Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija

KAUNO MIŠKŲ IR APLINKOS INŽINERIJOS KOLEGIJA

Dr. Albinas Tebėra, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos Miškininkystės katedros docentas

Dr. Vaidotas Lygis, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos direktorius

Trumpa priešistorė

Vidurinio miškų mokslo pradžia Lietuvoje. Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje miškininkystės mokyklų nebuvo. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę ir 1918 m. pradėjus organizuoti miškų administraciją, tebuvo tik keliolika miškininkų su aukštuoju išsilavinimu. Nedelsiant reikėjo pradėti ruošti miškininkystės specialistus. Lietuvoje pirmąja mokymo įstaiga, kurioje galima buvo įgyti specialų vidurinį miškininkystės išsilavinimą, laikytina 1919 m.  Dotnuvoje įsteigta Žemės ir miškų ūkio mokykla. Ji 1922 m. pertvarkyta į Dotnuvos žemės ūkio technikumą, turintį ir miškininkystės skyrių. Dotnuvos žemės ūkio technikumas, išleidęs penkias specialistų laidas ir paruošęs 64 miškininkus, 1927 m. buvo uždarytas.

Tuo pačiu metu miškininkai buvo rengiami ir Panevėžyje. Čia 1921 m. Mykolas Konkulevičius, Peterburgo miškų instituto absolventas, organizavo 8 mėnesių trukmės miško technikų kursus, kurie 1924 m. išaugo į vienmetę, o 1925 m. į dvimetę miškų technikų mokyklą. 1926 m. ši mokykla uždaryta. Per šį laikotarpį Panevėžyje buvo paruošta 230 miško technikų._______________

^*Straipsnyje panaudota medžiaga iš leidinio „Kauno aukštesnioji miškų mokykla – eksperimentinė urėdija 1927–1997“. Kaunas, Smaltija, 1997

Aukštojo miško mokslo specialistai pradėti rengti 1922 m. vasario 16 d. atidarytame Lietuvos universitete, Matematikos-gamtos fakultete. Po dvejų metų, įsteigus Žemės ūkio akademiją, miško mokslų studijos persikėlė į Dotnuvą. Tačiau Miškininkystės skyrius, parengęs 41 aukštosios kvalifikacijos specialistą, egzistavo tik iki 1928 m.

Alytaus aukštesnioji ir Vilniaus vidurinė miškų mokykla. Uždarius Dotnuvos žemės ūkio technikumą ir nusprendus likviduoti Miškininkystės skyrių Žemės ūkio akademijoje, Lietuvoje nebeliko mokyklos, kurioje būtų galima įgyti miškininkystės išsilavinimą. Todėl 1927 m. rugsėjo 1 d. prie Alytaus miškų urėdijos buvo atidaryta Aukštesnioji miškų mokykla. Šios mokyklos vadovais dirbo žymūs to meto miškininkai Antanas Rukuiža (vadovavo 1927–1936) ir Juozas Rauktys (vadovavo 1936–1939). 1929 m. paskelbtas Aukštesniosios miškų mokyklos- mokomosios urėdijos statutas, išleista pirmoji 38-ių miškininkų laida.

Steigiant mokyklą prie urėdijos siekta teorinį mokymą susieti su praktiniu darbu. Mokyklos direktorius ėjo ir miškų urėdo pareigas, o dėstytojai dirbo ir miškų administracijoje. Alytaus aukštesniajai miškų mokyklai tuo metu priklausė 5,5 ha medelynas bei 0,8 ha sodas. Mokykloje įrengta 10 mokomųjų kabinetų, veikė knygynas, meteorologinė stotis. 1934 m. mokykla atskiriama nuo urėdijos. 1936 m. organizuoti vieno mėnesio trukmės eigulių kursai.

Pagal 1937 m. LR Seimo priimtą įstatymą aukštesniosios mokyklos pavadintos vidurinėmis. Naujas statutas įsigaliojo nuo 1938 metų. Tuomet Aukštesnioji miškų mokykla buvo pavadinta Vidurine miškų mokykla.

Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, 1939 m. mokykla perkelta į Vilnių. Jai buvo skirtas keturių aukštų pastatas Vilniaus miesto centre, buvusioje lenkų Vilniaus valstybinių miškų direkcijoje. Direktoriumi paskiriamas diplomuotas miškininkas Antanas Rubikas (vadovavo 1939–1944). Vilniaus vidurinėje miškų mokykloje veikė 20 mokomųjų kabinetų, jai priklausė 10,5 ha ploto medelynas. 1941 m. organizuoti girininkų kursai.

