Kulautuva: Kad nekiltų problemų, reikia kalbėtis

Vėl liepsnoja pernykštė žolė
26 kovo, 2020
Tave studijuoti kviečia Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija (KMAIK)!
30 kovo, 2020

Kulautuva:  Kad nekiltų problemų, reikia kalbėtis

Istorijos su laiminga pabaiga pradžia buvo ne tokia taiki. Dar 2018-aisiais  Kulautuvos gyventojai pasipiktino, kad miškininkai išpjovė dalį rekreacinio kurortinį miestelį supančio miško. Ne vienam tada kilo minčių, kad paskelbus apie urėdijų reformą, išeinantieji iš užimamų pareigų galėjo nuspręsti tokiu būdu dar pasipelnyti.

Kirtimai buvo  sustabdyti

Kulautuvos seniūnė Dalia Šiušienė gerai prisimena prieš keletą metų įvykusį konfliktą, kai miškininkai pagal galiojančias taisykles pradėjo sanitarinį kirtimą. „Skelbimų lentose buvo pakabinti skelbimai, tačiau niekas jų neperskaitė, o kai prasidėjo kirtimai, kilo didžiausias triukšmas, kirtimai buvo sustabdyti. Buvo tvirtai nutarta: jeigu kitais metais vyks kirtimai, būtina informuoti vietos gyventojus: seniūnijoje, per socialinius tinklus, sušaukti susirinkimą ir aiškiai pasakyti, kas, kur, kiek ir kodėl kertama,  – prisimena seniūnė. – Kai kilo šis šaršalas, kreipėmės į mūsų apygardoje išrinktą Seimo narį Kęstutį Bacvinką. Jis kaip miškininkas ne tik pats susirūpino esama situacija, bet ir pasikvietė kolegų specialistų iš Miškų instituto ir Žemės ūkio akademijos. Jie atvažiavę vaikščiojo po visą mišką, tikrino, ar tikrai nukirsti tie medžiai, kuriuos reikėjo kirsti. Visi kartu  žiūrėjom, ar kiek pavogta, ar nepavogta… Kas norėjo, tapo išprusę miškininkystės klausimais, jau ne tik rėkė – drausti, nekirsti, negalima…“

Konfliktą, kilusį tarp miškininkų ir Kulautuvos bendruomenės, pasak seniūnės, tąsyk padėjo užglaistyti Seimo narys K. Bacvinka, pakvietęs specialistų komisiją. Šiandien Kulautuvos seniūnė džiaugiasi, kad parlamentaro pagalbos jau neprisireikė, nes  tuometis Valstybinės miškų urėdijos Dubravos regioninio padalinio vadovas Mindaugas Petkevičius pažadėjo, kad be bendruomenės žinios nebus žengta nė žingsnio.

Šiais metais, kai žmonės pastebėjo, kad medžiai džiūsta, juos puola ir graužia kenkėjai, patys paprašė miškininkų pagalbos. M. Petkevičiaus žodis buvo ištesėtas – atvažiavo ir miškininkai, ir mokslininkai, viską išaiškino, tad nesusipratimų nekilo.

Aktyvus Kulautuvos bendruomenės narys Linas Kriščionavičius prisimena dvi rekreacinio Kulautuvos miško kirtimo istorijas: viena – vykusi prieš keletą metų, kai, jo nuomone, vyko tikras pasipinigavimas: iškirsti seni ąžuolai ir sunkiąja technika suniokota miško paklotė, kita – dabartinė, kai parodyti sergantys medžiai, bandoma pasakyti, kad kirtimas jau pavėluotas, bet vykdomas.

„Vaikštau po mišką ir matau, kad šiemet kertama proto ribose. Mindaugas žodį ištesėjo, tik gaila, kad jo pas mus nebeliko. Nežinia, ar galutinai sustabdėme miško kirtimą. Ar vėl nebus kam nors atrištos rankos naujiems kirtimams?“ – dėl dviprasmiškos vietos gyventojų padėties klausia pašnekovas.

Rūpi ne tik ekonominė, bet ir gamtosauginė veikla

Mindaugas Petkevičius, dabar dirbantis Valstybinės miškų urėdijos direktoriaus pavaduotoju miškininkystei, sako, kad svarbiausia žmonėms žinoti, kas daroma jų aplinkoje. „Kai visuomenė informuojama, kokios ūkinės priemonės bus vykdomos, jai nekyla nepasitenkinimo. Jei žmonės domisi, mūsų pareiga bendruomenei išaiškinti, kokie darbai vyks ir paprastai po atviro pokalbio galime ramiai organizuoti kirtimus, –  įsitikinęs M. Petkevičius. – Aiškinti reikia ne konferencijų salėje, o natūroje –  miške. Priemones rodyti ne tada, kai jos atliktos, o  kai planuojamos, kai  sužymėti medžiai kirtimui miške. Kai žmonės vieną kartą pamato, jiems nekyla klausimų, kodėl tai  daroma. Kiekviena ūkinė veikla turi teisinį reglamentavimą, informavimo procedūras, o Valstybinė miškų urėdija nėra vien įmonė, kuriai rūpi tik ekonominė nauda –  vykdoma ir socialinė, ir gamtosauginė funkcija. Jeigu mes norime balanso, tai atliekame viską lygiagrečiai, neišskiriame, kad dabar ekonomika, o paskui socialinės funkcijos“.

„Daugybės  problemų  tarp gyventojų ir valstybės pareigūnų galėtų nebūti, jei žmonės tarpusavyje susišnekėtų,  – įsitikinęs Seimo narys K. Bacvinka. – Ne todėl, kad jie kalba skirtingomis kalbomis, o kad  lietuviškus žodžius ir teiginius kartais supranta bei traktuoja skirtingai. Kaip bebūtų liūdna, dažniausiai tame bendravime pritrūksta žmogiškumo ir mojuojama popieriais, aiškinama, kad viskas vyksta pagal įstatymus. Bet  kurie moka išklausyti, moka ir paaiškinti, išvengti ne tik konfliktų, bet ir menkiausių nesusipratimų“.

Tą šiandien patvirtina ir Kulautuvos seniūnė D. Šiušienė: visi miško darbai šiuo metu vyksta sklandžiai ir pagalbos iš šalies nereikia, nes žmonės išmoko kalbėtis, suprasti ir rasti visiems tinkamus sprendimus.

Rūta Steponaitytė