Kokios bus miškų politikos kryptys po 2020-ųjų metų?

Kokios bus miškų politikos kryptys po 2020-ųjų metų?

Besidomintieji miškų politika jau turėjo progos dalyvauti viešose diskusijose-konferencijose. Pirmoji, vykusi Prezidentūroje, atskleidė, kad gamtosaugininkų, miškininkų, miškų savininkų, aktyvių visuomenininkų susitikimai turi vykti aukščiausiu lygiu, nes problemų nestinga.

Ar padidinsime miškingumą?

Pirmoji konferencija labai aiškiai parodė, kad reikalingi nauji sprendimai ir turi būti nubrėžta tiksli miškų politikos kryptis. Karantinas ir pandemija padarė pertrauką, tačiau dėl to atsirado daugiau laiko pagalvoti bei paieškoti bendrų vardiklių.  Pagrindinė  antrosios konferencijos tema – miškų potencialo didinimas klimato kaitos kontekste. Joje plačiau buvo aptariamos miškingumo didinimo perspektyvos, priemonės, kuriomis miškai geriau prisidėtų prie anglies kaupimo, poreikio taikytis prie besikeičiančių aplinkos sąlygų. Diskusijos metu svarstyta, kaip pasitikti klimato kaitos iššūkius – formuoti, auginti atsparesnius ir gebančius geriau prisitaikyti prie klimato kaitos miškus, taip pat tokius, kurie sukauptų daugiau anglies ir absorbuotų daugiau anglies dvideginio.

Aplinkos ministerijos, Žemės ūkio ministerijos, Valstybinės miškų tarnybos, Miškų instituto, VDU Žemės ūkio akademijos ir kitų institucijų specialistai ieškojo atsakymų į klausimus, kaip padidinti miškingumą, kaip rasti balansą tarp miškų ūkio ir žemės ūkio pretenzijos į tą patį žemės plotą, suderinti konkuruojančius gamtosaugos ir miškingumo didinimo tikslus, kokie ateities miškai būtų atspariausi šylančiam klimatui ir dažnėjančioms gamtos stichijoms. Daugiausia minčių ir diskusijų sukėlė Aplinkos ministerijos Miškų politikos grupės patarėjos Zitos Bitvinskaitės pranešimas „Miškingumo didinimo raida ir perspektyvos“.  Pasak pranešėjos, nėra prieštaraujančių,  kad miškus reikia plėsti, tačiau ta  plėtra vyksta labai lėtai. Pavyzdžiui, Nacionalinė žemės tarnyba  2020 metais išdavė 273 leidimus miškui veisti ne miško žemėje, 2018-2019 metais – po 600, tačiau pastaraisiais metais privačių žemių savininkai kasmet įveisė tik po 500 ha miško.

Valstybinių miškų urėdija nurodo, kad dalyje plotų miško veisti negalima dėl saugomų gamtinių vertybių, pelkių, melioracijos įrenginių ar elektros trasų arba nėra privažiavimų. Ilgalaikiai šalies miškingumo didinimo tikslai ir priemonės turėtų būti numatyti Aplinkos ministerijos rengiamame nacionalinės miškų politikos strateginiame dokumente 2021–2030 metams. Neseniai viešai pristatytas dar vienas europinio lygmens dokumentas – Europos Sąjungos biologinės įvairovės strategija iki 2030 metų. Tai Europos Sąjungos dokumentas, kuris nors ir ne tiesiogiai, bet labai stipriai daro įtaką su nacionaliniais miškais susijusiems sprendimams. Ši strategija skirta kovoti su pagrindiniais biologinės įvairovės nykimo veiksniais, o jos įgyvendinimas šalyse narėse priklausys nuo konkrečios situacijos konkrečioje valstybėje.

Būtina bendradarbiauti

Žemės ūkio ministro patarėja Giedrė Pupšytė teigė, kad ministerija pasiruošusi palaikyti ūkininkus ir kviečia bendradarbiauti. „Žemės ūkio ministerija nenorėtų našiausių žemių atiduoti miškams sodinti, nes ūkininkui žemė yra pinigai, tačiau ji yra pasirengusi prisidėti prie miškingumo didinimo. Pagrindinė rolė tenka Nacionalinei žemės tarnybai, nes ji vykdo žemės apskaitą ir gali pasakyti, kurie plotai tinkami miškui įveisti. Be abejo, tam  reikia ir miškų urėdijos pagalbos. Paklodės tampymas nieko nepadės, turime rasti bendrus, visiems tinkamus sprendimus“, – įsitikinusi patarėja.

Į klausimą, ar bus lengva tarpusavyje susitarti, Z. Bitvinskaitė atsakė, kad praeityje Aplinkos ministerija yra bendradarbiavusi su Nacionaline žemės tarnyba ir su Žemės ūkio ministerija. „Tikslas vienas, tačiau prioritetus reikia įvardinti“, – pažymi patarėja.

VDU Žemės ūkio akademijos prof. Dr. Algirdo Augustaičio nuomone, padidinti miškingumą būtų galima, tačiau svarbiausia, kad šiandien nesusitariama, ko labiausiai Lietuvai reikia.

Problemų ir klausimų nemažėja

Dalyvavusieji diskusijoje uždavė nemažai klausimų pranešėjams, tačiau ir patys turėjo ką pasakyti. Nors kalba sukosi apie miškingumo didinimą, buvo įdomu sužinoti, koks, specialistų vertinimu, galėtų būti realus šalies miškingumas 2030 metais? Aplinkos ministerijos specialistų teigimu, jei nebus rimtesnių politinių sprendimų dėl galimybės naujiems miškams atsirasti derlingesnėje žemės ūkio žemėje, tuomet 2030-aisiais realus šalies miškingumas greičiausiai nepasieks užsibrėžtų 35 proc., o geriausiu atveju šiek tiek viršys 34 proc. – tą rodo paskutinių metų praktika, kai nepaisant to, kad lėšų naujų miškų įveisimui netrūksta, miškų plėtrą labiausiai stabdo konkurencija su žemės ūkiu.

„Paskutiniu metu įvardinta daug politinių miškingumo didinimo siekių. Skaičiai skiriasi gana radikaliai. Koks jų mokslinis pagrindimas? Ar buvo daug ir skirtingų pagrindimų? Ar jų visai nebuvo?“, – klausė Virgilijus Mikšys. Į klausimą buvo atsakyta, kad įvardinti miškingumo didinimo siekiai pirmiausia – politinis sprendimas, tačiau suprantama, kad jis remiasi mokslinių tyrimų rezultatais. Taip pat suprantama, kad kai kalbama apie miškingumo didinimo ambiciją, tai yra išskiriamos teritorijos, regionai, kur miškų ypač trūksta dėl teritorijos geresnio kraštovaizdžio stabilumo ar dėl reikalingos geresnės laukų, dirvožemių apsaugos.

Privačios žemės savininkas, besidominantis galimybe įveisti mišką, sakė susidūręs su daugybe biurokratinių trukdžių  ir klausė, ką Aplinkos ministerija ruošiasi daryti, kad tokie kaip jis, žemės savininkai, būtų suinteresuoti įveisti mišką.

Aplinkos ministerija siūlo keisti teisės aktus, pradedant Žemės įstatymu ir sumažinti iki minimumo reikalingų dokumentų skaičių, kuriais remiantis priimamas sprendimas leisti ar neleisti privačioje žemėje įveisti mišką. Be to, siekiama didinti ir miškų įveisimo išmokas, kad jos taptų konkurencingomis su žemės ūkio išmokomis.

Rūta Steponaitytė