Komunikavimo ir bendradarbiavimo iššūkiai įgyvendinant miškų politiką

Komunikavimo ir bendradarbiavimo iššūkiai  įgyvendinant miškų politiką

Balandžio 6 d. Kaune įvyko Aleksandro Stulginskio universiteto ir Aplinkos ministerijos organizuota diskusija-konferencija „Racionalus miško naudojimas – darnaus miškų ūkio pagrindas“. Pateikiame ASU Miškų ir ekologijos fakulteto Miškotvarkos ir medienotyros instituto docento dr. MARIAUS  KAVALIAUSKO  papildytą  pranešimą apie komunikavimo iššūkius miškų sektoriuje bei vaizdinę medžiagą apie miškų nuosavybės struktūrą.

Tikriausiai visi, besidomintys mišku, mato gausybę problemų, kurios kankina miško ūkį ir kaip  sunkiai jos sprendžiamos. Kodėl taip yra? Visi suprantame, kad miško ūkis sudėtinga sistema, turinti savo specifiką, todėl pabandžiau sudaryti miško ūkio problemų žemėlapį ir kas tas problemas sprendžia. Iš esmės tai – pavyzdinės problemų šakos, už kurias atsakinga Aplinkos ministerija (AM), tačiau  jei žvelgtume giliau ir sistemiškai, jų atšakos dar  nežinia, kiek šakotųsi. Ar pajėgi AM susidoroti su visais iššūkiais? Tikriausiai ne. Dėl to ir kyla būtinybė dirbti kartu, kad  naujos problemos neužgožtų dar neišspręstų, be to, pasitelkiant įvairias kompetencijas. Ar tikrai darniai bendradarbiaujame, norėdami įveikti visus šiuos iššūkius kuo greičiau?

Skaidrėje noriu pateikti bendradarbiavimo pavyzdį (skaidrės idėja – problemos sprendimo pavyzdys, iliustruojant šiandien itin aktualia miško naudojimo tema).

Visuomenė nesupranta fundamentalių miškininkystės principų

Strateginiai dokumentai deklaruoja, kad miško ūkio paskirtis – visuomenės poreikių tenkinimas. Tačiau klausimas, ar žinome tuos poreikius ir kokie jie yra dėl  miško naudojimo. Tyrimai rodo, kad didžioji visuomenės dalis ne tik neigiamai vertina kirtimus, bet iš esmės visuomenė nesupranta fundamentalių miškininkystės principų, galvoja kad miško kertama daugiau nei priauga, miškingumas Lietuvoje mažėja ir pan. Galime paklausti, kodėl tokia situacija, kai faktai visiškai prasilenkia su visuomenės žiniomis ir požiūriu. Tai galima paaiškinti keliais būdais, o vieni iš jų:

Žmonės nuomonę linkę susidaryti egocentriškai, vadovaudamiesi asmenine patirtimi;

Nėra kritinio mąstymo, nesugebama atsirinkti faktų šiandienos informacijos sraute;

Nėra tikslinio ir orientuoto švietimo;

Informacijos šaltiniai apie miško ūkį nėra skirti plačiajai visuomenei;

Nėra tikslinės komunikacijos miško ūkio klausimu.

Dėl šių priežasčių žmonės, matydami kertamus miškus, ten kur visą gyvenimą grybavo, uogavo, medžiojo, turistavo, gyveno ir pan., susidaro savą nuomonę ir ją dar įperša aplinkiniams. Bet ar pavienio individo nuomonė atspindi visos šalies požiūrį? Pažymėtina, kad net žinomo veikėjo vieši pareiškimai nėra visuomenės atspindys.  Reikia kryptingai plėtoti mokslinius tyrimus, galbūt parengiant visuomenės nuomonės monitoringo sistemą. Norint paaiškinti susidariusią situaciją, reikia išplaukti į plačiuosius institucinio darbo miško naudojimo klausimais vandenis.

