Laukinė gyvūnija: sugyvenimas ar priešingybė?

Laukinė gyvūnija: sugyvenimas ar priešingybė?

Tarptautinė medžiojamųjų gyvūnų biologų sąjunga (IUGB) – ne pelno siekianti nevyriausybinė organizacija . Jos buveinė ir registracijos vieta – Šveicarijoje, Cernier mieste. IUGB tikslas – prisidėti plėtojant ir tobulinant žinias apie medžiojamųjų gyvūnų ekologiją, biologiją, jų populiacijų darnų, išmintingą valdymą bei buveinių išsaugojimą. Tam pasiekti nuo 1954 m. kas dvejus metus organizuojami kongresai. 2019 m. pirmą kartą IUGB istorijoje kongresas surengtas Baltijos šalyse – ši garbė teko Lietuvai, o organizavimas patikėtas Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Miškų institutui. Jau 34-ojo kongreso kertinė tema – „Laukinė gyvūnija: sugyvenimas ar priešingybė?“

IUGB 34-asis kongresas vyko Kaune, „Park Inn by Radisson“ viešbučio konferencijų centre rugpjūčio 26 – 30 dienomis. Į jį susirinko per 200 dalyvių iš daugelio pasaulio šalių (Kanados, Brazilijos, Australijos, Portugalijos, Ispanijos, Italijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Liuksemburgo, Graikijos, Nyderlandų, Belgijos, Vokietijos, Austrijos, Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, Kroatijos, Serbijos, Slovėnijos, Lenkijos, Jungtinės Karalystės, Danijos, Švedijos, Norvegijos, Suomijos, Estijos, Latvijos, Baltarusijos, Rusijos bei kt.) – iš esmės visų, kurios domisi laukine gyvūnija. Pranešimus pristatė 156 dalyviai, iš jų pateikti 45 stendiniai pranešimai ir net 99 žodiniai, kurie perskaityti septyniose paralelinėse sesijose bei trijuose teminiuose seminaruose. Kviestinių pranešėjų iš JAV, Australijos, Europos žemyno plenariniai pranešimai sulaukė išskirtinio dėmesio, iš jų „Laukinės gyvūnijos rūšių adaptyvus valdymas“ (vedantysis -Christopher Dickman, Australija), „Bebrų valdymo problemos ir perspektyvos antropogeniniame kraštovaizdyje“ (vedantysis – Peter Busher, JAV). Šiandienos „karšta“ tema – „Šernų populiacijų darnaus valdymo link: afrikinio kiaulių maro Europoje grėsmės akivaizdoje“, kurios iniciatorius ir vadovas buvo prof. dr. Joaquín Vicente Baños, koordinuojantis ENETWILD – EFSA ( ES institucijos Europos maisto saugos tarnybos) projektą. Pastarajam vadovauja Europos šalių laukinės gyvūnijos ekologijos ir sveikatingumo institucijų konsorciumas, kurį sudaro devynių Europos šalių atstovai bei pritraukta dar 37 Europos šalių 120 tyrimo institucijų, iš jų ir LAMMC Miškų institutas.

Stambieji plėšrūnai ir žmonija- sambūvio iššūkiai

Oficialų renginio atidarymą ir kongreso pradžią paskelbė LAMMC Miškų instituto direktorius bei organizacinio komiteto lyderis dr. Marius Aleinikovas. LAMMC direktorius dr. Gintaras Brazauskas, pristatydamas LAMMC ir tyrimų kryptis, pabrėžė, kad nors laukiniai žvėrys tėra daugelio filmų, knygų ir pasakų herojai bei kartu miškų valdovai, bet realybėje iš tikrųjų dominuoja žmogus, jo ūkis. Pavyzdžiui, šiuo metu daugiau nei 90 proc. stambiųjų gyvūnų yra naminiai gyvuliai. Paskatinęs apie tai susimąstyti direktorius kongreso dalyviams palinkėjo rasti atsakymą į klausimą, ar žmonija vis dar turi vietos laukiniams gyvūnams?

Išskirtinio auditorijos dėmesio susilaukė kviestinio pranešėjo iš Italijos prof. Luigi Boitani (Romos universitetas „La Sapienza“, Stambiųjų plėšrūnų iniciatyvos Europoje LICE IUNC SSC vadovas), pranešimas apie stambiųjų gyvūnų ir žmonių sambūvio viziją „Stambieji plėšrūnai ir žmonija Europoje: sambūvio iššūkiai“.

