Ko miškininkai tikisi iš naujos valdžios ir už ką kritikuoja nueinančiuosius?

VMU šiemet suremontuos beveik 1,1 tūkst. km miško kelių
11 lapkričio, 2020
Naujiena – TRYGG vikšrai
11 lapkričio, 2020

Ko miškininkai tikisi iš naujos valdžios ir už ką kritikuoja nueinančiuosius?

Miškininkystės srityje nueinanti valdžia iš esmės veikė uragano principu – drastiškai ir nieko nepaisydama. Tinklalapis www.miskininkas.eu pasidomėjo, ko miškininkai tikisi iš naujosios valdžios ir už ką kritikuoja buvusius ant  politinio podiumo. Trys kalbinti pašnekovai vienbalsiai tvirtino, kad labiausiai pasigedo dialogo ir būtent to tikisi iš naujųjų valdančiųjų.

Reikalauti iš politikų profesionalumo gamtosaugoje nereikėtų

Albertas Stanislovaitis, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vadovas

– Iš naujos vyriausybės ir politinės vadovybės tikiuosi dialogo ir aiškios politinės valios stiprinant gamtosaugą Lietuvoje. Viliuosi, kad naujoji vyriausybė turės labai aiškią programą ir pozicija gamtosaugos srityje, kad  Europos Sąjungos biologinės įvairovės strategija taps vienu iš kertinių dokumentų, kurį mes sieksime įgyvendinti.

Lietuva turi problemų dėl „Natura 2000“ tinklo formavimo užbaigimo, dėl apsaugos tikslų ir realaus apsaugos lygio nustatymo saugomoms teritorijoms. Kai kuriose vietovėse mes vis dar turime menamą saugomą teritoriją, tačiau realiai ten galima ūkininkauti įprastai. Aš kalbu ir apie IV grupės miškus. Mes turime nacionalinius parkus su IV grupės miškais, todėl kyla klausimas: koks gi tuomet skirtumas tarp natūralaus ūkinio miško ir nacionalinio parko miško. Atsakymas – jokio. Aš tikiuosi, kad naujoji vyriausybė šį klausimą spręs, o Aplinkos ministerija bus labai aktyvi ir ambicinga, vykdanti gamtosauginius projektus bei saugančius biologinę  įvairovę Lietuvoje. Tai apima ir  buveinių, ir rūšių bei kraštovaizdžio apsaugą, miškų kirtimo problematiką ir daugelį kitų dalykų.

Reikalauti iš politikų profesionalumo gamtosaugoje nereikėtų. Daug profesionalių gamtosaugos specialistų dirba valstybės tarnyboje, ir, manau, kad jie  pateiks tam tikrus pasiūlymus. Juos tereikia išgirsti ir priimti. Žinoma, šie pasiūlymai pirmiausia turėtų būti aptarti diskusijose. Jei nedrįsime pasakyti, kad gamtosauga yra mūsų prioritetas, vėliau jokie ekspertai su savo įrodinėjimais nelabai galės ką nors pakeisti. Tik suvokdami, kad aplinkos ir gamtos saugojimas yra prioritetas, galėsime skaičiuoti, kiek galime tam išleisti pinigų, kokiais būdais ir etapais privalome tai daryti ir apsibrėžti tolimąjį strateginį tikslą: išsaugoti, apsaugoti arba pagerinti būklę. Jei neturėsime įvardinto tikslo, atsiras priežasčių nieko nedaryti, motyvuojant, kad nėra pinigų, dar ne laikas.

Matyt, kadenciją baigiančios valdžios politinė valia neatitiko gamtininkų ir miškininkų lūkesčių. Galbūt ekspertai nesugebėjo politikų įtikinti galvoti kitaip. Diskutuoti, ką nueinanti valdžia padarė gero, ko nepadarė ar padarė blogai – kartu ir lengva, ir sunku, nes visi tame dalyvavome. Tačiau žiūrėjimas atgal, matyt, nėra pats geriausias būdas spręsti problemas. Kartu privalome pripažinti, kad turime neišspręstų klausimų tiek dėl miško naudojimo, tiek biologinės įvairovės apsaugos,  reglamentavimo neaiškumų, kiek ir ką saugome.