Žiniasklaida gaudo aštrias situacijas

Žiniasklaida didele dalimi prisideda tiek prie visuomenės, tiek prie įtakingų, sprendimus priimančių asmenų nuomonės formavimo. Tačiau su populiariąja Media problema ta, kad  labai dažnai jai neįdomūs faktai. Didelį autoritetą turintys žurnalistai, naudodamiesi savo padėtimi, gaudo aštrias situacijas, tokias kaip visuomenės atstovų pasišlykštėjimą kirtimais, o tai išpučiama iki begalybės, kad visi dar daugiau pasibjaurėtų. Visokių “bjaurasčių“ išpūtimas itin populiarus šiandieninėje masinėje spaudoje, nors tai ir prasilenkia su realia padėtimi. Svarbu surinkti kuo daugiau „klikų“, deja, ne miško ūkio įvaizdžio naudai. Paminėtini ir socialiniai tinklai, kuriuose šia tema diskutuojama be jokių rimtų argumentų. O visažiniai, kurie nesigaudo specifikoje, padėtį aštrina toliau.

Nevyriausybinės organizacijos (NVO)

Sprendimų priėmėjams NVO yra visuomenės nuomonės atspindys, nors dalis jų yra susikoncentravusios į gana siauras problemas. Miško ūkyje yra gausybė pavyzdžių, kada NVO palenkė priimti sprendimus, kurie nėra pagrįsti elementaria logika, skaičiavimais ir objektyviu požiūriu. Tai susiję ir su šiandienine tema, kai kirtimai paverčiami siaubo siužeto filmu ir  nurodomas ribojimų, draudimų, griežtinimo kelias, atsisukantis kitu galu prieš gerus norus. Galima paminėti retųjų paukščių lizdaviečių griežtą apsaugą, kai apribojama ūkinė veikla. Miško savininkai, pamatę net  nesaugomo paukščio lizdą, galvoja kaip jį iš medžio iškrapštyti, kad nebūtų nustatyti pernelyg dideli ribojimai, be to, negauna ir kompensacijų.

Politikai vengia priimti nepopuliarius sprendimus

Politikai yra visuomenės atspindys, paveikti aktyvių visuomeninių organizacijų, medijos žinučių. Akivaizdžiai matyti, kaip vengiama priimti visuomenėje nepopuliarius sprendimus. Aišku, savo darbą  atlieka ir mažas žinių bagažas bei vyraujantis emocinis laukas. Dažnai atsitinka taip, kad sprendimai neišsprendžia problemų, o jas tik kuria. Pavyzdžiui, 5 proc. mokestis privataus miško savininkams už parduotą apvaliąją medieną, kuomet visa Europa skatina privataus miško savininkus  ūkininkauti ir tvariai plėtoti miško ūkį.  Lietuvoje einama priešingu keliu, savininkus išstumiant iš miškininkystės veiklos papildomais mokesčiais. Tai rodo, kad iššūkių erdvėje išstumiamos realios problemos ir turime bėgti gesinti nelogikos gaisrus.

Valstybinė miškų tarnyba (VMT)

Tai institucija, operuojanti skaičiais, kurie rodo, ko ir kiek mes turime. Jos įtaka yra milžiniška formuojant požiūrį į kiekybines ir kokybines miško išraiškas. Vis dėlto žvelgiant plačiąja prasme miško statistika, kuriai, kaip profesionalas, neturiu jokių priekaištų, visiškai netinka plačiajai visuomenei. Reikia ambicingesnių, drąsesnių, aktyvesnių, paprastesnių, aiškesnių ir suprantamesnių būdų pateikti tokią informaciją žmonėms.

Aplinkos ministerija

AM – tai institucija, iš esmės formuojanti miško politiką miško naudojimo klausimais. Tačiau pagal viešumoje matomus pasisakymus AM galima įžvelgti susiskaldymo požymius dėl miško naudojimo. Kitas aspektas – trūksta kryptingo ir ilgalaikiais uždaviniais, kas ypač aktualu miško ūkiui, grįsto darbo. Pavyzdys – darbas su visuomenės nuomone. Pavieniai darbeliai užsakomi, pinigėliai viešinimui skiriami, tačiau netikslingai, segmentuotai, informaciją nukreipiant tik tikslinei auditorijai. 

