Kupiškio virsmas – miestas parke

sausio 30, 2019
Lietuviškos priekabos su švedų prekės ženklu
sausio 29, 2019
Žiemos rūpesčiai ir džiaugsmai
sausio 30, 2019

Kupiškio virsmas – miestas parke

Kiekvienas miestas, vietovė, statinys sukelia skirtingas emocijas ir mintis. Vyresni žmonės, išgirdę Kupiškio pavadinimą, kaip mat prisimena garsiąsias kupiškėnų vestuves, o sutikę kupiškėną – žmogų iš to krašto, dažnai sako: “Kupiškėnai geri žmonas, jų tiesūs kelaliai…“ Tai kupiškėnų himno eilutės. Dėl žodžio „geri“ niekas nesiginčija, o keleliai, nuo kurios pusės bevažiuotum, vingiuoti… Atveda jie į labai gražų ir žalią miestą. Prie to labai daug prisidėjo ir žmogaus rankos…

Per Kupiškį vingiuoja Kupos upelis, iš vakarų juosia Lėvens upė, pietinėje miesto dalyje raizgosi Račiupio upelis, šiaurėje stūkso piliakalnis ir tyvuliuoja didžiulis Lėvens tvenkinys, vadinamas Kupiškio mariomis. Be to, mieste telkšo Kalkyno ir Varležerio ežerai bei šalia miesto esantis Pyragių arba Indubo ežerėlis. Visų vandens telkinių pakrantės nepriekaištingai sutvarkytos – skverai, parkai, dviračių takai, prieplaukos, pavėsinės…

Gamtos grožio puoselėtojų dvasia

Užsukus nors trumpam į Kupiškį būtų didelis praradimas nepasivaikščioti po miesto parkelius ar Kupiškio marių salą, intriguojančiai pavadintą „Uošvės liežuviu“, nepasigrožėti čia įkurtu dendrologiniu parku, neužkopti ant šalia marių stūksantį piliakalnį. Visas vietas, į kurias verta dirstelėti, sunku išvardinti.

Ar visada Kupiškis buvo toks patrauklus? Turbūt tokia miesto lemtis. Čia gimęs garsus nepriklausomos Lietuvos miškininkystės pradininkas, Lietuvai pagražinti draugijos įkūrėjas Povilas Matulionis atnešė ir pasėjo grožio puoselėjimo dvasią. Jo sekėjų pilnas Kupiškio kraštas – nuo pradinių klasių mokinuko iki garbaus senolio. Dovana šiam kraštui ir Atgimimo laikais į jį atvykęs UAB „Kupiškio komunalininkas“ aplinkotvarkos tarnybos vadybininkas Algirdas Gasiūnas. Kaip pats sako: „Atvažiavau, užkliuvau ir pasilikau“.

Kaip būtų neįtikėtina, Algirdą į Kupiškį atviliojo straipsnis tuometinėje “Komjaunimo tiesoje”.

“Perskaičiau, kad užtvenkus Lėvenį kaunietis miškininkas Steponas Maculevičius ėmė kurti Kraštotvarkos eksperimentinę laboratoriją. Man, dirbusiam miškininku Panevėžio rajone, Daukniūnų kolūkyje tai buvo išganinga, – prisimena pašnekovas. – S. Maculevičiui gavus solidžią sumą pinigų iš tuometinės Melioracijos ir vandens ūkio ministerijos, prasidėjo aplinkos tvarkymo darbai aplink marias: pradėta tiesti pėsčiųjų ir dviračių takus, įrengti poilsio aikšteles prie marių, imtasi įgyvendinti idėją “Uošvės liežuvyje” pasodinti 88 rūšių medžius”.

Kodėl reikėjo Kupiškio marių? Anot aplinkotvarkos specialisto, buvo tokia mada – kiekvienas rajono centras ar kitas didesnis miestelis norėjo turėti vandens telkinį. 1984 m. pastačius užtvanką, Lėvens vandens lygis buvo pakeltas net 11 metrų! Iš būsimų marių dugno iškėlė daug sodybų – apie 20 km iki pat Vainiūniškio, iki Biržų rajono. Vandens telkinio reikėjo poilsiui, žuvininkystei. Žiemą žvejybos mėgėjus čia traukia poledinė žūklė.

