“Konferencijoje – žalia šviesa siūlomam Miškų įstatymo pakeitimui”. Ar tikrai?

vasario 28, 2019
Miško gėrybės botaniko akimis
vasario 27, 2019
Valstybinių miškų urėdija: „Pajamos ir pelnas pranoko lūkesčius“
kovo 5, 2019

“Konferencijoje – žalia šviesa siūlomam Miškų įstatymo pakeitimui”. Ar tikrai?

Vasario 21-ąją  Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje įvyko Aplinkos ministerijos (AM)  inicijuota diskusija – konferencijja „Miškininkavimo pokyčiai europinių įsipareigojimų ir visuomenės lūkesčių kontekste.  Jos tikslas buvo supažindinti visas suinteresuotas šalis su AM siūlomais Miškų įstatymo pakeitimais dėl Europos svarbos buveinių išsaugojimo. Dauguma pranešėjų kalbėjo apie būtinybę išsaugoti šias  vertybes, jų reikšmę miško ekosistemoms ir tik vienas kitas kėlė klausimą, ar perdėtas saugojimas bus lemiantis veiksnys dėl jų statuso ir būklės palaikymo ar pagerinimo.

Į esminį klausimą neatsakyta

Vis dėlto esminis klausimas, į kurį taip ir nebuvo atsakyta,  ar tikrai mes saugome tai, ką reikia ir ar turime įrodymų, jog sugriežtinus apsaugą šios teritorijos nepraras to, ką turi dabar pagal dabartinį ūkininkavimo režimą.

Dėl pačių buveinių apsaugos poreikio niekas nesiginčija, tačiau itin griežto režimo naujų saugomų teritorijų įteisinimas turės neišvengiamą poveikį tiek šalies ūkiui, tiek pačiai biologinei įvairovei. Kokia ji dinamiška ir kaip kinta jau parodė Žuvinto biosferos ir Naglių gamtinio rezervatų pavyzdys – uždraudus ūkinę veiklą, juose saugomos rūšys buvo nustelbtos kitų, kur kas gyvybingesnių augalų. Gamtosaugininkais save vadinantys piliečiai reikalavo iš viso penkerius metus stabdyti pagrindinio naudojimo kirtimus saugomose teritorijose be jokio pagrindimo. Bent kiek ekonomiką ir miškų ūkio specifiką išmanančiam piliečiui šios grupės ekonominiai “argumentai”, jog valstybės valdoma Valstybinių miškų urėdija (VMU) į biudžetą  už 2017 metus sumokėjo 23 mln. eurų grynojo pelno  ir kad valstybei nebus jokios žalos dar labiau suvaržius ūkinę veiklą valstybiniuose IV ir III grupės miškuose,  kėlė šypseną. Primename, kad pagal Miškų įstatymo 5 straipsnį:

Miškų urėdija (urėdijos) atlieka šias valstybines funkcijas:

1) patikėjimo teise valdo, naudoja valstybinius miškus ir jais disponuoja įstatymų nustatyta tvarka, taip pat vykdo juose kompleksinę miškų ūkio veiklą;

2) miškuose, nesvarbu, kokia yra jų nuosavybės forma, įgyvendina bendrą valstybinę miško priešgaisrinės apsaugos sistemą;

3) Vyriausybės nustatyta tvarka organizuoja ir (ar) įgyvendina bendrą miško kelių priežiūrą ir taisymą (remontą) visų nuosavybės formų miškuose;

4) diegia pažangias miškų įveisimo, atkūrimo, apsaugos, tvarkymo ir miško išteklių naudojimo technologijas.

Klausimas „gatvės ekonomistams“ – iš kokių lėšų, jų manymu, vyksta šių funkcijų užtikrinimas? Kokios dar lėšos nukeliauja į biudžetą ar grįžta atgal į atkuriamus miškus ir jų infrastruktūrą bei rekreacinių objektų priežiūrą?

Pagal Miškų įstatymo 7 straipsnio 3 dalį: “ Bendrosioms valstybės biudžeto reikmėms tenkinti Vyriausybės nustatyta tvarka valstybinių miškų valdytojams nustatomi privalomieji 10 procentų atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką“- šios lėšos yra papildomai mokamos ir grynojo pelno rodiklyje neatsispindi. Kartu mokamas ir privalomas 5 proc.  atskaitymas į valstybės biudžetą iš pajamų, gautų už parduotą žaliavinę medieną, paruoštą valdomuose miškuose, taip pat  už parduotą  jų  valdomą nenukirstą mišką bei 15 proc.  pelno mokestis.

Dar vienas klausimas, kilęs klausantis diskusijos – ar kartu su Miškų įstatymo pakeitimais bus pakeisti ir kiti veiklą miške reglamentuojantys teisės aktai: kirtimo taisyklės, miškų atkūrimo nuostatai, t. y.  ar neliks jie užribyje ir bus taisomi prabėgomis.

Mažėtų pajamos, kompensacijos augtų

Siūlomų naujų apribojimų ekonominį vertinimą atliko Valstybinė miškų tarnyba, kurios rezultatus pristatė jos vadovas Albertas Kasperavičius. Jo teigimu, įvertinus įvairius scenarijus galimos pajamos iš VMU dėl nesumokėtų mokesčių mažėtų nuo 22 iki 6 mln. eurų, iš privačių miškų – nuo 5 iki 2 mln., o kompensacijos privačių miškų savininkams papildomai pareikalautų nuo 20 iki 4 mln. eurų  kasmet. Matant preliminariai įvertintas galimas socialines pasekmes dirbantiems miškų ūkyje,  kilo klausimas, ar pajėgsime suvaldyti būsimą bedarbių armiją ir ar tyliai žiūrėsime, kaip Lietuvoje telieka 2-3 miestai bei didelė iš biudžeto išlaikomų žmonių minia.

Konferencijoje daug  pastabų išsakė privačių miškų savininkų atstovai, tačiau jų argumentai ir klausimai ne visada buvo išklausyti ar girdimi. Aplinkos ministerijos atstovas Nerijus Kupstaitis teigė, jog kompensavimo mechanizmas savininkams bus numatytas ruošiant įstatymo pakeitimus. Pagal 2004 m. Vyriausybės nutarimą dėl buveinių apsaugos privalomos sutartys su miško savininkais ir valdytojais, kurių  per 15 metų buvo sudaryta  mažai, visos finansuotos iš ES lėšų. Nereikėtų pamiršti, kad ES tai ne Kalėdų senelis, jos biudžete  lėšos atsiranda iš šalių narių sumokėtų mokesčių. Be to,  mokesčius į biudžetą suneša gamybos, kito verslo įmonės, o ne iš biudžeto išlaikomi piliečiai (su visa pagarba jiems dėl indėlio į valstybės gyvenimą).

Renginio pabaigoje nuskambėjusi pranešėjo mintis, kad Nuosavybės teisė į miškus nėra absoliutisavininko veikla privačiame miške ribojama visuomenės labui, o miškų politikos diskusijos objektas: riba, iki kurios toks veiklos apribojimas (viešojo intereso tenkinimas) miško savininkui nėra kompensuojamas, net jei jis nesutampa su savininko tikslais”, –  privertė susimąstyti apie konstitucines kiekvieno piliečio teises ir pareigas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje teigiama, kad:
Nuosavybė neliečiama.
Nuosavybės teises saugo įstatymai.
Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.

Ar šviesoforas neklaidina?

Prieš pradedant varžyti miškų savininkų ar valdytojų teises,  reikia ne tik gerai įvertinti galimas ekonomines, bet ir teisines tokių sprendimų pasekmes, taip pat pasižvalgyti po kaimynines valstybes, kuriose šis mechanizmas sėkmingai veikia ir tenkina visos visuomenės interesus. Kartu norėtųsi tikėti, kad prieš priimant ribojimus bus teisingai įvertintas jų poveikis šalies ūkiui  bei suderinamumas su visos valstybės ūkio tikslais – ne vien vienos ministerijos ar visuomenės grupės lygmenyje.

Energetikos ministerijos 2018 metais pristatytoje nacionalinės energetikos nepriklausomybės strategijoje numatyta, kad atsinaujinančių energijos išteklių dalis šalies energetikos ūkyje nuo 2020 iki 2050 metų keisis atitinkamai nuo 30 iki 100 proc. Tam reikalingi ištekliai taip pat „slepiasi“ miške, tad  teikiami įstatymo pakeitimai tam irgi turės įtakos. Pabaigoje dar kartą norėtųsi suabejoti Aplinkos ministerijos iškart po diskusijos išplatinta žinute apie uždegtą žalią šviesą įstatymo pakeitimams. Ar tikrai?

Emilija Skaistakalnytė

Nuotraukos Dainiaus Šerono