Galų gale eikime prie mokslo. Tyrimai rodo, kad informaciją reikia personalizuoti ir segmentuoti. Daugiausia nuomonė apie miškus susiformuoja per asmeninę patirtį, todėl reikia informaciją personalizuoti. Kaip tai padaryti, turi atsakyti specialistai, pavyzdžiui, informacinių stendų statymas kirtavietėje, programėlės apie naudojimą ir pan. Svarbiausia, finansuoti tyrimus, išsiaiškinant realią situaciją.

Miškininkai – pasyvioje zonoje

Miškininkai, turiu omenyje valstybinį miško sektorių, tai – miškų politikos įgyvendintojai. Pavadinčiau, kad tai autoritetų ir lyderių stokojantis sektorius, sunkiais momentais iš esmės liekantis pasyvioje zonoje. Šiandieniniai visuomenės sujudimo pavyzdžiai dėl kirtimų rodo, kad kaltininkais  tampa miškininkai, būtent jie turi aiškinti, kodėl elgiasi vienaip ar kitaip. Miškininkai (vykdytojai) žiūri į taisykles ir teigia, kad problemų dėl kirtimų miškuose neįžvelgia. Tačiau miškininkai nemokomi kalbėtis, bendrauti, išaiškinti, šviesti visuomenę. Tokių specialių etatų nėra. Taip atsiranda koalizija tarp dviejų pusių. Kyla klausimas, kur tie autoritetai, lyderiai, kurie prisiimtų atsakomybę dėl darbo su visuomene?

Privatus miškininkystės sektorius

Privačių miškų savininkai valstybiniu požiūriu – išsišokėliai, kurie viskuo nepatenkinti, siekiantys tik „pelno“. Apie privatų miško ūkį trūksta žinių ir vyrauja nesuvokimas, kas šiame sektoriuje darosi, visuomenė į jį taip pat žiūri nepalankiai. Beje, užsakomos net apklausos, prašant palyginti privatų ir valstybinį miško ūkį, nors man į galvą netelpa, kaip eiliniam piliečiui juos natūroje atskirti. Privačiame sektoriuje iškertama pusė Lietuvos  medienos, tačiau rasti aiškių tiesioginių užuominų dėl darbo su visuomene nušviečiant šio ūkio aktualijas, sudėtinga. Kita vertus aktyviai dirbama instituciniu lygiu, veikiant ir pateikiant objektyvią informaciją sprendimų priėmėjams. Valstybinio sektoriaus bendradarbiavimas su privačiu miško ūkiu galėtų būti draugiškesnis.

Medienos pramonė

Iki šiol nesuvokiame, kad tai kertinis viso miško sektoriaus pamatas, čia sukuriama pridėtinė vertė ir mokami didžiausi mokesčiai į biudžetą. Šis sektorius ypač suinteresuotas miško naudojimo optimizavimo galimybėmis. Jis mato galimybių  plėstis, bet nėra ilgalaikių perspektyvų ir valdžios palaikymo. Ypač  reikia pabrėžti santykį su privačiu ir valstybiniu miško ūkiu, sudarant galimybes plėtrai, kuri padėtų kurti didesnę pridėtinę vertę. Kai ši vertė augs, visiems bus geriau: gamtos mylėtojams, mokslininkams, miško augintojams ir pan.  Pažymėtina, kad medienos pramonė, kaip ir privačios miškininkystės sektorius, dirba nepakankamai šviečiant visuomenę apie procesus miškuose ir medienos sektoriuje.

Apibendrinimas

Visi turi savų problemų ir matymų, tačiau miškas tampa tarytum paklodė, kurios kampus kiekvienas tempia į save. Galime toliau rinktis skaldančių sprendimų priėmimo kelią, kuris nesuteikia proveržio, arba statyti tiltus susikalbėjimui ir bendradarbiavimui. Kaip tai padaryti? Greičiausiai yra tik vienas būdas – visiems suinteresuotiems dirbti  kartu.