Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos miškininkų santykiai

Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos miškininkų santykiai

Ištrauka iš prof. Romualdo  Deltuvo knygos “Miško ūkis ir medžioklė Mažojoje  Lietuvoje”    

Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos miškininkų tarpusavio ryšiai visą 1923–1939 m. laikotarpį išliko labai menki. Miško pareigūnai vokiečiai į Lietuvos miškininkus ir miško ūkį žiūrėjo iš aukšto. Didžiosios Lietuvos miškininkui, netgi baigusiam aukštąjį mokslą ir mokančiam vokiečių kalbą, patekti tarnauti į Klaipėdos krašto miškus buvo sunkiau, negu kupranugariui perlysti per adatos skylutę. Kai Klaipėdos krašto gubernatorius (1924–1925) Jonas Budrys pasiuntė į Panevėžio miškų mokyklą apie 10 Klaipėdos krašto gyventojų, šie, baigę mokslus ir sugrįžę, tik trys gavo darbą, vėliau jie vienas po kito išvyko dirbti į Didžiąją Lietuvą. Klaipėdos krašte galiojo prūsiškos miško pareigūnų rengimo taisyklės. Miškų urėdas privalėjo turėti akademinį išsilavinimą. Siekusieji vadovaujančių pareigų miškų žinyboje, vykdavo mokytis į aukštąsias Vokietijos miškų mokyklas Ėbersvalde, Giotingene arba Miunchene, pabaigę studijas, laikydavo stažuotojo egzaminą Žemės ūkio ministerijoje Berlyne, padirbėdavo stažuotojais Prūsijos miškų urėdijose ir, išlaikę valstybinį miškų egzaminą Berlyne, stodavo į urėdų pagalbininkų (referentų) tarnybą Klaipėdos krašte. Urėdų pagalbininkai turėdavo laukti galimybės eiti urėdo pareigas. Vadovybė šios nuostatos laikėsi principingai, kaip liudija iš imperatoriaus Wilhelm’o II laikų išlikęs pasakojimas. Imperatorius elniams sekti skirtu vežimaičiu važiuodamas Romintos girios upės tiltu pastebėjo vandenyje stovinčią didžiulę lydeką ir nedelsdamas į ją šovė. Po šūvio lydeka apvirto pilvu aukštyn. Imperatorių lydėjęs urėdo padėjėjas Joseph’as Speck’as von Sternburg’as, nieko nelaukęs su visa uniforma šoko iš vežimaičio, persivertė per tilto turėklus, nėrė į patvinusią Romintą ir sugriebęs besidaužančią lydeką įteikė ją valdovui. Wilhelm’as II, įspūdžio paveiktas, nurodė ryžtingąjį urėdo padėjėją nedelsiant paskirti vienos iš keturių Romintos girios miškų urėdijų urėdu. Tačiau Prūsijos žemės ūkio ministras atsisakė vykdyti nurodymą, nes jaunuoliui privalu buvo išlaikyti urėdo padėjėjo egzaminą. Ministras pareiškė: Jeigu valdovas reikalaus nedelsiamo paskyrimo, Jo Didenybė turės atsisakyti mano tolesnės tarnybos. Imperatorius nusileido, urėdo padėjėjas tik po sėkmingai išlaikyto egzamino paskirtas Romintos girios Žydkiemio miškų urėdijos urėdu ir ėjo šias pareigas 31 metus (1893–1924). Tiesa, lydekos aštrių dantų sužalotą pirštą teko amputuoti. Urėdas J. Speck’as von Sternburg’as linksmose vakaronėse mėgdavo svečiams rodyti spirito butelyje užkonservuotą savo pirštą. Įžymioji lydeka kartu su Wilhelmo II sumedžiotų elnių, stirnų, šernų, kiškių, lapių, barsukų, fazanų, laukių ir kt. paveikslais puošė imperatoriaus medžioklės namų Romintoje vaišių salės sieną. Norint tapti girininku reikėjo mokytis ir dirbti 13 metų: dvejus metus – miško mokiniu girininkijoje, vienerius studijuoti miškų mokykloje, penkerius metus dirbti girininko padėjėju, penkerius metus – girininku be girininkijos, tada, išlaikius girininko egzaminą, tapdavo girininku. Mokykloje, be tiesioginių profesijos dalykų, buvo privalomi dailios ir teisingos rašybos, šaudymo, medžioklės ragų pūtimo, bitininkystės ir šunininkystės užsiėmimai. Klaipėdos krašto girininko egzaminas laikytas Gumbinėje, kol Lietuvos valdžia 1936 m. pareikalavo egzamino užsienyje atsisakyti. Direktorijos nario Otto Sziegaud’o iniciatyva Viešvilės miškų urėdas Martin’as Belgard’as buvo įgaliotas sudaryti Klaipėdos krašto girininko egzamino komisiją ir Gumbinės pavyzdžiu parengti egzamino programą. Ji liko galioti ir po 1939 m., kai Klaipėdos kraštas atiteko Vokietijai.