Nuo 1927 iki 1944 metų miškų mokykla išleido 470 miškininkų. Tuo metu miškų mokykloje dirbo žymūs specialistai Marijonas Daujotas, Tadas Ivanauskas, Stasys Kripas, Algirdas Končius, Jonas Kuprionis, Juozas Rauktys, Vladas Vaitkus, Antanas Vasiliauskas, Zbignevas Vidugiris ir kt. 1944 m. vasarą baigėsi pirmasis miškų mokyklos gyvavimo tarpsnis.

Vilniaus miškų technikumas. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, LSSR Liaudies komisarų tarybos nutarimu vidurinė miškų mokykla nuo 1945 m. sausio 1 d. reorganizuota į Vilniaus miškų technikumą, kurio pirmuoju direktoriumi buvo paskirtas Mikalojus Lukinas (1945–1950). Taip pat technikumui vadovavo Konstantinas Chodorovskis (1948–1949), Zelmanas Kaplanas (1951–1957) ir Julius Milašius (1957–1963).

Į technikumą iki 1961 m. buvo priimami moksleiviai, baigę septynmetę, o nuo 1961 m. – aštuonmetę mokyklą. Pagrindinė mokymo forma buvo auditoriniai užsiėmimai, tačiau labai svarbios buvo ir mokomosios praktikos. Jos buvo organizuojamos technikumo medelyne ir Vilniaus miškų ūkio Riešės, Taurų, Naujosios Vilnios girininkijose. Mokomosioms praktikoms vadovavo J. Starkus, B. Paulauskas, V. Markevičius ir kt. 1959 m. technikume įsteigtas neakivaizdinio mokymo skyrius.

Mokomieji užsiėmimai daugiausiai buvo organizuojami specialiai įrengtose patalpose – vadinamuosiuose mokymo kabinetuose. Pirmiausia pradėjo veikti miškininkystės (vedėjas J. Zenkevičius), miško taksacijos (vedėjas J. Butėnas), geodezijos (vedėjas M. Chmieliauskas), botanikos (vedėjas P. Buteikis) mokymo kabinetai. 1962 m. technikume veikė geodezijos, botanikos, miško apsaugos, miškininkystės, miško kultūrų, miško taksacijos, miško eksploatacijos, dendrologijos, gamybos organizavimo, mechanizacijos, dirvožemio mokslo, chemijos, lietuvių kalbos, fizikos, istorijos, karinio rengimo mokymo kabinetai. Gausiausiai mokymo priemonėmis buvo aprūpinti miško apsaugos (vedėja L. Paulauskienė), geodezijos (M. Mackus), botanikos (J. Gelaževičius) ir dendrologijos (V. Ramanauskas) kabinetai.

Vilniaus miškų technikumas iki 1963 m. išleido 681 miškų ūkio techniką.

Šiuo laikotarpiu technikume dirbo 66 dėstytojai. Dauguma jų buvo aukštos erudicijos žmonės ir paliko ryškų pėdsaką technikumo veiklos istorijoje. Tarp jų miškininkai J. Butėnas, J. Gelaževičius, S. Karčiauskas, B. Labanauskas, M. Mackus, J. Mažeika, L. Paulauskienė, V. Petraitis, V. Ramanauskas, J. Starkus, astronomas A. Juška, biologė K. Ramanauskienė ir kt.

Technikumas Girionyse

Persikėlimas į Girionis. Baigiantis šeštajam dešimtmečiui, LSSR Miškų ūkio ministerijos vadovybė nusprendė miškininkystės mokslo ir mokymo įstaigas suburti į vieną vietą, sukurti bazę moksliniam darbui ir specialistų ruošimui. LSSR Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo komitetas 1963 m. gegužės 22 d. išleido įsakymą dėl miškų technikumo iškėlimo iš Vilniaus miesto į Kauno rajoną. Šiuo įsakymu technikumas buvo įpareigotas visus pastatus iki birželio 1 d. perduoti kitoms Vilniaus mokymo įstaigoms. Tai buvo labai sunkus laikmetis technikumui. Vilniaus mieste pastatai buvo paimti, o Kauno rajone – neskirti. Technikumas tapo nuomininku. Technikumo perkėlimo rūpesčius teko spręsti naujai paskirtam direktoriui Broniui Paulauskui, kuris jam vadovavo net 25 metus.

Perkėlus Vilniaus miškų technikumą į Kauno rajoną, LSSR Ministrų Tarybos 1963 m. liepos 5 d. potvarkiu jis pavadintas Kauno miškų technikumu. 1963/1964 m. m. pradžioje Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo institutas išnuomojo technikumui mokymo reikmėms 3941 m² ploto patalpas, o Dubravos miškų tyrimo stotis – 253 vietas bendrabučiuose. Dėstytojams apgyvendinti skirta 12 butų.