Policinės valstybės atmosferą reikia keisti į pasitikėjimą žmonėmis

Algis Gaižutis, Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos valdybos pirmininkas

– Pagal tai, kas yra komunikuojama, teikia daugiau vilties nei ankstesniais politiniais ciklais, kad politika bus vykdoma sąžiningai, padoriai, pirmiausia žiūrint valstybės, o ne savo chebros interesų, įsiklausant ir išdiskutuojant su tais, kuriems priimtus sprendimus teks įgyvendinti. Lūkestis labai žmogiškas ir paprastas: kad nebūtų gėda už savo valdžią, kad priimti sprendimai būtų logiški, kad juos norėtųsi įgyvendinti. Norėtųsi, kad į valdžią išrinkti tarpusavyje elgtųsi sąžiningai, jaustųsi užtikrintai. Pasitikėjimas yra labai didelė privilegija, bet kur: šeimoje, bendruomenėje ar kolektyve – gera veikti, kai nereikia darytis, ar tau kas nors nesiruošia smeigti peilį į nugarą, ar iškrėsti kokią nors šunybę.

Man susidarė įspūdis, kad į valdžią išrinkti vedantieji žmonės turi daugiau padorumo, išminties ir gebėjimo tartis. Viktorija Čmilytė Nielsen – aukšto intelekto, samprotauja logiškai, bendrauja nepiktai, protinga ir Aušrinė Armonaitė. Žinoma, jauniems politikams dar teks išlaikyti išbandymą valdžia. Ingridos Šimonytės prezidente vos neišrinkome, matyt, ne vien dėl to, kad ji skaito Šveiko nuotykius, o dėl sąžiningumo, atvirimo, turimo patyrimo.

Nueinanti valdžia absoliučiai nediskutavo dėl sprendimų ir negirdėjo keliamų problemų. Tiek ministro Kęstučio Navicko, tiek Kęstučio Mažeikos komandos žadėjo reguliarius aptarimus, diskusijas, bet elgėsi priešingai. Jokios rimtos problemos nė nepradėjo spręsti, bet ėmėsi priiminėti keistus sprendimus ir priešinti visuomenę: tarkime, leisti bet kokiam pašaliečiui grybauti net gyventojo kieme. Kai valdžioje atsiduria profanai ir nesikalba, tai ir daro durnus dalykus.

Tačiau ne viskas buvo blogai. Valstiečių valdymo laikotarpiu atsirado visų posėdžių skaidrumas, viskas, kas vyko, buvo dokumentuojama. Anksčiau tokio atvirumo nebuvo. Žinoma, tai jie padarė ne savo iniciatyva, bet buvo priversti. Valdant socdemams ir konservatoriams buvo nusistovėję nejudinami ryšiai ir struktūros, o valstiečiai sugebėjo tai išardyti. Bet kaip sakoma: griauti lengviau nei statyti, naujas darinys nebūtinai geriau funkcionuoja. Valstiečiai sugebėjo prastumti Valstybinių miškų urėdijos reformą, tačiau pati reforma iki galo taip ir nebuvo padaryta, liko daug užslėptų dalykų, žmonės nutildyti. Lietuvoje policinės valstybės atmosferą reikia keisti į pasitikėjimą žmonėmis.

Ateinantiems linkima klausyti, girdėti kartais ir nepatogią tiesą bei tartis

Aidas Pivoriūnas, Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius

– Pirmiausia noriu sulaukti aiškių programinių nuostatų. Kol kas iš to, ką rinkimus laimėjusios partijos pateikusios, nėra aišku, kurią kryptį pasirinks tiek įstatymus leidžiančioji, tiek įstatymus vykdančioji valdžia. Nežinia, ar nauja valdžia pataikaus „gatvės“ gamtininkams, ar įsiklausys į ilgus metus miškų sistemoje ir moksle dirbusių specialistų nuomonę.

Žmonės puolė vertinti galimas asmenybes, o aš susilaikau nuo bet kokių asmenybių vertinimo, manau, kad pagrindinis dalykas yra aiški kryptis. Svarbiausias uždavinys turėtų būti, kaip ateinančius ketverius metus Lietuva didins miškų konkurencingumą regione. Kaip tai bus daroma, išrinktoji valdžia kol kas nėra pateikusi jokio atsakymo.