1929 m. įkurta Lietuvos miškininkų sąjunga ragino kolegas neužmiršti mums visai nesvetimo Klaipėdos krašto. Pirmą kartą Didžiosios Lietuvos dešimties miškininkų grupė, vadovaujama Kazlų Rūdos miškų urėdo Vinco Žemaičio, 1930 m. gegužės 28 d. išvyko iš Kauno prieplaukos laivu į Smalininkus pamatyti mūsų brolių klaipėdiškių miškų ūkio ir susiartinti su jais. Smalininkuose prie delegacijos prisidėjo dar trys dalyviai. Aplankius sirgusį Smalininkų miškų urėdą J. Vilmaną, po jo urėdiją keliauta vežimais, susipažinta su įvairiais miško ūkio darbais, raštinės veikla, girininkų gyvenimo sąlygomis. Gegužės 30–31 dienomis aplankyti Klaipėdos faneros ir celiuliozės fabrikai, Nida, Juodkrantė, kopų želdiniai ties Palanga. Vakaronėje skelbti tostai, kad išbujotų broliški ryšiai tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos miškininkų, šeimininkams įteiktas kvietimas atvykti į Lietuvos miškininkų sąjungos suvažiavimą. Pasiūlymas maloniai priimtas. Lietuvos miškininkų sąjungos II suvažiavime Kaune (1930 m. birže-lio 18–19 d.) dalyvavo 31 Klaipėdos krašto miškininkų atstovas. Gausią delegaciją Smalininkuose pasitiko Jurbarko miškų urėdas Antanas Pranskaitis, susodino į laivą ir atlydėjo į Kauną. Klaipėdos krašto miškininkų sąjungos pirmininkas Stillo ir Norkaičių miškų urėdas Alfred’as Krieger’is išrinkti į suvažiavimo garbės prezidiumą.

Kita Lietuvos miškininkų grupė 1934 m. lankėsi Klaipėdos lentpjūvėse ir nusprendė, kad matytų lentpjūvių būklė apverktina, gateriai bene 50 metų amžiaus, blogai įtvirtinti, todėl pjūvis ne tik nelygus, bet ir netiesus, diskiniai pjūklai reguliuojami primityviai. Didesnio suartėjimo tarp Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos miškininkų taip ir nesulaukta: veikė dvi paskiros miškininkų sąjungos, vieninteliai Lietuvos miškininkų sąjungos nariai iš Klaipėdos krašto buvo urėdai Jonas Vilmanas ir Leonas Antėnas, Klaipėdos krašto miškininkai Mūsų girių neprenumeravo.