Pranešėjas pristatė LICE organizaciją bei jos užduotis. Kodėl vilkas, lūšis, lokys, ernis bei kiti stambieji plėšrūnai yra nūdienos iššūkis? Dėl to, kad jų namų teritorijos yra didžiulės (nuo 100 iki 1000 kv. km), tuo tarpu jų tankiai (skaičius ploto vienete) labai maži (0,1-2/100 kv. km), o judėjimo distancijos ilgos (10 – 1000 km), be to, jų vadinamos vietinės populiacijos pasklidę kelių valstybių teritorijoje – juk jiems nė motais žmonių sukurtos ribos tarp šalių. Siekiant šiuos gyvūnus efektyviai išsaugoti bei valdyti būtinas tiek nacionalinis, tiek tarptautinis bendradarbiavimas.

Vilkų žemėlapis

Štai vilko išnaikinimo nuo šeštojo dešimtmečio Europoje žemėlapis

nubrėžė jo paplitimo Europoje tendencijas per pastaruosius du dešimtmečius. Kiek stambiųjų plėšrūnų yra suskaičiuojama? Manoma, kad Europoje yra 14 tūkst. vilkų, 17 tūkst. lokių, tik 9 tūkst. lūšių ir 1300 ernių. Labai išsamus žemėlapis apie vilko (Canis lupus L.) paplitimą nuolatinėje stebėsenos teritorijoje rodo, kad didžioji dalis jo Baltijos populiacijos sutelkta Estijoje, o Latvijoje ir Lietuvoje – tik sporadinis pasiskirstymas. Skandinavijos vilkų susitelkimas ženkliausias Švedijos šiaurinėje dalyje, mažiau – Suomijos pietuose, gausus – Balkanų, Italijos, Ispanijos šiauriniame regione. Pranešėjas dabartinį vilkų žemėlapį Europoje pateikė pagal IUNC kriterijus ( buvimą, sezoniškumą, prigimtinę teritoriją).

Europos vilkų populiacijos

Populiacija (pagal regioną)	Gausa 2011m. duomenimis	Gausa 2016-2017 m. duomenimis	Pokyčio tendencija	Apsaugos būklė pagal IUNC
Iberijos	2200-2500	2500	gausėjanti	beveik nykstanti
Centrinių Vakarų Alpių	280	420-550	gausėjanti	pažeidžiama
Italijos pusiasalio	600-800	1100-2400	gausėjanti	beveik nykstanti
Dinarų-Balkanų	apie 3900	apie 4000	nežinoma	nekelianti susirūpinimo
Karpatų	3000	3460-3840	stabili	nekelianti susirūpinimo
Baltijos	870-1400	1713–2240	stabili	nekelianti susirūpinimo
Karelijos	150-165	apie 200	Stabili/gausėjanti	beveik nykstanti
Skandinavijos	260-330	apie 430	gausėjanti	pažeidžiama
Centrinės Europos	36 gaujos+5 poros	780-1030	gausėjanti	pažeidžiama
Iš viso Europos	apie 17 000		gausėjanti	nekelianti susirūpinimo
Europos Sąjungos	13 – 14 000		gausėjanti	nekelianti susirūpinimo

