Kęstutis Kaltenis – seniausias iš klevų Skinderiškio parke

liepos 7, 2018
Mažos trispalvės miniatiūros iš tolimosios La Palmos
liepos 6, 2018
Girininkas Kęstutis Markevičius apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu
liepos 8, 2018

stutis Kaltenis – seniausias iš klevų Skinderiškio parke

 

dainių rajone esančio Skinderiškio dendrologinio parko įkūrėjas, Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus premijos laureatas Kęstutis Kaltenis tikrai pats pavargtų eidamas prižiūrėtais šio parko takais.  Šiandien po jį  puikus ekskursijos vadovas  – netoliese gyvenantis Juozas Masionis.

Prie parko vartų pasitikęs Juozas su begaline meile kalba ir apie žmones, ir apie medžius. Šušvės pakrantėje esantis Skinderiškio dendroparkas užima 125 ha teritoriją. Jis suskirstytas pagal geografines augalų kilmės zonas.  Čia auga 1300 rūšių medžių ir krūmų, lianų.  Apžiūrėję parke augančius medžius, pasigėrėję užtvenkta Šušve bei medinėmis skulptūromis, pasukame link sodybos, kurioje gyvena Kęstutis Kaltenis.

tolo plėvesuoja trispalvė

Prie išlakiais medžiais apsupto namo plėvesuoja trispalvė. Mus pasitikęs Kęstutis apie kasdien čia plėvesuojančią vėliavą sako:  “Čia raudono molio dirva, viduryje – žalias miškas, o už jo – geltona saulė”,-  ranka rodo parko įkūrėjas į laukus už savo namo.

Paskui  šeimininkas veda į savo valdas, kuriose ne tik augalai, bet ir gausybė riedulių.

“Buvau susirgęs akmenlige”, – šmaikštauja  daug metų girioms ir želdiniams pašventęs miškininkas, aprodydamas savo kieme pulkeliais sugrupuotus  akmenis –  čia ir angelas, ir velnių stalas.

“Tempdavau iš visur akmenis. Greitai jau jų Lietuvoje nebeliks, tų, kuriuos sunešė ledynas – suskaldys, į pamatus sudės, sienelių pristatys. Tai va, aš noriu išsaugoti riedulius ateities kartoms.  Akmens  amžius skaičiuojamas milijonais  metų, o žmogus juos gali suskaldyti per keletą minučių.  Pakalnėje, matėt – mano puntukai.  Du “stalinai” iš Šušvės prieš užtvenkimą nepajėgė ištraukti, tai lėkiau į laukus  – ten “detcikas”, paprašiau…ištraukė akmenis. Būtų užpylę vandeniu,  kai tvenkė upę”,-pasakoja  K. Kaltenis.

Kur dabar įsikūrusi jo sodyba, anksčiau buvo plynė, aplinkiniai gyventojai ganė karves, arklius.

“Aš iš prigimties gamtininkas. Tėvas buvo eigulys, viduryje miško gyvenome. Tas miškas užėmė  keturis hektarus. Tėvo eiguva buvo Paliepio miške, paskui ir aš dirbau Paliepių eiguliu. Tėvai viskuo domėjosi. Mama gėles augino ir ant akmenų nepyko. Tėvas irgi kokį akmenį atridendavo”, – prisimena Kęstutis.

Pasivaikščiojimas prilygsta stebuklui

Savo įkurtą dendroparką Kęstutis vadina stebuklu. “Auga labai daug magnolijų,per tūkstantį kitų įvairiausių augalų. Visokių rūšių, visokių formų, galiu lygintis su botanikos sodu.  Kai kurios magnolijos žydi ir liepos pabaigoje”,- didžiuojasi pašnekovas.

Senasis miškininkas neslepia, kad ir vagių yra. “Dabar jau kokį įdomesnį augalą reikia ir po lova laikyti. Pastebėjau, kad jei aplink kokį retesnį augalą įkalsi tris kuoliukus, būtinai pavogs… – kalba Kęstutis ir toliau apibūdina  savo medžius. – Riešutmedžiai. Pupmedis žydėjo. Rusiškai vadinamas  “zolotoj doždj” – auksinis lietus. Gebenis kaip išaugo. Tulpmedžiai.  Platanas. Kur jūs Lietuvoj dar tokį pamatysit?  Ženšenių giminaitis. Kukmedžiai – atsimenant dainą “Mano pypkė kukavinė”. Rytų ir Šiaurės Lietuvoje jie iššąla, o pas mane auga. Šiaurinėje pusėje  pasodinau eglių, tai jos saugo nuo vėjų ir šalčio”.

Ąžuolai, klevai, keistai išsišakoję, nematytais lapais. Į dangų žiūrinčios pušys. Japoninė kriptomerija, kurios tėvynė Japonija, vienintelė tokia aukšta Lietuvoje. Valgomasis kaštainis, kurio vaisius – kaštonus –  kepa. Lenkiniai maumedžiai. Tujenis. Laipiojanti ortenzija.

Nėra tokio metų laiko, kad kas nors parke nežydėtų, net žiemą. Vienais metais vasario antrą dieną pražydo sedula, bet puolė šalčiai ir žiedeliai susitraukė. Magnolijos metuose gražios du kartus: pavasarį, kai žydi ir rudenį, kai sunoksta raudoni vaisiai bei formuojasi žiedai kitiems metams.