Apie 1934 m., kai germanizacija ir hitlerizmas Klaipėdos krašte buvo labai madoje, dalis Klaipėdos krašto miškininkų vokiečių įsitraukė į vis stiprėjančią pronacistinę veiklą ir visiškai nusigręžė nuo Lietuvos. Prasidėjus garsiajam Sass’o-Neumann’o teismo procesui, dalis girininkų už antivalstybinę veiklą suspenduoti ar net atsidūrė kalėjime, todėl girininkijose atsirado laisvų vietų. Šiomis sąlygomis Mūsų girių redaktorius Jonas Kuprionis 1934 m. apsilankė pas naująjį Direktorijos vadovą Martyną Žvilių, norėdamas išsiaiškinti glaudesnio miškininkų bendradarbiavimo galimybes ir įteikti Lietuvos miškų departamento siūlomų kandidatų dirbti girininkais Klaipėdos krašte sąrašą. Direktorija tais pačiais 1934 m. priėmė į miškų tarnybą septynis pasiūlytus Lietuvos girininkus, kilusius iš Klaipėdos krašto, mokėjusius lietuvių ir vokiečių kalbas, baigusius Panevėžio miškų mokyklą arba Alytaus aukštesniąją miškų mokyklą: keturis – į Viešvilės, tris – į Kliošių miškų urėdiją. Visų šių naujokų išsilavinimas neatitiko Klaipėdos krašto miško pareigūnams keliamų reikalavimų, todėl netrukus, Direktorijos sprendimu, 1936 m. kovo 1 d. visi priimti Lietuvos girininkai perkelti į žemesnes girininko padėjėjo pareigas, atitinkamai sumažinant atlyginimą ir nurodant laikyti girininko egzaminą.

Žibalo į rusenančią ugnį įpylė Lietuvos valdžios reikalavimas sustiprinti lietuvių kalbos vartojimą Klaipėdos krašto įstaigose. Direktorija dar 1925 m. rugsėjo 23 d. buvo išleidusi įsakymą tikrinti valdininkų ir tarnautojų gebėjimą susikalbėti su vietos gyventojais lietuviais, atsakyti į gautus raštus lietuvių kalba, bet girininkams šis įsakymas ilgą laiką netaikytas. Ėmus stiprinti Lietuvos Vyriausybės įtaką Klaipėdos krašte, Direktorija 1934 m. sudarė girininkų lietuvių kalbos žinių tikrinimo komisiją. Dalis girininkų atsisakė būti egzaminuojami ir ragino kitus kolegas protestuoti. Takoskyra tarp Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos miškininkų platėjo. Klaipėdos krašto miškininkai rinkdavosi į savo metinius gamybinius pasitarimus, bet nekvietė kolegų lietuvių. Nors Lietuvos miškininkų sąjunga savo suvažiavimą 1935 m. rugpjūtį surengė Klaipėdoje, Vytauto Didžiojo gimnazijos salėje, į kvietimą atsiliepė tik lietuviai Klaipėdos medienos pramonės atstovai ir du aukščiau minėti lietuvių kilmės urėdai – J. Vilmanas ir L. Antėnas.

Kai Vokietijai vis labiau spaudžiant Lietuvos prezidentas Antanas Smetona 1938 m. lapkričio 1 d. panaikino karo padėtį, buvusią Klaipėdos krašte nuo 1923 m. balandžio, vietos girininkai ne tik patys aktyviai dalyvavo džiaugsmo demonstracijose su kastuvais ant pečių nešini (žr. garsųjį Leni Riefenstahl sukurtą filmą Valios triumfas – vok. Der Triumph des Willens – apie 1934 m. Niurnberge įvykusį nacių partijos suvažiavimą, kurio paradinėje dalyje šimtai jaunuolių su kastuvais ant pečių karišku rikiuotės žingsniu žygiavo pro juos sveikinusį Adolfą Hitlerį). Girininkai skatino su kastuvais ateiti į paradą ir savo miško darbininkus lietuvius, kitaip jie būsią atleisti iš darbo. Kai kurie girininkai net pradėjo reikalauti, kad lietuviai miško darbininkai, norintys išsaugoti savo darbo vietas, leistų savo vaikus į vokiečių, o ne į lietuvių mokyklas. Netruko ateiti ir 1939 m. kovas, kai Klaipėdos kraštas vėl buvo prijungtas prie Vokietijos. Vėl sugrįžta prie Melno sutarties sienos. Kai kur senoji tarpvalstybinė riba buvo spėjusi užželti, tad teko ją atgaivinti.