Luigi Boitani taip pat papasakojo ir apie lokio, ernio, lūšies populiacijų būklę skirtinguose regionuose. Lūšies būklė, palyginti su vilkais, yra ženkliai blogesnė visoje Europoje. Baltijos regione lūšies gausa 2011 m. tebuvo apie 1600, o pastaruoju metu sumažėjo iki 1200-1500. Daugelyje regionų rūšis pažeidžiama, be to, kritiškai. Ernis išlikęs tik Skandinavijoje ir Karelijoje, šakalo pagrindinės buveinės tebėra Balkanuose, o šiaurinėse, iš jų Baltijos šalyse rūšis aptinkama atsitiktinai bei pasiskirsto sporadiškai. Mokslininkas paaiškino ir stambiųjų plėšrūnų gausėjimo tendencijas, nors, pasak jo, išnarplioti kiekvieno veiksnio įtaką praktiškai neįmanoma. Žvėrims palankūs žemėnaudos pokyčiai (buveinių palankumas), laukinių gyvūnų grobio gausėjimas ( mitybos išteklių palankumas), natūralus atsikūrimas. Paminėtini ir tokie veiksniai, kaip galimas žmogaus požiūrio į stambiuosius gyvūnus pasikeitimas, kai kurių rūšių reintrodukcija (grąžinimas į gamtą) bei įstatymai (nacionaliniai ir ES). Žvėrys teigiamai „priėmė“ žemėnaudą – žemės ūkio plotus, taip pat mielai lanko miestų bei kitų gyvenviečių sąvartynus. Vilkai geba nukeliauti per 1500 km (pvz., GPS pažymėtas vilkas keliavo iš Slovėnijos per pietinę Austriją iki Italijos Bolzano ir toliau į pietus iki Veronos).

Ar galima teigti, kad stambiųjų plėšrūnų atsikūrimas yra sėkmingo valdymo rezultatas? Kol kas likę iki šiol neišspręstos problemos, iš jų valdymo politikos suskaidymas ES, nacionaliniame ir lokaliniame lygmenyse, plataus masto socialinė ekonominė politika, veikianti ir stambiuosius plėšrūnus, akivaizdus žmogaus ir stambiųjų plėšrūnų psichologinis konfliktas (vengiant tiesioginių susitikimų, bijant galimų užpuolimų bei kt.), konfliktas dėl ženklios žalos naminiams gyvuliams, įstatymų spragos (dėl kurių plačiai paplitęs brakonieriavimas ir kuris pasienio zonose išeliminuoja iš populiacijų net 20-25 proc. populiacijos), konfliktas dėl konkurencijos tarp medžiotojų ir stambiųjų plėšrūnų, konfliktas dėl žvėrių platinamų zoonozių ir kitų ligų bei dėl kitų aplinkosaugos tikslais vykdomų priemonių. Akivaizdžiai konfliktuoja ir dvi visuomenės grupės – vilkų gynėjai, kuriems vilkas – vos ne dievybė, ir pasisakantieji už būtiną populiacijos valdymą, kuriems vilkas prilygsta velniui. Be to, net 29 iš 33 esamų populiacijų yra pasienio zonose, kas apsunkina valdymą. Nepaisant priimtos ir plačiai pritaikytos Buveinių direktyvos ir Natura2000 tinklo plėtros bei Berno konvencijos, jų taikymas praktikoje, apsaugant ir įvertinant vietines populiacijas, dažnai neteisingas.

Luigi Boitani apžvelgė stambiųjų plėšrūnų populiacijų valdymo planus, priimtus skirtingose šalyse bei jų valdymo bendrąsias gaires ES, taip pat pabrėžė politikos spragas nuo ES iki lokalinio pobūdžio savivaldybių. Vis dėlto turime atminti, kad stambieji plėšrūnai yra medžiojamieji gyvūnai. Ar jų atkūrimas Europoje traktuotinas kaip sėkmė? Mokslininkas kviečia dėl to plačiai diskutuoti. Jo nuomone, abejotina, kad tai sėkmė, greičiau – tai biologinių ir istorinių veiksnių atsitiktinis sutapimas, o visi išsaugojimo klausimai spręsti nepakankamai ir dažnai iki šiol net nepradėti. Esamas teigiamas pokytis gali lengvai grįžti bumerangu. Tad dabartinės stambiųjų plėšrūnų valdymo sistemos Europoje neužtikrina sambūvio tarp stambiųjų plėšrūnų ir žmogaus stabilumo, o esamas pozityvus pokytis anaiptol nėra garantuotas. Luigi Boitani pabrėžė naujus pavojus – hibridizaciją tarp vilko ir šunų, pasienio zonų aptvėrimą. Pirmasis negatyvus hibridizacijos atvejis buvo užregistruotas Italijoje 1975 m. Deja, svarbiausi teisės aktai nutyli apie hibridizaciją, tik Berno konvencijoje paminėtas vienas literatūros šaltinis. Šis klausimas lieka atviras – susikryžminimo kitimas iš kartos į kartą, neaiški hibrido samprata, hibridų grupių valdymo principai ir kt. Labai nepalankiai vertintinas ir aptvėrimas pasienio zonose, kuris ne tik didina populiacijų dalių izoliuotumą, bet sukelia ir mechaninius sužeidimus, net gyvūnų žūtį, kai jie stengiasi įveikti kliūtį jų įprastame kelyje.