Augalai prigyja, auga ir veši, pasak miškininko,  dėl labai gero klimato ir draugiškos, netoli tekančios Šušvės pakrantės. Gal ne tik dėl Šušvės… Gal ir dėl geros rankos, kuri sodino.

Paklaustas, kiek per savo gyvenimą pasodino medžių, Kęstutis tik nusišypso – kas suskaičiuos…

Dėkoja buvusiam kolūkio pirmininkui

Kęstutis jaunystėje labai daug keliavo –  nuo Kaliningrado iki Vladivostoko, turėjo daug draugų, bendraminčių, tad visi mielai dalydavosi egzotiškais augalais, o ypač jų sėklomis.

“Visi ekskursantai eidavo į muziejus, o aš į botanikos sodus, prisirinkdavau sėklų. Dabar ryšai nutrūko… Gal ir nereikia, jau daug visko turiu. Dabar į Lietuvos botanikos sodus nebent nuvažiuoju, bet ir tai retai, –  dėlioja prisiminimus  Kęstutis. – Parkas įkurtas senojoje dvarvietėje. Žmonės pasakoja, esą buvę du dvarininkai

Skinderis ir Butkus. Tik niekas nežino, kuris kuriam dvarą pralošė kortomis : Skinderis  – Butkui  ar  Butkus  – Skinderiui”.

Šeimininkas atveda ir prie medžių paunksmėje  tūnančio ilgo stalo, iš abiejų pusių apstatyto ilgais suolais. Ir stalas, ir suolai – kaip kokie kelmai, apžėlę storu samanų sluoksniu. Kęstutis liūdnai pasakoja, kad anksčiau lankytojų buvo daug, tad dažnai prie jo susėsdavo, o ir kolegos, broliai, draugai mėgdavo čia po darbų susirinkti. Neužželdavo žaliai, nutrinti alkūnėmis stalai buvo.

Už didžiulį parką reikia padėkoti  ir buvusiam kolūkio pirmininkui Vaclovui Vitui. Jaunas miškininkas jau buvo surinkęs nemažą augalų kolekciją ir ieškojo vietos, kur juos sodinti.  Iš pradžių ieškojo sklypo prie Raseinių, važinėjo dviračiu palei Dubysą, tačiau nieko tinkamo nerado… Kažkas paklausė, o ko tu į gimtinę nenori grįžti?

“Atvažiavau, pažiūrėjau – nuostabi vieta, nuėjau pas kolūkio pirmininką, o tas sutiko išskėstomis rankomis  – prašom…Tada gyvenamąjį namą buvau pasistatęs prie eiguvos.  Buvo daug virtuolių,  žmonės juos pjovė malkoms, o aš susirenčiau namą. Pakako tada meistrų, dabar tai nieko negausi, jaunimas nieko nemoka, o seniai jau išmirę.. Anksčiau buvo visi meistrai – vieni mokėjo mūryti, kiti – medžio darbus.  Čia užtvenkti septyni tvenkinėliai. Septyni  – magiškas skaičius: septynios savaitės dienos, septynios Grįžulio ratų žvaigždės, septyni akmenys pagal japonų principą – smailas, apvalus ir plokščias… septynios nukryžiuoto Jėzaus Kristaus žaizdos”,- simbolių magiją aiškina parko įkūrėjas.

Šeimoje augo visas miškas 

Kaltenio išpuoselėtame parke ošia gausybė klevų. Supa jie ir šeimininko sodybą. Iš kur tokia meilė klevams?

“Aš pats klevas, – atsako Kęstutis ir pasakoja istoriją toliau. – Tėvas dirbo eiguliu, o mes vaikai buvome pasiskirstę sau medžius miške pagal pirmą vardo raidę. Vyriausias brolis Aloyzas, tad jam teko ąžuolas, aš antras – K raidė, vadinasi tinka klevas, trečias brolis Izidorius – jam ieva. Oooo … kaip jam nepatiko, mes dar ir paerzindavome: ”Ieva ieva, neganyk po pievą”. Ketvirtas brolis Petras – pušis, tai dabar Vilniuje pušyne ir gyvena… Deonizas – drebulė.  Jis ja nelabai patenkintas, bet džiaugiasi, kad gražiai auga, gražiai atrodo. Sesuo Rūta  – rūta, kita sesuo Vida – vikmedis, tai – baltoji akacija”,- vardija “gojelio” narius.

Klausytis Kęstučio ir Juozo mintijimų apie kiekvieną  augalą, kaip sakoma, galima be galo, be krašto. Su jais tikrai reikėtų pabendrauti ne vieną dieną. Kai saulei vis labiau slepiantis už pušų viršūnių tariame, kad greit sutems, kad dar laukia ilga kelionė, Kęstutis nepaliauja šmaikštauti: “O ką šviesų mašinoje nėra?”

Prisėdęs ant suoliuko vėl žiūri į vakarėjančios saulės nutviekstą, raudonomis uogomis aplipusį krūmą, kuris primena Lietuvos vėliavą.  “Lietuvos vėliava labai prasminga. Dažnai matau ją gamtoje,” – ir aukštas kaip klevas atsistoja bei žvelgdamas į kelią dar ilgai mojuoja išvažiuojantiems…

Rasa Liškauskaitė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

WordPress Lightbox Plugin