Po keleto metų, 1988-aisiais, dviem metrais pažemintas marių vanduo, kad būtų galima tvarkyti marių pakrantes, įtekančių upelių žiotis, įrengti paplūdimius. Aplink marias buvo stumdomos žemės, vežamas smėlis – tiesiami dviračių ir pėsčiųjų takai, statomi tilteliai per griovius bei upelius, o pusiasalis Pajuodupės kaime, perkasus sąsmauką, tapo “Uošvės liežuvio” sala. Tais pačiais metais pagal S. Maculevičiaus projektą suformuotas salos reljefas, buldozeriais sustumti apžvalgos kalneliai ir pasodinti pirmieji augalai, pradėtas kurti parkas.

“Steponas Maculevičius buvo patyręs landšafto specialistas ir labai liūdna, kad prieš metus jo netekome. 1988 m.vasarą Palėvenėlėje, kur tuo metu buvo Kraštotvarkos eksperimentinė laboratorija, jis net suorganizavo poros savaičių landšaftininkų kursus, kuriuos lankiau ir aš, dirbdamas šioje laboratorijoje, nes tuo metu šios srities specialistų labai trūko. Aišku, neįkainuojamą patirtį įgijau ir laboratorijoje triūsdamas šalia Stepono, – pasakoja Algirdas. Kupiškėnų parką – toks jo pavadinimas užrašytas ant S. Maculevičiaus projekto, sodino visi kupiškėnai. Buvo sudarytas visų įstaigų ir organizacijų sąrašas, pagal kurį jos turėjo ten pasodinti medelių. Sukviesti visi – ir susibūrusi rajono Sąjūdžio grupė, ir kunigai… Užtat ir liko vardas – “Kupiškėnų parkas”.

Darbus skaičiuoja kadencijomis

Kai iširo laboratorija, apleisti ir Kupiškio aplinkotvarkos darbai. Pasak A.Gasiūno, viskas buvo sustoję, kol rajono meru gyventojai neišsirinko Vytauto Mockaus. Tada susirūpinta, kad nėra gėlynų, Kupa pavirtusi vos ne atliekų duobe, o pakrantės priverstos šiukšlių. Išsikrausčius sovietų kariuomenei, liko užšnerkšta ir kareivinių teritorija viduryje miesto. Naujas rajono meras pirmiausiai ėmėsi buvusių kareivinių tvarkymo: demontavo gelžbetonines tvoras aplink visą kareivinių teritoriją, nugriovė ten buvusią kiaulių fermą, šaudmenų sandėlius, naftos produktų bazę, iškirto krūmynus ir menkaverčius medžius, su melioratorių pagalba išvalė ir perkasė Račiupio tvenkinį bei Račiupio upelio vagą šioje vietoje, išlygino, užsėjo žole – galų gale šis kareivinių plotas grąžintas miestui.

“Lygiagrečiai, po truputį buvo pradėta valyti ir Kupos upės vaga bei upės šlaitai nuo padangų ir kitų šiukšlių. O 1996 m. pradžioje meras sukvietė bobutes ir paprašė, kad užaugintų gvazdikinių serenčių pirmai pradžiai, kad būtų galima papuošti miestą gėlėmis, nes pinigų iš kitur tuomet labai trūko. Pavasarį mieste jau pasodinom ir pirmuosius gėlynus iš serenčių, organizavome medelių sodinimo talkas. Per trumpą laiką padarėme labai daug,” – prisimena A. Gasiūnas, tuomet jau dirbęs ekologu savivaldybėje.

1997 m. rudenį buvo įkurta Želdynų priežiūros tarnyba savivaldybei priklausančioje įmonėje UAB”Kupiškio komunalininkas”, kuriai vadovauti paskirtas A. Gasiūnas. Bet pasikeitus rajono vadovams, vėl – sąstingis. Iš pradžių, iš inercijos lėšų naujų želdynų įveisimui dar buvo skiriama ir kartu su Kupiškyje susikūrusia Lietuvai pagražinti draugija pasodinta želdinių prie Kupos Kraštiečių mikrorajone, o šios draugijos Kupiškio skyriaus pirmininkui Vidui Vilimui parengus projektą “Kupos upės ekologinės būklės gerinimas” ir gavus finansavimą, pradėtas Kupos slėnio tvarkymas pagal Vytauto ir Euchridos Sipavičių projektą: griūvančių šlaitų tvirtinimas akmenimis, lietaus kanalizacijos išvedimo į Kupą sutvarkymas, vagos dugno valymas, menkaverčių medžių šalinimas, atidengiant po lajomis esantį klevelių, uosiukų, vinkšnų pomiškį. Šiuos kraštovaizdžio formavimo kirtimus atliko Želdynų priežiūros tarnyba, bet daug padaryta ir pagal visuomenei naudingų darbų programą, pasitelkiant pašalpas gaunančius žmones, kurie išvežė gausybę šiukšlių, tvirtino eroduojančius upės šlaitus akmenimis. Vėliau, gavus papildomą finansavimą iš valstybinio Gamtosauginio fondo, palei Kupą buvo nutiesti keli takai, papildomai pastatyti du pėsčiųjų tiltai – pagaliau Kupos slėnio parkas tapo mėgstama kupiškėnų poilsio vieta.