Koks stambiųjų plėšrūnų tolesnis likimas Europoje? Jie jau yra apsaugoti nuo visiško išnykimo, o mes priartėjome prie išmokimo sėkmingai gyventi drauge, kas nėra taip lengva. Pranešėjas priminė, kad Europoje apstu apleistų žemės ūkio plotų ir prognozuojama jų didėjimo tendencija iki 2030 m., o tai palanku biologinei įvairovei.

Anot mokslininko, svarbu kuo daugiau diskutuoti ir ieškoti sambūvio reguliavimo galimybių. Sambūvis pasiekiamas per darnų valdymą, valdant žmogaus baimes, konfliktus dėl žalos naminiams gyvuliams, nustatant vertes, mažinant užpuolimų galimybę, užkertant kelią brakonieriavimui, išsaugant žvėrių genetinį identiškumą ir vientisumą, užtikrinant jų populiacijų erdvinį pasiskirstymą, valdant besislapstančius gyvūnus, labai atsakingai planuojant jų atrankinį medžiojimą bei kontroliuojant pokyčius. Vieningo recepto, deja, nėra. Svarbu atsižvelgti ir į vietines sąlygas – kiekvienos šalies gamtinį ir socialinį savitumą. Tačiau vietiniai sprendimai neturi nutolti nuo bendrųjų principų, kiekvienos rūšies biologijos. Visa tai atsispindi ES narių priimtuose stambiųjų plėšrūnų valdymo populiacijų lygmenyje gairėse.

Kaip apsaugoti naminius gyvulius nuo užpuolimų? Vienas sprendimas – ganyklų elektrinis aptvėrimas, sarginiai aviganiai ganymui. Svarbu žinoti, kiek vilkų turime, kur jie laikosi skirtingu sezonu, atsižvelgiant į istorinį rūšies pasiskirstymo arealą ir jo pokyčius. Kokia šių gyvūnų ateitis Europoje? Tai – ne gausios populiacijos, bet sambūvio su žmogumi principai, siekiant mažinti konfliktus.

Stambiųjų plėšrūnų iniciatyvos Europoje (LCIE) misija – palaikyti ir atkurti gyvybingą stambiųjų plėšrūnų populiacijų sambūvį su žmonėmis, priimant juos kaip neatskiriamą ekosistemų bei kraštovaizdžių dalį Europoje. Mokslininkas paragino atminti, kad tas sambūvis nėra paskirties vieta, bet tai yra kelias.

Plačiau aptarėme tik vieną plenarinį pranešimą, o kongreso dalyviai turėjo galimybę išklausyti dešimt kvietinių pranešėjų. Visi jie skatina susimąstyti, diskutuoti ir priimti sprendimus siekiant atkurti kadaise suardytą pusiausvyrą gamtoje.

Susipažino su Lietuvos gamta

Kongreso dalyviai teigiamai įvertino renginio organizavimą ir jo turinį – tą rodo daugybė laiškų su padėka. Be to, svečiai galėjo geriau pažinti Lietuvos gamtą organizuotose išvykose į Kuršių neriją, Miškų instituto mokslo ir mokymo medžioklės plotus Plateliuose, į Čepkelių gamtinį rezervatą bei Trakų salos ir pusiasalio pilių kultūrinį rezervatą, taip pat po Vilniaus senamiestį.

Generalinėje asamblėjoje patvirtinta ir būsimo kongreso vieta – Vengrija (2021 m.), o IUGB prezidentavimo regalijos perduotos naujajam prezidentui – Gyvūnų apsaugos instituto (Gödöllö, Vengrija) prof. dr. Sándor Csányi .

Žiupsnelis istorijos

IUGB įstatai buvo parengti dar 2009 m. ir nuo tol organizacija restruktūrizuota pagal juos, o anksčiau IUGB egzistavo tik kaip kongresas. Dabar ji turi valdybą, kuriai vadovauja dvejų metų kadencijai patvirtintas prezidentas, taip pat buvusio kongreso prezidentas (kaip viceprezidentas), generalinį sekretorių, iždininką bei kitus pareigūnus.