Tuo metu dieniniame skyriuje mokėsi 207, neakivaizdiniame – 150 moksleivių, o prie technikumo veikiančioje miško technikos mokykloje – 90 kursantų. Centrinis pastatas buvo statytas pagal tuometinį tipinį technikumams projektą, todėl išnuomotos patalpos gerai suplanuotos, erdvios ir tenkino mokymo organizavimo poreikius.

Pirmaisiais darbo metais tiek Kauno miškų technikume, tiek ir visoje naujai kuriamoje Girionių gyvenvietėje nebuvo valgyklos, telefono, ambulatorijos, o susisiekimas su Kaunu buvo labai prastas. Be to, trūko darbuotojų, nes dauguma dėstytojų ir visas administracijos personalas pasiliko Vilniuje. Iš Vilniaus persikėlė dėstytojai miškininkai V. Markevičius, L. Paulauskienė, B. Paulauskas, V. Petraitis, E. Survila, J. Vitkūnas. Dėstytojai M. Mackus, J. Gelaževičius, J. Starkus, nors ir gyveno Vilniuje, tačiau darbo technikume neatsisakė. Netrukus technikume pradėjo dirbti trys jauni Pedagoginio instituto absolventai – lituanistė R. Šmulkštytė, fizikas R. Gargasas ir matematikas K. Mitrauskas, taip pat į kolektyvą įsiliejo istorikas J. Juodagalvis, agronomė P. Jusaitienė, miškininkas V. Pračkaila, fizinio lavinimo mokytojas J. Račiūnas, mechanikas A. Šakalys.

Teritorijoje tarp kuriamos miškininkų gyvenvietės Girionyse ir statomos Kauno hidroelektrinės vandens saugyklos nutarus įveisti parką, 1960 m. architektas Antanas Tauras parengė peizažinio stiliaus parko projektą; tais pačiais metais pasodinti ir pirmieji parko medžiai. Ši teritorija palaipsniui paversta miško parku – sudėtine Girionių parko dalimi. Nuo 1963 m. šalia tako, vedančio nuo gyvenvietės į marių pakrantę, Girionyse veikusios miškų mokyklos (technikumo, vėliau – kolegijos) kiekvienos laidos absolventai pasodindavo po ąžuoliuką.

1964–1967 metai – intensyvaus technikumo teritorijos želdinimo ir tvarkymo laikotarpis. Tuomet buvo pasodinta dešimtys tūkstančių medelių ir krūmų, įrengti takai, vejos, gėlynai.

1967 m. technikumui suteiktas respublikos nusipelniusio miškininko Antano Kvedaro vardas – jis pavadinamas Kauno Antano Kvedaro miškų technikumu.

Sutvarkius aplinką, pradėta rūpintis statybomis. 1967–1976 m. įrengtas sporto aikštynas, pastatyti garažai, sandėliai, mokomosios dirbtuvės, aštuonių butų gyvenamasis namas.

Vienas svarbesnių technikumo veiklos darbų buvo mokymo kabinetų kūrimas, kuris užtruko ne vienerius metus. Pradžioje naudoti iš Vilniaus atsivežti instrumentai ir kitos mokymo priemonės. Tačiau ne viskas tiko – kai kas buvo jau pasenę, nebeatitiko poreikių. Stigo ir mokomosios literatūros. Tik bendrojo lavinimo dalykų vadovėliais apsirūpinimas nesudarė sunkumų (jie buvo leidžiami centralizuotai), tačiau miškininkystės dalykų mokymui skirtų lietuviškų vadovėlių, išskyrus J. Raukčio „Dendrologiją“ (1938), nebuvo. Tiesa, iš rusų kalbos buvo išversti miško kultūrų įveisimo ir priežiūros, sanitarinės miško apsaugos, miško eksploatacijos vadovėliai, tačiau jie neatitiko Lietuvos miškų ūkio sąlygų. Didesnę patirtį turintys dėstytojai patys pradėjo ruošti mokymo literatūrą. Buvo išleista J. Gelaževičiaus „Miškų ūkinė botanika“ (1968), V. Tamulio „Mediena ir jos prekės“ (1973), V. Petraičio „Miško taksacija ir miškotvarka“ (1974), V. Markevičiaus „Miško sėklininkystė ir sodmenų išauginimas“ (1982), L. Jakaitienės „Miško botanika“ (1983), A. Vitkevičienės „Dendrologija“ (1987), Z. Liukpetrio „Motorinių pjūklų įrengimas ir eksploatacija“ (1988).