“Nesant finansavimo, želdinimo darbai “įšalo”, kol rajonui nepradėjo vadovauti dabartinis meras Dainius Bardauskas. Vėl atsinaujino naujų želdynų sodinimas, gėlynuose įveista įvairesnių daugiamečių gėlių, krūmelių, medelių. Susirūpinta buvusių kareivinių tolesniu tvarkymu: parengtas detalusis planas, numatant baseino statybą. Jo projektas jau parengtas, tik dar negauta finansavimo statybai. Išasfaltuota ir K. Šimonio gatvės atkarpa per šią teritoriją, nutiestas pėsčiųjų ir dviračių takas. Likusioje dalyje, kur pagal E. Sipavičienės projektą pasodintos pušų grupės jau gerokai pasistiebusios, Lietuvos šimtmečio proga pagal mano projektą pasodinta dar 100 medelių – ąžuoliukų, liepaičių, bukų, skroblų, ginkmedžių. Nutiesus čia takus ir suformavus poilsio aikšteles su suoliukais, bus suformuoti daugiamečių gėlių gėlynėliai, pasodinta įvairių krūmų grupės, atsiras lauko treniruoklių aikštelės – tai jau šių metų siekiai. Tarp Kraštiečių ir Taikos gatvių gyvenamųjų mikrorajonų atsiras naujas Lietuvos 100-mečio parkas”,- naujais miesto akcentais džiaugiasi A. Gasiūnas.

Intensyvūs aplinkos tvarkymo darbai mieste iš esmės vyksta visur, aišku, savivaldybės administracijai privalu intensyviai dirbti rengiant projektus ir ES paramos lėšoms gauti. Pavyzdžiui, gatvių, mašinų stovėjimo aikštelių asfaltavimui, miesto viešųjų erdvių tvarkymui, baigiamai L. Stuokos – Gucevičiaus aikštės rekonstrukcijai ir pan. ”Visas miestas išraustas, statybos vyksta labai intensyviai. Dėl to kartais kyla ir gyventojų nepasitenkinimas, bet nieko iškart negalima padaryti – ypač ištęsti terminai konkursams, jų apskundimui… Laimėjus konkursą, praktiškai darbai prasideda tik po metų. Tik šios kadencijos pabaigoje įsibėgėjo visi projektai, kiti dar laukia pradžios… “ – akcentuoja specialistas.

Paklaustas ar nebaisu, kad vėl negaus lėšų aplinkotvarkai, jei po rinkimų pasikeisis rajono valdžia, A. Gasiūnas atsakė, kad ne, nes šių metų savivaldybės biudžetą tvirtins dar esanti taryba. Įdirbis esą jau yra, beliks tęsti pradėtus darbus, o kitai valdžiai būtų tik nuopelnas projektus užbaigti.

Sklypai tarp žemės ir dangaus

Kupiškio rajone ypač aktyvi Lietuvai pagražinti draugija, kurios skyriui vadovauja pirmininkas, P. Matulionio progimnazijos direktorius Rimvydas Latvys. Skyriaus įkūrimo iniciatoriaus, rajono švietimo skyriaus vedėjo, šviesios atminties Vido Vilimo projektas “Kupos upės ekologinės būklės gerinimas” buvo pirmasis laimėtas ES remiamas projektas.

A. Gasiūnas taip pat veiklus šios draugijos narys. “Labai rimtus projektus darėme, vienas iš jų – Kupos upės slėnio parkas. Kvietėme talkas, sąvartynus naikinome, išvežėme gausybę šiukšlių, o palei Krantinės gatvę Kupos pakrantę apsodinome ąžuoliukais. Per pora metų pakupius iš pagrindų sutvarkėme. Visa bėda, kad dabar šio parko teritorija kybo tarp žemės ir dangaus, nes miškotvarka čia pažymėjo miško sklypus, kurių kol kas negalime “suparkinti”. Buvusi miškų urėdija jų atsisakė, o miestas nepriėmė. Kodėl? Sako, pirma reikia parengti tų plotų detaliuosius planus, bet tai didžiuliai pinigai, kurių savivaldybė neturi. Iš esmės tų plotų planai jau miškotvarkos padaryti, tad kam tas pinigų švaistymas? Ir kitur tas pats – miestų miškai jau nepriklauso urėdijoms, o miestai negali jų prižiūrėti, nes dar ne jų nuosavybė. Problema visoje šalyje, niekas jos nesprendžia, o miestų rekreaciniai miškai apleisti,”- biurokratinę tvarką kritikuoja pašnekovas.

