Leonardas Kairiūkštis: akademikas, išgirdęs medžių kalbą

gruodžio 20, 2018
Lai tyliai ir jaukiai ateina šv.Kalėdos į mūsų bei Jūsų namus
gruodžio 20, 2018
Subačiaus jaunieji miško bičiuliai puoselėja šimtametes mokyklos tradicijas
gruodžio 21, 2018

Leonardas Kairiūkštis:  akademikas, išgirdęs medžių kalbą

Teigiama, jog Visatoje egzistuoja lygybė tarp žmogaus duodamos vertės ir gaunamos vertės. Iš širdies kylančios veiklos modelis, siekis dalintis, mokyti, padėti siekti sėkmės kitiems leidžia ne tik realizuoti save, bet ir paliesti, o gal net pakeisti kitų žmonių gyvenimus. Kilnūs darbai auga tarsi medžiai, kurie vėliau virsta giriomis, o žmonės, kurie sugeba duoti negalvodami apie atlygį, o tiesiog todėl, kad myli savo darbą, savo šalį, – palieka gilų pėdsaką istorijoje, tampa pavyzdžiu ateities kartoms. Būtent toks yra akademikas Leonardas Kairiūkštis, spinduliuojantis meile žmogui, mokslui, o labiausiai – miškui.

Likimas ir … pasirinkimas

Leonardas Kairiūkštis – profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos Mokslų Akademijos tikrasis narys emeritas (akademikas), Švedijos Karališkosios žemės ūkio ir miškų akademijos, Rusijos Petro I mokslų ir menų akademijos užsienio narys. Jo mokslinė veikla, pasiekimai ir apdovanojimai išties daro įspūdį. Leonardas Kairiūkštis – žymiausias Lietuvos miškų mokslininkas, savo gyvenimą pašventęs Lietuvos didžiausiam turtui – miškams.

L. Kairiūkštis gimė Papiškių kaime (Rokiškio r., Panemunio valsčius). Kadaise šios vietos priklausė baltų genčiai – sėliams, kurių natūrali gyvenamoji aplinka ir buvo girios. Kas žino, gal būsimo mokslininko pašaukimas jau buvo nulemtas iš praamžių prasiveržusio sėliškos prigimties šauksmo? Gruodžio 28-ąją šis gyvenimo energija vis dar trykštantis žmogus švęs solidų 90-mečio jubiliejų – šia neeiline proga kviečiame kartu su akademiku pakeliauti jo prisiminimų takais…

Tėvai išrinko vargonininko profesiją

„Aš apie mokslus net svajoti nesvajojau, – savo pasakojimą pradeda mokslininkas, – bet likimas, matyt, panorėjo kitaip. Šeimoje buvau šeštas vaikas, o tais laikais buvo tokie papročiai, kad į mokslus galėjo eiti tik vienas ar keli vyriausieji vaikai, tad  apie mano išsilavinimą nebuvo net kalbos. Ne visi galėjo į mokslus išleisti daugiau nei vieną vaiką, nes vien mokslas gimnazijoje kainavo 150  litų, o kur dar maistas, kambario nuoma. Mūsų ūkis buvo nedidelis, tik penkiolika hektarų, tad tokia suma šeimai tuomet buvo dideli pinigai. Pamenu, kaip mažas gulėjau ant pečiaus ir nugirdau tėvų pokalbį – jie svarstė apie vaikų ateitį. Viskas buvo surikiuota maždaug taip: vienas brolis bus raštininkas, kitas – kalvis, vienas – prie ūkio, seserys ištekės, o man tėvai išrinko vargonininko profesiją. Nuo mažų dienų turėjau gerą balsą, du mamos broliai buvo vargonininkai. Tad man buvo nupirktas nedidelis kalnelis su mišku, ten turėjo atsirasti namukas, o aš jame gyventi ir vargoninkauti. Brolis vis pašiepdavo, kad būsiu „Dievo dūdoriumi“.

