Lemtingas skambutis

A. Tebėra – Pareigos keitėsi, geriausios žmogiškosios savybės išliko
31 rugpjūčio, 2021
Gamta moko taip neįkyriai, jog mes per vėlai sužinome, kad ji – mūsų mokytoja. (V. Karalius)
31 rugpjūčio, 2021

Lemtingas skambutis

Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje (KMAIK) iškilmingoje diplomų įteikimo šventėje į gyvenimą išleista dar vienos miškininkų laidos absolventė Monika Černišovaitė, kuri mokslus baigė su pagyrimu. Ji, kaip ir jos bendramoksliai, baigę studijas, yra pasirengusi dirbti tiek valstybinėje, tiek privačioje įmonėje.

Kalbinama Monika, kaip užsispyrusi žemaitė, nedaugžodžiauja. Tik kai užsimeni apie jai rūpimus reikalus, po truputėlį atsiveria. Deja, su darbu ne kas… Dabar paieškose. Gal koks geradaris atsiras ir Telšių krašte. Tiesa, KMAIK absolventai turi galimybę tęsti mokslus (po vienerių metų išlyginamųjų studijų) magistrantūroje Lietuvos bei užsienio universitetuose. Bet  tos studijos kainuoja: 2 tūkst. eurų už išlyginamąsias studijas – milžiniški pinigai dažnam. O jaunam žmogui, ką tik baigusiam mokslus ir neturinčiam darbo – misija neįmanoma… 

Tenkintų darbas arčiau namų

„Rodos, jokių suvaržymų nebelieka, pirmyn stačia galva į laisvę, į gyvenimą!“ – kolegijos puslapyje gero kelio linkima išeinantiems. Monikai ir iki šiol tas kelias nebuvo labai lengvas. Ji moka dirbti visus darbus ir neskirsto jų į moteriškus ar vyriškus. Augo kartu su vyresniuoju broliu Nerijumi, kuris dabar sukasi statybų versle. Vaikystėje gal kiek ir pešėsi, bet dabar yra geriausi draugai. Monika grįžo į gimtuosius Nevarėnus ir būtų laiminga, jei gautų darbą arčiau namų – aplink Telšius, Mažeikius, gal Kuršėnus. Važinėti jai ne naujiena, nes baigusi Nevarėnų pagrindinę mokyklą tęsė mokslus Telšių Vincento Borusevičiaus  gimnazijoje. Kol mokėsi Nevarėnuose, lankė ir šokių būrelį, žaidė tinklinį, futbolą, o vėliau liko tik autobusas maršrutu Telšiai – Nevarėnai.

Monika prisipažįsta, kad baigusi gimnaziją ieškojo nemokamų studijų. Prie ūkio darbų įpratusiai merginai miškas nebuvo svetimas. Kai gavo atsakymus, kad nemokamų studijų nebus, pasirinko Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją, kurioje mokslai kainavo 700 eurų. „Jau buvo šovusi mintis važiuoti į Švediją padirbėti, bet vėl pagalvojau, kad  kaip nors gal susimokėsiu. Dvejonių buvo visokių, o pasirinkimą nulėmė netikėtas, lemtingas skambutis. Nežinau ir šiandien, kas man paskambino ir paskatino: „Stok, išskirstysim tą sumą dalimis“ – šie žodžiai ir nulėmė pasirinkimą. Taip įstojau ir nė minutės dėl to nesigailėjau. Sutikau tiek daug puikių žmonių, o ir pati tapau sava tarp savų. Neslėpsiu, gerai mokytis bei siekti užsibrėžto tikslo skatino ir finansinė padėtis. Galvojau, kaip nors… Pirmą kursą baigiau labai gerai ir nereikėjo mokėti pinigų už mokslus. Po to matau, kad ir įdomu, ir nesunku, gal ir stipendiją gaučiau. Pasiekiau. Gavau. Vėliau viskas klostėsi savaime, lyg būtų suplanuota“,  – studijų prisiminimais dalijasi Monika.

Mergina sako, kad kolegijoje atsivėrė visos galimybės. Nepaisant to, kad šeštadieniais eidavo dirbti į mišką – tepti repelentais medžius, ji spėdavo pažaisti ir tinklinį, ir užsiimti kita veikla. „Kažkaip užkliuvo studentų atstovybės veikla – lyg apmirusi, lyg kažko laukia… Pasitarėm su kursiokais – imam šitą darbą. Pradėjom organizuoti, ėmėmės veiklos – ir pirmyn… Labai džiaugiuosi, kad mūsų kurse buvo visi kaimietukai. Ir dirbdavom, ir ilsėdavomės kartu. Dirbau ir bendrabučio administratore, ir draugų daug turėjau bei turiu. Iš naujo susidraugavome su bendravarde Monika Gydraite,  kuri studijavo kartu – abi iš Nevarėnų. O ir prie Kauno marių gamta nuostabi. Didžioji dauguma bendramokslių buvo iš Žemaitijos, tai mes ne į miestą, ne į barus, o prie marių eidavome pasėdėti…“ – apie studentišką  gyvenimą pasakoja mergina.

Monika teigia, kad yra kompanijos žmogus ir kad jai reikia veiksmo. O dabar reikia ir darbo. Kas priims, tikrai nesigailės…

Rasa Liškauskaitė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo