Kad galėčiau saugoti gamtą…

Kad galėčiau saugoti gamtą…

Kai einu miško takeliu ir girdžiu giedant paukštelius, matau žaliuojančią gamtą, uodžiu gaivų miško orą, kartais pagalvoju, kad užaugęs norėčiau būti miškininku. Nes miške taip gera ir ramu, kaip  niekur kitur. Kai vaikštinėji miške, ten esi tik tu ir gamta. Tuomet pasidaro labai ramu ir pradedi  girdėti visus paslėptus garsus, kurių iš pat pradžių, atrodo, net nebuvo, matyti įvairius skirtingus augalus ir džiaugtis, kad turime tokią gražią gamtą. Man kartais atrodo, kad miškininko darbas yra vienas puikiausių darbų, nes jis kiekvieną dieną leidžia miške ir yra jo saugotojas.

Aš norėčiau būti miškininku, nes galėčiau visą savo laiką leisti gamtoje. Tarp medžių, krūmų, takelių ir žemės. Būdamas miškininku aš žinočiau visų samanų pavadinimus, mokėčiau atskirti paukščių balsus, kartais man nusišypsotų laimė ir aš pamatyčiau lapę ar stirną, ežiuką arba apuoką. Gal net šernę su mažais šerniukais, tik tuomet aš laikyčiausi nuo jų atokiai ir pasistengčiau, kad jie neišsigąstų ir manęs nepultų. Būčiau labai laimingas, jei galėčiau stebėti skirtingus gyvūnus, juos pažinti, žinoti, kaip jie gyvena, ką ėda, kur miega ir koks jų gyvenimas miške. Norėčiau, kad mano miške, kurio miškininkas aš būčiau, būtų vietos visiems žvėreliams.

Mano mėgstamiausiame miške – Vidzgirio, kuris yra Alytuje, yra pažintinis takas, kuriuo mes su šeima mėgstame vaikščioti. Ten įrengtos lentelės, kurios nurodo, kokie gyvūnai, paukščiai, vabzdžiai ar ropliai šiame miške gyvena. Jų labai labai daug! Kai kurie man buvo visai nematyti, su jais susipažinau tik iš tų informacijos lentų, o norėčiau kiekvieną tą gyvūną pamatyti gyvai, jį pažinti.

Aš galėčiau grožėtis mišku, kai pavasarį jis ima keistis ir po truputį tampa vis žalesnis, arba kai ima gelsti lapai, ir dar tada, kai viskas tampa balta, nes prisninga labai daug sniego. Tokiomis snieguotomis dienomis, kokios buvo šią žiemą, kai sniego tiek daug, kad žvėreliai negali net rasti maisto, aš pasirūpinčiau, kad jie nebadautų. Kai nuo storo sniego sluoksnio imtų lūžti medžių šakos, aš tvarkyčiau ir valyčiau mišką. Vasarą, kai būna taip karšta ir sausa, jog miškas traška juo einant, aš stebėčiau ar kur nekyla gaisras. Palikčiau vandens žvėreliams atsigerti, kad jie išgyventų karštį. Jei būčiau miškininku, mano miškas man būtų kaip namai, o visi jo gyventojai lyg mano šeima, todėl turėčiau kiekvienu iš jų rūpintis ir stengtis, kad jiems būtų gerai.

Bet labiausiai norėčiau būti miškininku dėl to, kad galėčiau saugoti gamtą. Kad kiekvieną dieną būdamas miške neleisčiau ten šiukšlinti, o numestą šiukšlę pakelčiau, kad ji jo neterštų. Kad galėčiau apginti žvėrelius nuo brakonierių ar piktų žmonių, kurie juos skriaudžia. Kad galėčiau saugoti mišką ir jo gyventojus nuo žmonių, kuriems miškas ir gamta nerūpi. Ir augalus saugočiau. Medžius ar krūmus, kad jų nelaužytų, kad nerautų samanų, netryptų skruzdėlynų. Man labai norėtųsi, kad miške kiekvienas žmogus jaustųsi atsakingas už gamtą, nes ji yra mūsų visų ir mes visi turime dėl jos stengtis. Kad mūsų miškai, laukai, pievos, parkai būtų švarūs, kad augalai būtų sveiki, kad gyvūnai galėtų gyventi ramiai ir saugiai.

Aš norėčiau, kad kai aš užaugsiu tiek, jog galėčiau tapti miškininku, visų tų problemų, kurias norėčiau išspręsti, jau nebebūtų. Bet jei jų dar bus,  tuomet norėčiau būti miškininku ir ginti gamtą. Man atrodo, kad toks darbas yra labai garbingas, nes miškininkas rūpinasi tais, kas negali savimi pasirūpinti – augalais ir gyvūnais. Ir dar labai norėčiau, kad visi žmonės suprastų, jog gamta yra ne tik gyvūnų, bet visų mūsų namai, todėl turime ją tausoti.

Arijus P., 11 metų

Nuotrauka Bronislovo Ambrozo