nesukeldama komplekso sau ir aplinkiniams.

 

Esu Kęstutis Jarmalavičius, Ukmergės urėdijos Želvos girininkijos girininko pavaduotojas. Paukščiais susidomėjau dar vaikystėje. Iš pradžių godžiai apie juos skaitydavau knygas, grožėdavausi iliustracijomis. Vėliau pradėjau ilgą ir įdomų pažintinį kelią natūralioje gamtoje. Turėdamas laisvą minutėlę lėkdavau į mišką, stebėdavau paukščių gyvenimą iš arti. Laikui bėgant, pajutau poreikį ne tik pasakoti savo įspūdžius, patirtus gamtoje, bet ir kažkokia kita forma juos pateikti. Paprasčiausias būdas buvo fotografija. Tuokart į rankas pasiėmiau senutę juostinę tėvuko „Smeną“. Pirmosios paukščių fotografijos buvo padarytos šiuo fotoaparatu. Studijuodamas miškininkystę, skolinausi iš kursioko „Zenit“ fotošautuvą. Fotonuotraukų  kokybė po truputį gerėjo. Vėliau, atėjus skaitmeninės fotografijos erai, įsigijau nenaują profesionalią fototechniką (2006 metais), kuria naudojuosi iki šiol. Paukščių stebėjimas bei fotografavimas į mano gyvenimą atėjo gerokai anksčiau, nei specialybės pasirinkimas. Kadangi nuo vaikystės žinojau, jog savo gyvenimą siesiu su gamta – pasirinkau miškininko kelią.

 

Esu Virginijus Kacilavičius. Pirmąjį kadrą padariau būdamas 7-erių. Pasodinau savo senelę ir į ją nusitaikiau populiariu tada fotoaparatu „Liubitel“. Toji šypsojosi: „Kam, vaikeli, stengiesi, vis tiek nieko nesigaus“. Buvo nemažas džiaugsmas ir pasididžiavimas, kai fotopopieriuje  išryškėjo senelės paveikslas. Vėliau žengti į paslapčių sklidiną fotografijos pasaulį padėjo užmegzta pažintis su patyrusia Linkuvos fotomeistre Aldona Valteriene, studijų metais Lietuvos žemės ūkio akademijoje  visuomeninių profesijų fakultete baigta kino operatoriaus specialybė (buvo ir tokia!).  Pamažu kaupėsi patirtis. Bėgant metams objektyvas vis dažniau krypsta į žmonių veidus ir į nuostabias Žiemgalos krašto kerteles.

 

Esu Mindaugas Kriščiūnas, jau daugiau kaip 12 metų dirbu Jonavos miškų urėdijoje. Pradėjus dirbti miške vis tekdavo atsidurti „tinkamu laiku tinkamoje vietoje“ ir stebėti nepaprastą gamtos grožį, tačiau jį įamžinti nebūdavo su kuo. Netrukus ši klaida buvo ištaisyta ir dirbant girininko darbą fotoaparatas būdavo labai dažnas mano palydovas miške. Nors šiuo metu darbo specifika pasikeitusi ir miške tenka rečiau lankytis, retkarčiais vis dar stebiu gamtą per fotoobjektyvą.

 

Esu  Egidijus Markevičius. Fotografuoju nuo tada, kai į rankas papuolė fotoaparatas, tai atsitiko 1983–1984 metais. Nuo 1992 m. tapau miškininku ir apsigyvenau su šeima Punios šile. Nuo tada labai pasikeitė požiūris į visa supančią ir užvaldančią žaliąją aplinką. Visa savo esybe esu pasinėręs į gamtos pasaulį, visada jaudina šio pasaulio begalinio sudėtingumo ir protu nesuvokiamo subtilumo momentai. Fotografija padeda tai pamatyti ir įamžinti. Labai gaila, bet dažnai matau kur kas daugiau, negu pavyksta užfiksuoti.

 

Esu Ramūnas Mažėtis, miškininkas iš Marijampolės, dirbu Marijampolės miškų urėdijoje. Pasaulis nuolat keičiasi, o ypač šis kitimas jaučiamas gamtoje. Fotografija man svarbi, nes padeda sustabdyti akimirką ir išsaugoti mums vaizdus, kurių greitai galime nebetekti.