Netapau vargonininku, nes prasidėjo karas ir 1941 m. mokslas tapo nemokamas, prieinamas visiems. Tereikėjo tik traukti, gerti į save žinias. Užteko pasirūpinti gyvenama vieta ir maistu. Supratau, kad aš viską turiu, nes už kambarį atsiskaitydavau keliais vežimais malkų, o prasimaitinti – ką turėjau, to užteko.

Karo laikas mūsų krašte nebuvo labai sunkus, nes visi metai buvo derlingi. Vokiečiai kažkiek grūdų atimdavo, bet buvo patiklūs ir jei sakydavome, kad daugiau neturime, jie daugiau ir neieškojo. Tad sau pasilikdavome, kiek reikėjo. Labiausiai trūko žibalo, dėl to ūkininkai virė samagoną ir keitė į žibalą – litras už  litrą. Į mokslą aš įsikibau dar pradinėse klasėse. Kai pradėjau antrą progimnazijos klasę prieš šv. Kalėdas, prasidėjo vidurių šiltinės epidemija. Mokyklą uždarė, aš patekau į ligoninę, ilgai buvo karantinas ir gimnazija, atrodė, nuplaukė lyg rūkas. Bet ir ligoninėje, ir vėliau namuose nenustojau mokytis. Gulėjome kartu su dainininko Virgio Stakėno tėvu, jis buvo vyresnis gimnazistas, tai su juo aš ir mokiausi. O kai išsikapsčiau iš ligos – na, galvoju, dabar tai jau niekas man nesutrukdys. Tuomet atsirado galimybė išlaikyti antros klasės egzaminus ir patekti į trečią Pandėlio progimnazijos klasę. Atvažiavau laikyti egzaminų abejodamas savo žiniomis, o dar ir direktorius pasikeitęs. Nauja direktorė patikrino mano žinias ir pasakė, kad aš galiu mokytis iš karto ketvirtame skyriuje. Taip peršokau į aukštesnę klasę.

Algebra, trigonometrija, geometrija man ėjosi kaip iš pypkės. Buvo toks atvejis, kai užsiplepėjau su draugu ir pusę pamokos sėdėjau nusisukęs nugara į lentą, kurioje uždavinį sprendė kitas mokinys. Mokytojas pamatė ir, matyt, supyko. Norėjo mane nubausti, sugėdinti prieš klasę…  kviečia prie lentos.  O aš jau eidamas nuo suolo žiūriu į tą uždavinį ant lentos, matau klaidas ir mintyse dėlioju –  čia tą parašysiu, čia taip reikia… Priėjęs vienas du viską išsprendžiu ir pabaigęs iš susijaudinimo dedu kabliataškį – kreida lūžta, nulekia per pusę klasės. Mokytojas žiūri į mane neslėpdamas nuostabos, juk tikėjosi suraityti man dvejetą. Ir tuomet jis sako: „Nu tiesiog profesorius!”. Taip gavau pravardę ir sužinojau, kas yra patyčios. Pykdavau, žinoma. Net perėjus į kitą gimnaziją pravardė mane pasivijo. Rokiškyje net kalambūras apie tą „profesorių“ buvo sukurtas.

O kokie mokytojai mane mokė! Pandėlyje muziką dėstė M. K. Čiurlionio brolis Povilas. Rokiškyje  – kompozitorius Kazimieras Jovaiša. Rokiškyje susipažinau ir su poetu P. Širviu, kuris tuomet buvo „litrabotnikas“ vietiniame laikraštyje ir draugavo su mano broliu. Ir lotynų bei vokiečių kalbas gimnazijoje išmokė taip, kad žinios išliko visam gyvenimui.