Mokomųjų praktikų organizavimo baze tapo Dubravos miškų tyrimo stotis, kur buvo diegiamos pažangiausios miško darbų technologijos. Ypač gera bazė buvo miško želdinimo mokomajai praktikai – modernus medelynas, sėklinės plantacijos, kankorėžių aižykla, sėklų laikymo sandėliai, bandomieji miško želdiniai Kauno marių pakrantėse. Lengva buvo organizuoti botanikos, dirvožemio mokslo, dendrologijos, geodezijos, miško taksacijos, sanitarinės miško apsaugos mokomąsias praktikas, nes svarbiausias praktikos objektas – miškas, augo čia pat. Naudingi buvo stoties miškuose Miškų ūkio mokslinio tyrimo instituto įrengi keli šimtai pastovių tyrimo barelių medynų ugdymo ir pagrindinių kirtimų klausimams nagrinėti.

Dubravos miškai daugiausia buvo kertami atrankiniais kirtimais, plynieji pagrindinio naudojimo kirtimai tuo metu nebuvo vykdomi, todėl miško eksploatacijos mokomoji praktika buvo organizuojama Kauno, Jonavos ir Tauragės miškų ūkiuose, o priešgaisrinės miško apsaugos – Druskininkų bei Varėnos miškų ūkuose. Keletą metų trečiųjų kursų moksleiviams buvo organizuojamos mokomosios pažintinės praktikos Jurbarko, Šilutės, Kretingos, Rietavo miškų ūkiuose, kurioms vadovavo dėstytojas P. Žlioba. Deja, ši labai naudinga pažintinė praktika dėl transporto stokos organizuota ne kiekvienais metais.

1963–1990 m. dieniniame skyriuje miškų ūkio techniko diplomus įgijo 1944, o neakivaizdiniame – 407 parengti specialistai.

Žaliosios statybos technikų rengimas. 1980 m. technikumas ėmė ruošti miestų ir gyvenviečių apželdinimo technikus. Išaugus moksleivių skaičiui, 1982 m. pastatytas 195 vietų bendrabutis. Įvedus naują specialybę, įrengti gėlininkystės ir želdynų projektavimo kabinetai, paruoštos kursinių ir diplominių projektų užduotys bei metodiniai nurodymai, kaupiamos vaizdinės priemonės. Mokomosios ir technologinė praktikos buvo organizuojamos Kauno žemės ūkio technikumo gėlininkystės šiltnamiuose, Kauno botanikos sode, Dubravos miškų tyrimo stoties medelyne bei arboretume, Girionių parke, Kauno apželdinimo treste. Diplominių darbų temas pasirinkdavo patys moksleiviai, atsižvelgdami į savo patyrimą bei sugebėjimus.

Deja, žaliosios statybos specialybė veikė neilgai. 1992 m. priėmimas buvo sustabdytas, o 1994 m. išleista paskutinė želdymo technikų laida. 1981–1994 m. žaliosios statybos techniko kvalifikaciją įgijo 389 moksleiviai.

Technikumo dėstytojų kolektyvas, rengęs miškų ūkio ir žaliosios statybos specialistus, buvo nedidelis – viso labo apie 30 žmonių. Iš viso, per 27 technikumo gyvavimo metus Girionyse (1963–1990 m.) ilgesnį ar trumpesnį laiką čia dirbo 71 dėstytojas. Dėstytojams J. Gelaževičiui ir V. Petraičiui buvo suteikti respublikos nusipelniusių mokytojų, o B. Paulauskui –  nusipelniusio dėstytojo garbės vardai. Paskutinius dvejus technikumo veiklos metus (1988–1990 m.) direktoriumi dirbo dr. Juozas Jurelionis.

Vėl aukštesnioji miškų mokykla

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šalyje pradėta švietimo, specialiojo viduriniojo bei aukštojo mokslo reforma. 1991 m. Kauno miškų technikumas buvo reorganizuotas į Kauno aukštesniąją miškų mokyklą. Pirmuoju aukštesniosios mokyklos direktoriumi buvo išrinktas dr. J. Jonikas, dirbęs šiose pareigose iki 2001 m., vėliau (2001–2002 m.) aukštesniosios mokyklos direktoriaus pareigas ėjo Henrikas Stravinskas.

Po reorganizacijos pasikeitė mokyklos statusas, o tuo pačiu – ir mokymo proceso organizavimas. Pagal aukštesniųjų mokyklų nuostatus į mokyklą buvo priimami asmenys, baigę dvylika klasių. Todėl buvo parengti nauji mokymo planai, pakoreguotos mokymo programos. Mokykloje pradėjo veikti Aukštesniųjų studijų ir profesinio mokymo programos.