 

Esu Rimantas Nalivaika. Pirmuosius žingsnius fotografijos keliu žengiau dar būdamas moksleivis. Besimokydamas šeštoje klasėje pradėjau lankyti fotografijos būrelį, įsigijau pirmajį fotoaparatą „Smena-8“ ir tada mane fotografija „užkabino“. Kai tik būdavo laisvo laiko minutė, klajodavau miškuose arba skubėjau prie ežerų. Labiausiai, žinoma, magėjo pamatyti paukščius ir žvėrelius. Rinkdamasis profesiją pasukau miškininko keliu, todėl gamta – mano antrieji namai.

 

Esu Benjaminas Sakalauskas, gimęs 1955 m. Sibire. Baigęs Irkutsko miškų technikumą, 1980–1988 metais studijavau Lietuvos žemės ūkio akademijoje, Miškų ūkio fakultete, kur įgijau miškų ūkio inžinieriaus kvalifikaciją. Dirbau dirbo Goloustno (Irkutsko rajone) miškų ūkio techniku-miškininku, vėliau – Rokiškio bandomojo miškų ūkio gamybinio susivienijimo Salagirio girininkijos ir Zarasų miškų urėdijos Dusetų girininkijos girininku, Zarasų rajono savivaldybės meru, nuo 1997 metų – Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos generaliniu miškų urėdu. Vadinu save Sibiro vaiku, nes čia prabėgo vaikystė ir nemaža dalis jaunystės. Miškai, kalnai, upė, gausi tų platumų flora bei fauna ir, žinoma, nuoširdūs to krašto žmonės, dažniausiai tremtiniai, o gal dar išlikusi kovinga protėvių dvasia padėjo susiformuoti charakteriui. Pr ilgus metus patyrus nelengvą darbo krūvį priimant kartais ir labai sudėtingus sprendimus, dažniausiai atsipalaiduoju gamtoje – stebėdamas miške vykstančius reiškinius, žvėris ar paukščius. Laikui bėgant, norisi vis daugiau patirti kitokių, naujų įspūdžių, labiau suprasti jau girdėtus paslaptingus miško garsus ar paprasčiausiai grožėtis gamta. Gal todėl vis dažniau į rankas paimu fotoaparatą.

 

Esu Kestutis Sinkevičius, miškininkas. Pradėjau fotografuoti prieš 10 metų. Kiekviena diena yra nauja dovana, baltas lapas, į kurį gamta dėlioja spalvų mozaikas. Dažnai tenka matyti šį procesą, todėl  kartais norisi išsaugoti gražiausias matytas akimirkas.

 

Esu Loreta Skirbutienė. 1990 metais baigiau Lietuvos žemės ūkio akademiją, Miškų fakultetą, ir įgijau miškininko inžinieriaus specialybę. Tais pačiais metais pradėjau dirbti Rietavo miškų urėdijoje. Nuo 1991 metų įvairiose pareigose dirbu Šilutės miškų urėdijoje. Keli fotografijos pabandymai buvo dar mokykloje, daugiau fotografuoti pradėjau dirbdama miškų urėdijoje. Labiausiai patinka fotografuoti gamtą. Gamta tokia unikali, kad norisi pagauti tą kintančią akimirką ir uždaryti fotografijoje. Gamta didis meno kūrinys, tik reikia pamatyti. Fotografija yra mano hobis. Dabar fotoaparatas su manimi visada kartu ir darbe, ir kelionėje, ir išvykose, ir net grybaujant.

 

Esu Nerijus Smalskys, Rokiškio miškų urėdijos Obelių girininkijos girininko pavaduotojas. Be darbo miške dar ūkininkauju, dirbu 70 ha žemės. Turiu žmoną, du sūnus. Esu aistringas medžiotojas.
Fotografuoti pradėjau jau seniai, norėdamas parsinešti gamtos grožį į namus, parodyti kitiems. Deja, ne visada tas grožis telpa į objektyvą.  Fotografijai skiriu vis mažiau laiko, didžiąją jo dalį atima šeima, darbai. Bet turiu vilties, kad ateis tokia diena, kai fotoaparatas praleis daugiau laiko mano rankoj.

 

Esu Arvydas Stakė, Panevėžio miškų urėdijos Raguvėlės girininkijos girininkas. Fotografuoti pradėjau dar mokykloje, o truputį rimčiau fotografija ėmiau domėtis jau dirbdamas. Fotografija yra mano hobis – fotografuoju laisvalaikiu, savo malonumui.  Fotografavimo objektai – daugiausia gyvūnai: paukščiai, žvėrys, vabzdžiai, retkarčiais augalai