Jau kuris laikas įsitvirtinusi nuomonė, kad miškai – galvos skausmas. Tokią sampratą pakeisti prireiks daug laiko. Pirmiausia į miškus reikia žiūrėti ne kaip į sopulius, o kaip į nuostabią galimybę puoselėti esamus miškus, sodinti naujus, užsiimti medžiapjūte, gerinti kokybę, didinti našumą, tvarkyti miškų kelius, didinti paukščių ir žvėrių įvairovę. Gana užsiimti saviplaka ir savinieka, nes jau esame pasiekę puikių dalykų ir tuos darbus kasdien reikėtų tęsti. Aš manau, kad gamtosauga, aplinkosauga nėra galvos skausmas, kad gamtosaugoje yra žymiai daugiau problemų, nesusijusių su miškais. Tačiau politikai miškininkystės problemas nežinia kodėl pateikia taip, kad atrodo: dangus griūva. Matyt, jie nenori matyti tikrųjų: masiškai nykstančios biologinės įvairovės žemės ūkyje, prastėjančios vandenų kokybės, oro užterštumo ir kitų.

Šiuos rinkimus laimėjusi partija, deja, yra pakankamai užsiliūliavusi populizme, paskaičius programą darosi kraupu, kiek joje keistų teiginių, prognozuojančių tolimesnį miškų naikinimą. Dažnai būnu nepopuliarus garsiai išsakydamas savo įžvalgas. Prieš ketverius metus teigiau, kad su valstiečiais ateis juodi laikai miškų sektoriui,  taip ir atsitiko. Dabar prognozuoju, jog gali atsitikti taip, kad valstiečius prisiminsime kaip šviesią praeitį.

Blogiausia tai, kad nueinanti valdžia nuo pat pradžių buvo arogantiška,  įtikėjusi savo visažinyste, su niekuo nesitarė. Ministras atėjo iš nežinia kur, bet su įsitikinimu, kad jis puikiai išmano šią sritį ir per metus sugebėjo susipykti su visais. Tai pavyzdys, kaip nereikia dirbti. Pakeitusieji K. Navicką vartėsi iš gaidžio, bet pritrūko ir laiko, ir gebėjimų, darė klaidų, tiesa, vadovavo geriau ir sugebėjo pripažinti, kad ne viską žino ir išmano geriausiai. Neprisimenu nė vieno atvejo, kai net kojų apšilti nespėjęs ministras pasakytų, kad asmeniškai rūpinsis europinių pinigų įsavinimu ir kad Punios šilas taptų rezervatu.

Į visišką neviltį varė dialogo nebuvimas, nueinantieji nepaisė nei valstybiniame sektoriuje dirbančių, nei akademinio sluoksnio atstovų, atsirado keistos reputacijos veikėjų, kurie bergždžiai mėgino atskirti eglę nuo beržo, mišką buvo matę tik kompiuterio ekrane ir bandė užduoti toną. Jie per palyginti trumpą laiką sugebėjo absoliučiai devalvuoti miškininkų vardą, iš žemėlapio ištrynė ne vieną profesiją, medžiotojus pavertė dar didesniais priešais nei miškininkus. Blogiausia, kad visi tie veikėjai niekur nedingo, jie tebesisuka arenoje.

Kai nueinantieji pateikė ataskaitą, ką nuveikė, tarp penkiasdešimties geriausių darbų nepaminėjo nei Valstybinių miškų urėdijos įkūrimo, nei inspektorių, nei saugomų teritorijų reformos. Jei jau nepaminėjo, galbūt labiau norėtų kuo greičiau visa tai, ką vadino sėkmės  įrodymas, kuo greičiau užmiršti? O šūvių sau į kojas jie yra paleidę tikrai daug.

Nežinau už ką galėčiau pagirti baigiančius kadenciją, o sugalvoti nors vieną dalyką, ką padarė gero, man irgi būtų labai sudėtinga. Pliusas tik vienas – nueinanti valdžia privertė dar labiau susitelkti, ieškoti bendrystės, iki tol pakankamai išskydęs sektorius pradėjo  bendradarbiauti. Bet ar tai valdžios pozityvas?

Nueinantieji nediskutavo ne tik su specialistais, jie ir tarpusavyje nesikalbėjo, tai buvo monologų valdžia. Ir visos bėdos kilo dėl nesikalbėjimo, todėl ateinantiems linkiu klausyti, girdėti kartais net ir nepatogią tiesą bei tartis.

Kalbėjosi Augustė Teiberytė