Aukštesniosios studijos. Į šią studijų programą kasmet buvo priimama po 50 studentų. Aukštesniųjų studijų skyriuje 1996/1997 m.m. mokėsi 137 studentai, iš kurių 122 (88%) buvo vaikinai ir 15 (12%) merginų. Studijų trukmė – 3 metai. Mokslo metai buvo dalinami į du semestrus. Kiekvienas semestras baigiamas egzaminų sesija, kurios trukmė 2 savaitės. Egzaminų sesijos metu studentai laikė ne daugiau kaip keturis egzaminus. Studentai studijas baigdavo laikydami valstybinį specialybės egzaminą. Iki 1985 m. buvo suteikiama miško techniko, o nuo 1996 m. – miškų ūkio technologo kvalifikacija. Nuo 2000 m. baigiant studijas buvo rengiamas diplominis darbas arba diplominis projektas. Baigusiems mokslą buvo išduodamas aukštesniojo mokslo diplomas.

Siekiant pagerinti praktinio mokymo organizavimą, padedant LR Miškų ūkio ministerijos vadovybei, Kauno aukštesnioji miškų mokykla 1996 m. buvo sujungta su Dubravos eksperimentine miškų urėdija. Sujungtų institucijų vadovu tapo aukštesniosios miškų mokyklos direktorius dr. J. Jonikas. Nors ši jungtinė įstaiga veikė neilgai, tačiau tuo metu žymiai padidėjo jos finansavimas. Buvo nemažai investuota į centrinio pastato atnaujinimą, įrengta pirmoji kompiuterių klasė, atliktas valgyklos kapitalinis remontas, pagerėjo Girionių gyvenvietės aplinkos tvarkymas.

Aukštesniosios mokyklos veiklos laikotarpiu užmegzti bendradarbiavimo ryšiai su Danijos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos, Vokietijos panašaus profilio mokyklomis. Buvo keičiamasi dėstytojų ir studentų grupėmis. Šie naujieji partneriai rėmė mokyklą ir materialiai: dovanojo daug mokymo priemonių, specialiosios aprangos, miško matavimo instrumentų, reikalingų mokomosioms praktikoms organizuoti.

Profesinio mokymo programa. Į šią programą priėmimas pradėtas nuo 1993 m. Tuomet buvo priimami tik vaikinai, turintys pagrindinės mokyklos (9 klasių) išsilavinimo pažymėjimą. Mokslo trukmė – 4 metai. Savaitinis mokinių darbo krūvis – 35–37 akademinės valandos. Mokslo metai buvo skirstomi į du po 20 savaičių trukmės pusmečius. Kasmet buvo priimama po vieną arba dvi moksleivių grupes.

Mokomieji dalykai buvo skirstomi į 2 blokus: bendrojo lavinimo ir profesinio mokymo. Bendrojo lavinimo dalykų valandų skaičius turėjo atitikti bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų mokymo plane numatytą valandų skaičių. Profesinis mokymas buvo sudarytas iš nedidelės apimties miškininkystės teorinio mokymo, o didžioji dalis laiko skiriama praktiniams miško darbams. Profesinio skyriaus moksleiviai taip pat įgydavo miško pjovėjo kvalifikaciją bei traktorininko ir B kategorijos vairuotojo teises. Sėkmingai išlaikiusiems baigiamuosius kvalifikacinius egzaminus buvo suteikiama miško meistro kvalifikacija ir išduodamas profesinio mokslo diplomas, o moksleiviams, išlaikiusiems brandos egzaminus – ir brandos atestatas.

1996 m. pagal PHARE programą, bendradarbiaujant su Kauno statybininkų rengimo centru bei Kauno taikomosios dailės mokykla, ir parengus naują profesinio mokymo programą, eksperimento tvarka buvo imtasi rengti medienos apdirbimo specialistus.

Virsmas į aukštąją mokyklą

Tęsiantis švietimo ir aukštojo mokslo reformai, 2000 metais pradėtos reformuoti šalies aukštesniosios mokyklos. Daugelis jų buvo sujungtos į stambias mokslo institucijas, kurios buvo pavadintos kolegijomis, joms suteikiant laikinąjį aukštosios mokyklos statusą. Likimas lėmė, kad Kauno aukštesnioji miškų mokykla nebuvo sujungta su kitomis mokyklomis, o LR Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu Nr. 137 reorganizuota į valstybinę biudžetinę aukštąją mokyklą, suteikiant jai Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos (KMAIK) pavadinimą. Kolegijos direktoriumi konkurso būdu paskirtas dr. Albinas Tebėra.