 Buvau alkanas ne duonos – buvau alkanas žinių

1947 m. baigiau gimnaziją ir iš Rokiškio atvykau į Vilnių. Nežinojau, kur stosiu, nes įdomu buvo viskas – toks nenumaldomas troškimas žinių. O miškininko specialybė suviliojo, nes turėjo plačiausią mokymų programą. Įsivaizduojate, net 43 disciplinos! Apsidžiaugiau, kad tiek daug galėsiu išmokti ir įsikabinau mirtinai. Įdomūs buvo mokslo metai. Sutikau daug šviesių žmonių, o ir kursas buvo geras. Deja, dabar iš 35 baigusiųjų likome tik trys: Sirvydis, Ivanauskas, kurie jau ligoti, ir aš, vis dar krutantis. Ir dviratį minu, ir mašiną vairuoju“, – šypsosi akademikas ir tęsia pasakojimą apie studentavimo laikus.

„Kaip ir tėvai, buvau tikintis, tad man atrodė šventvagystė stoti į komjaunimą. Dvejus metus universitete mokiausi be komjaunuolio ženklelio, nors tais laikais toks požiūris nebuvo labai sveikintinas. Bet kažkaip neužkliuvau, nes mokiausi gerai, dar pirmame kurse tapau profsąjungos pirmininku, aktyviai užsiiminėjau visuomenine veikla, vadovavau saviveiklininkų būreliui, skudučių ansambliui. 1949 m. buvo nuspręsta nedidelį Miškų fakultetą iš Vilniaus universiteto perkelti į Lietuvos žemės ūkio akademiją. Kaip tik tuo metu, kai mūsų fakultetas pirmavo saviveikloje – žinojome, kad turime laimėti pirmą vietą ir gauti sidabrinę universiteto taurę! Tai buvo labai didelis įvertinimas. Komisijos svarstymas vyko 12 val. nakties,  tai sužinoję mes pasiuntėme stipriausią, iš armijos grįžusį geros fizinės formos vaikinuką, kuris lietvamzdžiu užsliuogė į kažkelintą aukštą ir per atvirą langą nuklausė komisijos sprendimą. Pagal balus laimėjome mes, bet kadangi mūsų fakultetas buvo perkeliamas į LŽŪA,  taurę nuspręsta palikti Vilniuje, universitete. Man tuomet  įteikė medinę taurę, o filologams atidavė sidabrinę.

 Tad toks stiprus, beveik keturių šimtų studentų kursas su visais saviveikliniais ansambliais atvyko į Lietuvos žemės ūkio akademiją. Tarybiniais metais visus reikalus, bendrabučius ir pan. tvarkė  patys studentai, teisingiau – profsąjungos pirmininkas, kuriuo buvau aš. O akademijoje visi reikalai buvo tvarkomi tik perkomjaunimo komitetą, tad su  nekomjaunuoliu niekas nesiteikė net kalbėti. Teko stoti į komjaunimą: kaip dabar prisimenu – buvo gegužės 6-oji, kai mes, penki kursiokai, gavome komjaunimo bilietus. Tuomet reikalai pajudėjo… Situacija akademijoje buvo ne pati geriausia, daug pykčio, įtampos, kažkas kažko vis nepasidalindavo, o mes atvežėme visai kitokį modelį ir tarsi įsiveržėme gaiviu gūsiu. Prasidėjo ne tik mokslai, bet ir smagus, prasmingas laisvalaikis, užklasinė veikla: karnavalai, koncertai, būreliai, vakaruškos.

 Akademijoje buvau išrinktas į komjaunimo komitetą, vėliau siūlė eiti net ir į miesto komjaunimo komitetą, bet atsisakiau, nes labiau norėjau mokytis. Rektorius Matas Mickis buvo labai šviesus žmogus. Beje, prisimenu brėžinius, pagal kuriuos buvo suprojektuoti naujieji akdemijos rūmai Noreikiškėse. Tai buvo kokiais 1951 metais. Tuometinio Leningrado architektų pastatas buvo su kolonomis, bokšteliais, bet  Stalinui mirus pasikeitė valdžia ir buvo patvirtintas kitas, pigesnis projektas, kuris ir buvo įgyvendintas.