A.Gasiūnas sako, kad projektų stalčiuose taip pat apstu. Kai aplink visi dejuoja ir skundžiasi, malonu girdėti aplinkotvarkininko žodžius, kad šiuo metu miesto tvarkymui pinigų skiriama pakankamai. „Jau baigiam visus tuščius plotus apsodinti. Užlopyti. Sutvarkėme gyvenamuosius mikrorajonus, kad jie būtų žaliojoje zonoje, kad nesimatytų kito namo pro langą ir vasarą karščiai nealintų. Stengiamės, kad visas miestas taptų parku, kad žmones suptų jauki aplinka. Ar žmonės džiaugiasi? Vieni džiaugiasi, o kiti prašo iškirsti medžius, nes rudenį, atseit, prikrenta daug lapų… Kokia Račiupėnų gatvė graži su medžiais – tai buvusi “ulyčia”, gatvinis kaimas. Deja, tie medžiai jau trukdo kelininkams, gyventojai bijo, kad ant namų neužgriūtų, nes yra ir išpuvusių. Tad per žiemą stengiamės pašalinti avarinius medžius, o pavasarį vėl sodiname, laikydamiesi nustatytų atstumų iki namų“,- aiškina jis.

Aplinkos puošyba … ir biudžeto dėlionė

Kupiškiui pasisekė, kad lemtingais miesto gražinimo ir tvarkymo metais Kupiškyje gyvveno skulptorius Henrikas Orakauskas, dabar visus mielai pasitinkantis Kernavėje. Vietiniai sako, kad jis miesto puošybos pradininkas. Per aštuonuolika metų, praleistų Kupiškyje, skulptorius čia apgyvendino ne tik visus “Kupiškėnų vestuvių” veseliotojus, sukūrė paminklą Algimanto apygardos partizanams, bet “užaugino” ir įspūdingą “Baltų pasaulio medį”. Miestą puošia per dvidešimt jo skulptūrų, o maršrutas “Muziejus po atviru dangumi” vienas iš populiariausių.

Pagal bendrąjį miesto planą Kupiškio rajono savivaldybė numato saugoti ir prižiūrėti esamą kraštovaizdį, formuoti želdynus, plėtoti žaliuosius plotus, gerinti Kupiškio marių ir kitų rekreacinių zonų infrastruktūrą – iš savų ir ES paramos lėšų.

Vienas iš uždavinių – aktyvus Kupiškio marių naudojimas: vaikų žaidimų aikštelės, pontoninis tiltas į salą, vandens paslaugos, infrastruktūra žvejams, valčių nuleidimo vietos ir pan. Laukia ir autobusų stoties teritorijos konversija, pritaikant ją komercinei veiklai. Dabartinį stoties pastatą ketinama išplėsti ir modernizuoti bei pritaikyti prekybos įstaigoms. Stoties sutvarkymui skirta apie 627 tūkst. eurų.

Pasak Kupiškio rajono savivaldybės Infrastruktūros skyriaus vyresniojo specialisto Dainiaus Januškos, centrinės miesto aikštės modernizavimui ir pritaikymui bendruomenės veikloms numatyta beveik 2 mln. eurų. 2018 m. žaliųjų plotų priežiūros (šienavimo) darbams buvo skirta apie 140 tūkst. eurų, medžių kirtimui ir genėjimui – per 10 tūkst., gėlynų sodinimui ir priežiūrai – 20 tūkst. Šimtmečio metais vien Kazio Šimonio parke buvo pasodinta 100 ąžuoliukų.

„Visiems įprastiems darbams pinigų bus skirta ir šiemet, o apie papildomus projektus sunku kažką šiuo metu pasakyti, bet tikimasi gauti lėšų K. Šimonio parko takams įrengti ir jo papuošimui gėlynais, krūmais ar medeliais, – patikino specialistas. – Konkrečiai kiek ir kam bus skirta, žinosime greitai, kai tik bus patvirtintas 2019 metų biudžetas“.

Rasa Liškauskaitė

Nuotraukos