Kiek gyvena medžiai?

24 lapkričio, 2018
V. Cemnolonskas  – miškų urėdas, pralenkęs laiką
23 lapkričio, 2018
ENAX miškovežis
25 lapkričio, 2018

Kiek gyvena medžiai?

Žavimės tvirtai išsikeroju­siais medžiais, bandome įspėti jų amžių, išmatuoti jų storį apglėbę. O kiek gyvena miškų ir miestų medžiai?

Miestuose sensta greičiau

Kaip skaičiuojama vidutinė įvairių šalių piliečių gyvenimo trukmė, taip  nusakomas ir galimas įvairių medžių rūšių amžius. Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto lektorius biomedicinos mokslų daktaras Julius Bačkaitis  teigė, kad šermukšniai ir minkštieji lapuočiai gyvena iki 80, beržai –120, obelys ir uosiai – 300, paprastosios pušys – 500, klevai ir paprastosios eglės – 600, liepos – 800, tik ąžuolai –1200 metų (žinoma, atskiri individai pasaulyje – ir ilgiau).

Tačiau miškuose medžiai nesulaukia natūralios senatvės, nes dažniausiai nukertami medienai vos pasiekę brandą. Nepalankus seniems storiems medžiams buvo valdų savininkų noras kuo daugiau uždirbti pardavus medieną, o ir tarybiniais laikais trumpam „atėjusi politika“, reikalavusi visus storus senus medžius iškirsti, nes jie trukdo augti kitiems, jauniems ir vertingesniems. Ne itin palankūs ir tokie dėsniai: miške medžius „kaimynai“ verčia stiebtis  kuo aukščiau, o išlikusiems aukštiems medžiams labai pavojingos didelės vėtros ir audros, be gailesčio paguldančios juos ant žemės.

Miestuose medžių likimas dar sudėtingesnis: jie gyvena sunkesnėmis sąlygomis, labiau kenčia nuo taršos, įvairių trukdžių ir ligų, greičiau sensta.

Pastebima, kad medžių senėjimą lemia genetiniai faktoriai, aplinka ir žmogaus veikla. Miške jie labiau veikiami gamtos, o mieste – žmogaus veiklos. Tarptautinės arboristų organizacijos duomenimis, 90 proc. medžių sveikatą miestuose blogina būtent  žmogaus veikla..

Senolių senolis – Stelmužės ąžuolas

Seniausias ir storiausias Lietuvoje augantis medis yra Stelmužės ąžuolas. Įvairiuose šaltiniuose galima aptikti labai skirtingai nurodomą šio senolio amžių – nuo 1000 iki 2000 metų. Tiksliau jo nusakyti negalima? Pasak dr. J. Bačkaičio, galima sakyti apie tūkstantis metų, ne daugiau. Maždaug prieš 60 metų valant jo drevės vidų pastebėta, kad šio medžio rievės labai plačios. Matyt, ąžuolui patiko aplinka ir dirva, todėl jis labai sparčiai augo į plotį.

Kokios šio senolio gyvenimo perspektyvos? Ne viename žinyne Stelmužės ąžuolo būklė apibūdinama kaip sunki, medis vadinamas gęstančiu, pergyvenusiu brandą. VšĮ „Lietuvos arboristikos centras“ vadovas Sigitas Algis Davenis, beje, su užsienio arboristais įgyvendinantis ir šio išskirtinio šalies medžio priežiūros projektus, pastebėjo, kad pastangos duoda rezultatų

– sudarius geresnes sąlygas jo šaknynui, specialiais genėjimo būdais paskatinus miegančių ūglių pumpurus (sekatoriumi pakarpius šakų galiukus) išsprogo daugiau šakelių, padidėjo fotosintezės plotas, medis truputį  atsigavo. O net ir nudžiūvęs ąžuolas, priklausomai nuo šaknyno ir kamieno būklės, gali stovėti ilgiau negu šimtmetį.

„Augalo amžius skaičiuojamas ne kalendoriniais, o fiziologiniais metais, jį galima lyginti su žmogaus – vienas 60-metis būti jaunas kūnu ir dvasia, o kitas – senis 30-ties. Fiziologinis Stelmužės ąžuolo amžius apie 1000 metų. Galima sakyti 1000  plius“, – įsitikinęs arboristas. Jis pastebėjo, kad tiksliau medžių amžių pasako jų rievės. Jas suskaičiuoti galima invazinėmis priemonėmis, tam tikrais grąžtais išgręžus galima pasakyti, kiek rievių yra. Tai taikoma techniškai brandiems medžiams, kurie ruošiami kirsti, nes jeigu medis perbręsta, jo vidus pradeda gesti. O gamtos paveldo vertybėms netaikoma, nes ir taip žinome, kad vidury yra kiaurymė.

Yra ir pradėjusių dešimtą tūkstantmetį

Kada medžiai pasiekia brandą ir pradeda senti? Pasak specialistų, dauguma medžių brandą pasiekia  80-ties, o liepos, ąžuolai  – nuo 100 metų. Tik, pasak arboristo, ši branda – tarsi žmogaus dvidešimtmetis, kurią pasiekęs medis, nors jo savigynos sistema atlaikyti sužalojimus silpnėja, gali žaliuoti kone tūkstantį metų.