Penktame kurse susipažinau su savo žmona, ji tuomet buvo pirmakursė. Metus mokėmės kartu, o vėliau aš išvažiavau į Maskvą ir dvejus metus buvau visiškai pasinėręs į mokslą. Sėdėdavau bibliotekoje iki 12 val. nakties, įsivaizduojate, Miškų fakultete dėstė net trisdešimt profesorių. Ir ne vienas aš toks buvau – visi mes siurbte siurbėme tą mokslą. Kai apsigyniau kandidatinę disertaciją, buvome vos keli tokie mokslininkai Lietuvoje – ir mes norėjome dirbti, tiesiog sirgome savo profesija. Deja, dabar mokslas ritasi žemyn, gauti daktaro laipsnį – juokų darbas. O tuomet, kad gautum docento laipsnį, neužtekdavo kelių straipsnių, turėjome įnešti kažką naujo, svaraus, pateikti rimtus mokslinius tyrimus ar naują metodologiją. Visą mokslinę veiklą prižiūrėjo ir tvarkė Akademija, buvo atsakomybė, tvarka, paisoma gerovės, domimasi naujovėmis. O kas dabar? Akademija nustumta į klubo lygį, o mokslas ir švietimas sujungti į vieną – tai absurdas. Užtai ir kyla tiek problemų, kurias reikia spręsti iš esmės, kiekvienoje srityje turi būti vienas šeimininkas.“

1952 m. L. Kairiūkštis su pagyrimu baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją (dabar – ASU) ir gavo miškų ūkio inžinieriaus diplomą. Dar būdamas ketvirtame kurse gabus studentas gavo laboranto darbą (1951 m. spalio 30 d. įsakymą pasirašė Lietuvos MA prezidentas akad. Juozas Matulis) ką tik pradėjusiame veikti Lietuvos miškų institute Girionyse (Kauno r.). Jame prasidėjo mokslininko karjera. Grįžęs iš Maskvos L. Kairiūkštis tęsė darbą būtent šioje mokslo įstaigoje. 1956 m. jis paskirtas Miško biologijos ir miškininkystės laboratorijos vedėju, vėliau daug metų vadovavo institutui, buvo direktoriaus pavaduotojas, instituto direktorius, instituto senato pirmininkas bei Ekologijos ir miškininkystės laboratorijos vedėjas. 1984-1987 m., laimėjęs tarptautinį konkursą, L. Kairiūkštis tapo Tarptautinio taikomosios sisteminės analizės instituto (IIASA) Austrijoje Gamtinės aplinkos programos vicedirektoriumi, dėl to kelerius metus Lietuvos miškų ūkio institute nedirbo.

Kur prasideda miškas  

 „Manau, radau savo pašaukimą, tą savo tikrąjį kelią, kuriuo visą laiką ėjau. Tikrai neįsivaizduoju prasmingesnės veiklos, kuria galbūt galėjau užsiimti. Didžiausias dalykas, ką man pavyko atrasti – tai vadinama medžių kaba. Tai toks savotiškas medžių tarpusavio bendravimas. Jie jaučia, supranta, kad šalia yra kitas medis. Atsimenate, kaip A. Baranauskas „Anykščių šilelyje“ rašė?

…Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas;

Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa,

 Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.

Dėl to ir širdyj visos pajautos nutilsta,

Ramum tykumu malda dūšia dangun kilsta…

„Įsivaizduojate, koks buvo žmogaus jautrumas? Kaip subtiliai jis perteikė tylą… O aš būdamas aspirantūroje sužinojau,kad ne tik medžių augimą, bet ir subtilesnius dalykus galima išmatuoti. Tai buvo ilgas procesas, milžiniškas darbas. Eksperimentavau be perstojo ir pagaliau atradau, kad nuo tam tikros distancijos medis medį jaučia. Tokie eksperimentai truko  penkiolika ir daugiau metų. Lajos matavimai, stebėjimas, kaip keičiasi visi medžio fiziologiniai vienetai ir amino rūgštys. Vienu žodžiu – daug lėto, bet įdomaus darbo, kuris davė rezultatą. Pasirodo, jei prie medžio pasodinsime iš visų pusių vienodais atstumais po kitą medį, tai per lajas medžiai ima jausti šalia esančio buvimą. Tad  aš atradau,  kur miškas prasideda. Stebėjau medžių „ėjimą“ vienas prie kito, sodindamas juos skirtingais intervalais. Ir už tai gavau premiją, o vokiečiai taip ir akcentavo „už atradimą, kur miškas prasideda“. Na, pas mus perfrazavo kiek kitaip ir tuo metu iš viso  nepripažino kaip atradimo.“