Laikinasis aukštosios mokyklos statusas reiškė, kad nustatomas penkerių metų laikotarpis, per kurį turi būti suformuota šiuolaikinė aukštosios mokyklos struktūra, pradėti vykdyti moksliniai tyrimai, plėtojama konsultacinė veikla, turi būti įsijungta į tarptautinius aukštojo mokslo tinklus, pradėti vykdyti fondų finansuojami projektai, sukurta aukštosios mokyklos poreikius atitinkanti mokymo bazė ir kt.

Į aukštosios mokyklos statusą kolegija atėjo su viena veikiančia (Miško ūkio) ir viena naujai įregistruota (Želdynų dizaino) studijų programomis, 1 mln. Lt finansiniais ištekliais ir 300 studentų. Norint pasiekti aukštajai mokyklai iškeltus tikslus, reikėjo dirbti „keliais frontais“, o laiko buvo labai mažai. Nedelsiant buvo pardėtos rengti naujos studijų programos, tariamasi su Lietuvos žemės ūkio universiteto (LŽŪU) vadovybe dėl ten veikusios Aplinkos inžinerijos aukštesniosios mokyklos neuniversitetinių studijų programų perkėlimo į kolegiją. Pradėti vykdyti moksliniai tyrimai ir konsultacinė veikla. Tuo sunkiu laikotarpiu buvo labai svarbus palankus LR Aplinkos ministerijos vadovybės požiūris į kolegijos veiklą. Ypač reikšmingo palaikymo ji sulaukė iš tuometinio LR Aplinkos ministerijos viceministro prof. Alberto Vasiliausko. Bendromis pastangomis su LR Aplinkos ministerijos darbuotojais kolegija pradėjo vykdyti plataus masto konsultacinės veiklos ir mokslinių tyrimų darbus. Jų organizavimui jau 2003 m. įsteigtas Informacinis centras. Prie kolegijos, kaip aukštosios mokyklos, įsitvirtinimo žymiai  prisidėjo vyresnės kartos dėstytojai E. Survila, H. Stravinskas, G. Gindrėnas, L. Jakaitienė, A. Vitkevičienė, V. Bareika, A. Krasauskienė ir kt. Harmoningai į kolegijos veiklą įsiliejo buvusios LŽŪU Aplinkos inžinerijos aukštesniosios mokyklos direktorius V. Damulevičius ir keliolika šios mokyklos darbuotojų.

2003 m., su kolegija sujungus LŽŪU veikusią Kauno aukštesniąją aplinkos inžinerijos mokyklą, ji tapo KMAIK Aplinkos inžinerijos fakultetu. Pradėjus veikti naujoms studijų programoms – Želdynų dizaino (nuo 2002 m.), Rekreacijos (nuo 2006 m.), Kadastrinių matavimų ir nekilnojamojo turto vertinimo (nuo 2007 m.) bei perkeltoms iš LŽŪU Hidrotechnikos ir Žemėtvarkos (nuo 2003 m.), kolegijoje buvo įsteigti du fakultetai – Miškų ir dekoratyviųjų želdynų bei Aplinkos inžinerijos su juose veikiančiomis keturiomis katedromis.

Nuo 2003 m. kolegijoje atliekami taikomieji moksliniai tyrimai. Daugiausiai išplėtotos miško darbų technologijų ir aplinkos inžinerijos sritys. Pagrindiniai šių darbų užsakovai – VĮ miškų urėdijos, LR Aplinkos ministerija, savivaldybės bei įvairios gamybinės įmonės. Kolegija leidžia periodinį žurnalą „Miškininkystė ir kraštotvarka“, taip pat drauge su dar dviem aukštosiomis mokyklomis (KTU ir ASU) – informacinį biuletenį „Miškas. Mediena. Technologijos. Standartizacija“.

2004 m. kolegija tapo ERASMUS programos nare ir sudarė studentų bei dėstytojų mainų sutartis su dvidešimčia ES šalių miškininkystės, kraštovaizdžio architektūros ir aplinkos inžinerijos aukštųjų mokyklų . Pirmieji ERASMUS programos dalyviai, atvykę į kolegiją vieno semestro trukmės studijoms, buvo 3 Rotenburgo ir Ebersvaldo universitetų (Vokietija) studentai. Kasmet pagal ERASMUS programą iki 10 kolegijos dėstytojų vyksta skaityti paskaitų ciklus ir iki 30 studentų vyksta semestro studijoms į ES šalių aukštąsias mokyklas. Studentų ir dėstytojų mainai bei tarptautiniai mokslo projektai pradėti organizuoti ir pagal ERASMUS IP, Leonardo da Vinci, NORDPLUS programas. Kolegijos studentų atstovybė priimta į tarptautines studentų asociacijas – IFSA ir ELASA.

2005 m. kolegija organizavo (A. Jurkonis, E. Survila ir kt.) Europos miškininkystės studentų profesinio meistriškumo čempionatą ir tapo šio čempionato nugalėtoja.

Nuo 2005 m. kolegija ėmėsi vykdyti ES struktūrinių ir kitų fondų finansuojamus projektus. Šios veiklos dėka praturtėjo kolegijos intelektinis potencialas bei apie 5 kartus padidėjo metiniai finansiniai ištekliai. Vykdant projektus, buvo sukurta nauja, atitinkanti ES standartus, miško ūkio ir aplinkos inžinerijos specialistų mokymo metodologija ir moderni mokymo bazė. Įkurtos naujos Moderniųjų medienos ruošos mašinų, Apvaliosios medienos gaminių ir medienos mokslo, Kraštovaizdžio architektūros, Floristikos, Aplinkotyros, Matavimų inžinerijos, Dirvožemio mokslo bei keturios Informacinių technologijų (su ArcGIS, AutoCAD, Garden Composer, Sketchup, GeoMap ir kt. programine įranga) laboratorijos, taip pat praturtintos anksčiau veikusios Benzomotorinių instrumentų, Entomologijos ir fitopatologijos, Dendrometrijos bei Dendrologijos laboratorijos. Modernizuota kolegijos biblioteka, kuriama nuotolinių studijų sistema. Projektų lėšomis parengta daugiau kaip 100 pavadinimų mokomųjų knygų. Rekonstravus centrinio pastato palėpę, įrengtos Aplinkos inžinerijos fakultetui reikalingos laboratorijos, auditorijos ir darbuotojų darbo kabinetai. Renovuotos beveik visos centrinio pastato patalpos ir profesinio mokymo skyriaus pastatas.

Susiklostė geri kolegijos ryšiai su socialiniais partneriais. Pasirašyta per 150 bendradarbiavimo sutarčių su miškininkystės, kraštotvarkos, aplinkos inžinerijos sektorių mokslo bei gamybos institucijomis, šalies ir užsienio mokslo bei švietimo įstaigomis, miestų ir rajonų savivaldybių administracijomis ir kt. įstaigomis bei organizacijomis. Ypač naudingi ryšiai plėtojami su Dubravos EMMU, Aleksandro Stulginskio universitetu, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialu Miškų institutu, Generaline miškų urėdija ir šalies miškų urėdijomis, Valstybine miškų tarnyba, Valstybiniu miškotvarkos institutu, Dzūkijos nacionalinio parko direkcija, Kauno marių regioninio parko direkcija, Vytauto Didžiojo universitetu, Kauno technologijos universitetu, Lietuvos arboristų asociacija, UAB „Husqvarna Lietuva“, UAB „Juodeliai“, UAB „Inti“, Mocevičiaus firma „Ginalas“, UAB „Likmerė“, UAB „Stora Enso Lietuva“, Vilniaus savivaldybės įmone „Vilniaus planas“, UAB „A. Žilinskio ir ko“, UAB „Inžinerinis projektavimas“, UAB „Vilniaus hidroprojektas“, UAB „Grantukas“, UAB „Želdynėlis“, UAB „Topolinija“, UAB „Maba Forest“, UAB „Geoaksis“ ir kt. įmonėmis.

2009 m. vyko klegijos akreditacija. Komisija, sudaryta iš aukštojo mokslo bei verslo ekspertų, visas 16 analizuotų kolegijos veiklų įvertino teigiamai, tuomet LR Švietimo ir mokslo ministerija leido rengti kolegijos veiklą reglamentuojantį statutą. LR Vyriausybė 2011 m. rugpjūčio 24 d. nutarimu Nr. 999 patvirtino kolegijos statutą ir tokiu būdu Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija tapo viešąja įstaiga, turinčia dar didesnes veiklos galimybes. Taip baigėsi laikinasis aukštosios mokyklos statusas. Vadovaujantis naujuoju statutu, 2011 m. pabaigoje buvo suformuoti nauji kolegijos valdymo organai – Kolegijos taryba ir Kolegijos akademinė taryba. Kolegijos taryba penkerių metų kadencijai išrinko kolegijos direktorių (dr. A. Tebėrą) ir patvirtino direktoriaus pavaduotojus.

Kolegijos taryba taip pat patvirtino naująją kolegijos valdymo struktūrą, kurią iki šiol sudaro Miškininkystės ir kraštotvarkos fakultetas su trimis katedromis  – Miškininkystės, Kraštovaizdžio architektūros ir rekreacijos bei Socialinių ir humanitarinių mokslų, Aplinkos inžinerijos fakultetas su taip pat trimis katedromis – Hidrotechninės statybos, Nekilnojamojo turto kadastro ir Bendratechninių mokslų; Profesinio mokymo skyrius; Informacinis centras; Biblioteka; Finansų tarnyba; Personalo ir teisės tarnyba; Ūkio tarnyba; Viešųjų pirkimų tarnyba ir Archyvas.

Šiuo metu kolegijoje vykdomos šešios paklausios studijų programos:

Miškininkystė (Miško auginimas, gamtinis turizmas ir kt. specializacijos)

Želdynų dizainas

Žemėtvarka

Hidrotechninė statyba

Nekilnojamojo turto kadastriniai matavimai

Sodininkystė

Pagrindiniai studijų KMAIK privalumai:

• Apie 80 % valstybės finansuojamų vietų
• Daug praktikų – jos sudaro apie 30% studijų laiko
• Galimybė iki 1 m. studijuoti užsienio universitetuose
• Plati akademinė laisvė
• Moderni mokymo bazė
• Šilta bendravimo atmosfera

Baigusieji aukštąsias studijas (trijų metų trukmės nuolatinės studijos arba ketverių metų trukmės ištęstinės studijos) įgyja profesinio bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Po studijų kolegijos absolventų laukia darbas valstybinėse bei privačiose įmonėse arba nuosavas verslas. Po vienerių metų išlyginamųjų studijų KMAIK studentai turi galimybę tęsti mokslus magistrantūroje Lietuvos bei užsienio universitetuose.

Šiuolaikiniam šalies miško ūkiui, pradedančiam plačiau naudoti modernias miško darbų technologijas, reikalingi kvalifikuoti darbininkai, turintys geras miškininkystės žinias ir tobulus praktinius miško darbų įgūdžius. Tokius specialistus rengia KMAIK profesinio mokymo skyrius. Besimokydami šiame skyriuje moksleiviai įgyja vidurinį išsilavinimą ir kvalifikuoto miško darbininko specialybę. Mokantis specialybės dalykų galima pasirinkti vieną iš specializacijų:

    miško auginimo;

    mašininės medienos ruošos;

    medienos apdirbimo;

    poilsio miškų tvarkymo.

Profesinio mokymo skyriuje veikia vienintelė šalyje moderniųjų medienos ruošos technologijų laboratorija, kurioje moksleiviai mokosi dirbti medienos ruošos mašinomis. Šiuolaikiškai įrengtose laboratorijose bei auditorijose moksleiviai mokosi dendrologijos, miško auginimo, miško apsaugos, miško matavimų, medienos ruošos technologijų, miško darbų mechanizacijos, darbų saugos, miško verslų ir kitų mokslų. Įgiję šią specialybę absolventai moka taikyti modernias miškininkystės, miško želdymo medienos ruošos bei medienos apdirbimo technologijas, jiems suteikiamos medkirčio, medienos ruošos mašinų operatoriaus – traktorininko profesinės kvalifikacijos.

Be to, Profesinio mokymo skyriuje nuolatos organizuojami medienos ruošos mašinų operatorių, traktorininkų, medkirčių, medienos ruošos darbų vadovų mokymo kursai.

Nuo 2016 m. rugsėjo kolegijai vadovauja dr. Vaidotas Lygis. Šiuo metu kolegijos bendruomenė, kurią sudaro beveik 110 darbuotojų ir apie 1000 studentų, pasirengusi naujiems iššūkiams. Kolegijos misija:

ü  Perimant pasaulyje sukauptą pažangią patirtį rengti aukštąjį profesinį išsilavinimą turinčius specialistus, tenkinančius šalies miškininkystės ir aplinkos inžinerijos sektorių poreikius;

ü  Laiduoti modernų, Europos standartus atitinkantį studijų procesą, sudarantį prielaidas įgyvendinti mokymosi visą gyvenimą sistemą;

ü  Kurti naujas miškininkystės ir aplinkos inžinerijos technologijas ir vykdyti taikomuosius mokslinius tyrimus;

ü  Plėtoti visuomenės gamtosauginį, kultūrinį ir patriotinį švietimą.

Kolegija palaipsniui tampa šalyje ir Europoje pripažinta aukštąja mokykla kaip miškininkystės ir aplinkos inžinerijos mokslo bei inovacijų institucija, kurios veikla grindžiama efektyvia studijų, taikomųjų tyrimų ir verslo sąveika.

[Show slideshow]

◄ 1 2 3 4 5 ►