IUGB veiklos pradžia laikomas pirmasis pasitarimas, kuris įvyko 1954 m. spalio 16-17 d. Diuseldorfe, Vokietijoje per Tarptautinę medžioklės ir žūklės parodą. Jo iniciatorius – prof. Fritz Nüsslein. Būtent tada ir įsteigta laisva asociacija „Internationaler Ring der Jagdwissenschaftler“ ( IUGB ). Antrasis pasitarimas įvyko 1955 m. Grace, Austrijoje, o vėliau pasitarimai, jau pavadinti kongresu, vyko kas dvejus metus skirtingose pasaulio vietose. Tuomet H. M. Thamdrupo, vadovavusio organizuojant pasitarimą, siūlymu buvo patvirtintas kongreso priežiūros komitetas, vėliau kongresui vadovavo prezidentas ir praėjusio kongreso bei būsimojo kongreso prezidentai. Ilgą laiką IUGB veikė kaip gana paslanki struktūra, kurios pagrindas buvo kongresas – tam tikra platforma diskusijoms ir žinių sklaidai. Laikui bėgant IUGB tapo esmine baze, jungiančia bendraminčius – organizacijos narius bei kitus jai prijaučiančius atstovus.

Be organizuojamų kongresų, IUGB palaiko darnaus laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo principus, inicijuoja mokslinius tyrimus ir tarptautinį techninį bendradarbiavimą, plėtojant naujus modelius atsinaujinantiems ištekliams darniai tvarkyti, puoselėti, įgyvendinant laukinės gyvūnijos bei jų buveinių išsaugojimo, išmintingo naudojimo bei ekonominio efektyvumo sprendimus; skatina laukinės gyvūnijos vertybių supratimą bei pripažinimą; skatina ir iškelia aukštus standartus švietimo ir profesinio mokymo laukinės gyvūnijos valdymo srityje; solidarizuoja IUGB narius, laikosi įsipareigojimų saugoti laukinius gyvūnus ir jų rūšinę įvairovę, keistis turima informacija bei atrasti ir skatinti kitas bendradarbiavimo formas ne tik tarp organizacijos narių, bet ir bendradarbiaujant su kitomis asociacijomis, mokslo institucijomis ir artimose mokslo šakose.

IUGB kongresai vyko Hanoveryje (2005 m.), Uppsaloje ( 2007), Maskvoje (2009), Barselonoje (2011), Briuselyje (2013), Monpelje (Prancūzija, 2017 m.), kurie pritraukė gausų būrį besidominčiųjų laikine gyvūnija, o pranešimai buvo spausdinami didžiulės apimties mokslinių išplėstinių santraukų rinkiniuose bei aukštos mokslinės vertės žurnaluose. 2017 m. kongreso Generalinės asamblėjos posėdyje Prancūzijoje sekančio IUGB kongreso vieta patvirtinta Lietuva, o Lietuvos atstovė Olgirda Belova – IUGB prezidente dvejų metų kadencijai. Tad 2019 m. Miškų institutui buvo išskirtiniai – pirmą kartą IUGB kongresas surengtas Lietuvoje. Jo organizatoriai – Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialas Miškų institutas, Agrarinių ir miškų mokslų institutų asociacija, pagrindiniai rėmėjai – Lietuvos Mokslo taryba bei Kauno rajono savivaldybė.

Pasak Amerikos ekologo, miškininko ir gamtosaugininko Aldo Leopoldo (1887-1948): “Mes niekados nepasieksime harmonijos su žeme, ką jau bekalbėti apie absoliutų teisingumą ar laisvę žmonėms. Nors šis troškimas greičiau hipotetinis, tačiau jis siektinas“ (L.B. Leopold pagal A. Leopold, 1953,55). Tai buvo Aldo Leopoldo asmeninis siekis atkurti neatskiriamas gamtos dalis – medžiojamųjų ir kitų laukinių gyvūnų populiacijas, vandens telkinius, miškus ir atviras erdves, prerijas ir šlapžemes, jų įvairovę, ekosistemų funkcijas bei žemės sveikatą.

 Olgirda Belova,

IUGB prezidentė dvejų metų kadencijai