Tikslinga paaiškinti, kad akademikas L.Kairiūkštis atskleidė medžių tarpusavio suartėjimo procese pasiekiamą kritinę įtampos ribą (stresą), kurią peržengus iš medžių visumos susidaro miškas kaip cenozė. (aut.past.)

„Vėliau dirbau su fizikais, matavome įtampą tarp šaknies kaklelio ir viršutinio augimo taško. Matėme, kad spinduliavimo laukas yra begalinis, jis priartėja prie nulinio taško, bet nesibaigia. Tai faktiškai įrodo, kad kiekvieną augalą supa tam tikra įtampa, tam tikras laukas, per kurį jie jaučia. Atradome, jog jei prieisime prie medžio ir jį mušime, tai prietaisai fiksuos streso vibracijas. Medis tikrai jaučia! Viskas yra energija ir viskas yra gyva bei sąveikauja. Kiekviename gyvame organizme yra ta nematoma dalelytė, tas laukas, galima sakyti – siela, kurią turime ir mes. Daug ko dar nesuvokiame, nežinome, bet tai nereiškia, kad to nėra. Beje, dabar jau keičiasi ir mokslininkų požiūris į tuos dalykus. Neseniai atrastas higso bozonas, jo atradėjai gavo ir Nobelio premiją. Penkiasdešimt metų buvo tik teorija, kad turėtų egzistuoti tokia viena fundamentaliausių mūsų Visatos dalių, bet „sugauta“ ji buvo tik prieš kelis metus. Tai ir yra ta vadinama dieviška dalelė. Man pačiam teko būti po Šveicarija įkurtoje didžiausioje pasaulyje dalelių fizikos laboratorijoje CERN ir matyti hadronų priešpriešinių srautų greitintuvą. Manau, šis pirminės Visatos mikrodalelės atradimas bus tik pradžia, leisianti įminti dar daugiau Visatos paslapčių.

Produktyviausio miško teorijos ir terminų kūrėjas

Smetonos laikais miškai buvo stipriai apnaikinti, tad mūsų, tuometinių Lietuvos miškininkų, užduotis buvo didinti miškingumą. Kiekvienam žingsniui reikėjo gauti „palaiminimą“ iš Maskvos, tad mes prašėme nedidinti kirtimo normų, palikti tuos resursus, motyvuodami, kad mums landšafto pagerinimui ir formavimui reikia miško, kad reikia apželdinti nenaudingus laukus ir pan. Kirtom labai mažai: buvome nustatę, jog per metus galima iškirsti 2,2 mln. kub. m medienos – ir tokia norma laikėsi dešimtmečius. O priaugindavom po 17-20  tūkstančių hektarų, be to, miškas dar ir pats priauga. Maskva mūsų medieną labai vertino, man yra skambinę net viduryje nakties –  esą trūksta resursų. Ne medienos jiems trūko, bet tų, kas gerai ją paruošia, o pas mus viskas buvo aukštumoje. Taip žmonės ir priprato, kad kertama buvo išties mažai. Dabar kertama jau dešimtimis milijonų kub. metrų, tačiau tragedijos dar nėra, didžiausia blogybė, prieš kurią aš visada pasisakau – plyni kirtimai. Resursų dar užtenka, bet viską reikia daryti protingai. Negalima visko vertinti vienareikšmiškai. Turi būti išsaugotos sengirės, taip pat nereikėtų naikinti gražaus miško.