Sodiname medžius, kad būtų gražu, žalia, sugertų taršą. Jų šaknis užasfaltuojam ar paslepiam po betonu, taršos daug, priežiūros nėra. Nesulaukę nė 50 metų jau atrodo negražūs, kėsinamasi juos pašalinti – esą pavojingi. Tai būtų tolygu susirgus 20–30-mečiui sakyti – nėra ko gydytis, naikinam“, – sakė  A. Davenis, pabrėždamas, kad miestuose turim anksčiau laiko pasendintus, sužalotus medžius, nors net medžiui nudžiūvus, jo gyvenimas gali nesibaigti – kol šaknynas lieka gyvas, vėl skleidžia atžalas, ir tai yra tas pat medis – taip liepos, eglės gali gyventi po kelis tūkstančius metų.

Švedijos kalnuose žinoma jau 9560 metų gyva paprastoji eglė. Matoma 4 metrų aukščio medžio eglės dalis nėra sena, tačiau šaknų sistemai – devyni su puse tūkstančio metų, kai kamienas miršta, iš šaknų raizginio išauga nauja eglutė.

Būklė prasta. Išeitis – tik nukirsti

Lietuvos dendrologų draugijos pirmininkas Arvydas Rutkauskas apgailestavo, kad mūsų naudojama medžių būklės vertinimo skalė – gera, vidutinė, bloga ir žuvęs – labai siaura ir grubi, neatspindi jų gyvybingumo, perspektyvos.

„Jei išoriškai medžio laja nesimetriška, jis pasviręs, matosi drevės, šakos negerai nupjautos ir išpuvusios – medžio būklė vertinama blogai ir siūloma jį kirsti. Pagal vakarų standartus, kiekvienas brandus medis labai gerbiamas, o jei tokio medžio būklė prasta, aukščiausio lygio ekspertų komisija priima sprendimą, ką daryti. Yra daug priemonių gelbėti medį. O sergantys lapai nerodo paties medžio ligotumo“, – sakė A. Rutkauskas.

Dendrologas akcentavo, kad pagal vakarų standartus, komisiją medžių būklei įvertinti sudaro bent 5 suinteresuotų grupių asmenys – architektai, gamtos organizacijų, savivaldybės atstovai ir ekspertai, gyventojai. Medis ir žmogus yra gyvos gamtos sistemos dalys. Jei medis augo 50–100 metų, nevalia jo per klaidą nupjauti, kas būtų tolygu žmogui susirgus plaučių uždegimu paleisti jį į mėsmalę. Net jeigu keli gatvės medžiai pasiligojo tiek, kad jų negalima išsaugoti, nekyla minčių iškirsti visų ir  pasodinti vienodų. Ir planuojant statybas, gatvių tvarkymo darbus prie brandžių medžių vertinamas galimas šių darbų poveikis jiems, numatomos priemonės medžių saugumui užtikrinti, tai darančios įmonės atsako už neigiamą poveikį medžiams.

Pasak dendrologo,  kuo arčiau miesto centro auga medis, tuo labiau trumpėja jo gyvenimas: šaknys kenčia nuo skaldos ar asfalto, automobilių vibracijos ar taršos, gruntinio vandens lygis kinta,  medžiui labai sudėtinga prisitaikyti, patiriant stresą jį labiau puola kenkėjai, ligos.

Vietoj išvadų

Pašnekovai teigė, kad brandus ar senyvas medis už jauną medelį visapusiškai vertingesnis: jo lapijos plotas daug didesnis, jis teikia pavėsį, valo orą, gamina 100 kartus daugiau deguonies, sugeria daugiau teršalų, sulaiko daugiau drėgmės. O kur dar estetinis, psichologinis aspektas – žmogus daug jaukiau jaučiasi prie didelio medžio, nei prie smilgos, juo labiau elektros stulpo.

Pasak pašnekovų, Želdynų įstatymas, nustatantis ne miškų ūkio paskirties žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, kūrimo ir pan. teisinio reguliavimo pagrindus – neveiksmingas, skubotai paruoštas, kelis metus taisomas. Leidimų kirsti medžius išdavimo tvarka, kurią pagal aplinkos ministro 2008 metų sausio 3 d. D-1-87 aprašą pasitvirtina atskiros savivaldybės, piliečiams nėra aiški, leidimai tai daryti išduodami neatsakingai, neretai vieno ar būrelio asmenų kaprizų ar interesų labui. Kad vyksta būtent taip, patvirtina ir šiemet per kelis mėnesius Kaune iškirsti 589 medžiai.

Vietoj senų medžių pasodinti nauji mažai guodžia. Juk jauniems medeliams reikės daugiau priežiūros, ne visi jie prigis, sulapos, jų vėl reiks atsodinti. O brandus medis kiek patvarkomas gali žaliuoti dar šimtus metų visuomenei duodamas daugiau naudos.

Daiva Červokienė