Aš visada pasisakau už vieną šeimininką. Kai kas pyksta, o mano supratimu, tas centralizavimas nėra blogai. Ir buhalteriją, ir resursus turėtų valdyti vienas šeimininkas, pavyzdžiui, ministerija, o jam padėti turi mokslininkai, miškininkai, urėdai. Svarbiausia, kad visi jie į savo postus ateitų sąmoningai ir ne keliems metams, o keliems dešimtmečiams. Juk tik po kelerių metų žmogus suranda geriausius būdus, kaip prižiūrėti tą mišką, ima suprasti, ko reikia, matyti rezultatus. Miškininkystė – lėtas procesas, tad ir valdantieji bei prižiūrintieji turi būti ilgaamžiai, kaip ir pats miškas.“

Sulaukė tarptautinio pripažinimo

Leonardo Kairiūkščio atsidavimas miškininkystės mokslui akivaizdus, kaip ir nuopelnai bei įvertinimai. Vadovaujant L. Kairiūkščiui, Lietuvoje buvo sukurta vientisa mišrių medynų formavimo sistema. Akademiko darbai sulaukė tarptautinio pripažinimo: už produktyviausio miško formavimo teorijos sukūrimą 1992 m. jis buvo apdovanotas Europos miškininkystės Vilhelmo Leopoldo Pfeilo premija. Už mišriųjų miškų formavimo teorijos sukūrimą, atrankinių kirtimų sistemą ir minėtą produktyviausių miškų formavimo teoriją dukart (1971 m. ir 2004 m.) su kitais tapo Lietuvos mokslo premijos laureatu.

Šiais metais tituluočiausias Lietuvos miškininkas užbaigė dar vieną kelis dešimtmečius kurtą ir brandintą darbą – sudarė ir savo lėšomis išledo didelės apimties miškininkystės terminų aiškinamąjį žodyną penkiomis (lotynų, lietuvių, rusų, vokiečių, anglų) kalbomis. Žodynas rengtas nenaudojant jokių valstybės lėšų. Autorius siekė geresnio miškininkų bendruomenės tarpusavio supratimo ir susikalbėjimo Lietuvoje bei kitose šalyse. Šis leidinys svarbus miškininkystės mokslui ir ūkininkaujantiems privačiuose miškuose. Žodyno sudarytojas šį leidinį skyrė Lietuvos miškininkystės 100-mečiui įprasminti.

Prabėgę metai Jubiliato tarsi nepalietė, jis vis dar turi tikslų, idėjų bei nepraranda visuomeninio aktyvumo. Akademikas yra visuomeninės šviečiamosios organizacijos Consilia Academica „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ vienas iš kūrėjų ir jos tarybos pirmininkas.

Mokykimės susikalbėti kaip medžiai

„Gyvenime reikia ieškoti tikrojo tikslo, jausti jo trauką, o  svarbiausia – reikia daugiau altruizmo. Visuomenės gyvenimo pagrindas – bendrumas. Tikros vertybės – bendradarbiavimas, susiklausymas. Šiandien taip trūksta paprasčiausio susikalbėjimo: kaip medžiai susikalba, taip ir mes turėtume. Jei nebus susikalbėjimo – nebus nieko. Nei kariaujant, nei vaikantis turtų nieko gero nepasieksime. Technologijos visose šalyse aukštos, prikurta tokių ginklų, o jei visi juos paleistų – ne tik žmonijai, planetai išlikti šansų nėra. Tad jei nebus susiklausymo, galime patys save sunaikinti. Nereikia ieškoti priešų, visi mes broliai, kaimynai. Maža ta mūsų populiacija, turime būti kaip vienas kumštis, reikia eiti petys į petį. Altruizmas ir susiklausymas yra pagrindas. Meilė savo kraštui turi užgimti su motinos pienu. Ne turtai svarbu, o tai, ką tu duodi savo šaliai, kokią naudą atneši. Juk gyvenimas matuojamas nematerialiais dalykais, o pasiektų tikslų ir teigiamų emocijų kiekiu. Turime patys būti tuo pokyčiu, kurį norime matyti pasaulyje.“

Tinklalapio www.miskininkas.eu vardu dėkojame gerbiamam Leonardui Kairiūkščiui už nuoširdų pokalbį ir sveikiname garbingo jubiliejaus proga. Linkime dar ilgai gyventi sveikatoje, darnoje, išlaikyti šviesų protą ir gerą širdį bei dalintis savo išmintimi.

Autorė Eglė Balta

Nuotraukos Eglės Baltos

Iš L. Kairiūkščio biografijos

Leonardas Kairiūkštis gimė 1928 m.gruodžio 28 d. Papiškių k., Rokiškio raj. Mokėsi Čedasų pradinėje mokykloje, Pandėlio progimnazijoje, 1947 m. baigė Rokiškio gimnaziją. 1952 m. su pagyrimu baigė LŽŪA Miškų fakultetą. Iki 1984 m. dirbo Lietuvos miškų institute sektoriaus vadovu, direktoriaus pavaduotoju moksliniam darbui (1957–1970 m.), instituto direktoriumi (1970–1984 ir 1988–1992 m.). 1972 m. išrinktas Lietuvos Mokslų Akademijos tikruoju nariu. 1972–1984 m. – Lietuvos MA Chemijos ir biologijos mokslų skyriaus akademikas – sekretorius. 1984–1987 m. Tarptautinio taikomosios sisteminės analizės instituto Laksenburge (Laxenburg, Austrija) Gamtinės aplinkos programos vadovo pavaduotojas, 1992–1997 m.  Lietuvos miškų instituto laboratorijos vedėjas, pirmosios Lietuvos valstybinės mokslo programos „Regiono vystymosi ekologinis tvarumas istoriniame kontekste: Lietuvos pavyzdžiu“ (ECOSLIT, 1992–1997 m.) vadovas. 1992 m. – LR Vyriausybės ministro pirmininko patarėjas, 1997–1999 m. Lietuvos miškų instituto vyriausias mokslo darbuotojas.

Mokslinių tyrimų sritys – miškotyra, ekolologinė ir ūkinė klasifikacija. Parengė efektyvių mišriųjų medynų ugdymo būdų ir etaloninio miško formavimo modelių, sukūrė mišriųjų miškų formavimo teoriją, atrankinių kirtimų sistemą ir produktyviausio miško teoriją. Akademikui vadovaujant atlikti dendroklimatologiniai tyrimai padėjo išryškinti praėjusių šimtmečių klimato svyravimų dėsningumus ir parengti ilgalaikių klimato svyravimų prognozių modelius. Atmosferos oro teršimo įtakos miškų degradacijai tyrimai bei regioninio miškų stebėsenos mokslinių pagrindų parengimas padėjo atskleisti ankstyvosios miško ekosistemos pokyčių diagnostikos galimybes ir pažinti gyvenamosios aplinkos ekologines sąlygas.

Akademikas L. Kairiūkštis išleido daugiau nei 30 monografijų, vadovėlių bei knygų lietuvių ir užsienio kalbomis (19 – su bendraautoriais), parašė per 1000 mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių, skaitė šimtus pranešimų šalies ir tarptautiniuose renginiuose. Jis – keturių išradimų autorius. Akademikas dirbo pedagoginį darbą Lietuvos žemės ūkio ir Vytauto Didžiojo universitetuose, buvo kelių dešimčių doktorantų vadovas. L. Kairiūkščio mokslinė veikla įvertinta Lietuvos valstybinėmis premijomis (1971 ir 2004 m.) ir tarptautine V. L. Pfeilo premija (1992 m.). 2008 m. apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi už indėlį į Lietuvos mokslą, produktyviausio miško teorijos sukūrimą ir jos taikymą krašto ekologiniam tvarumui didinti bei aktyvią visuomeninę veiklą, Lietuvos vardo garsinimą.