Liepos istorija ir padėka

Svajonės pildosi Kamėja Akelaitytė
22 sausio, 2023
Ar barsukas pusiaužiemį versisi ant kito šono?
25 sausio, 2023

Liepos istorija ir padėka

Buvo nuostabiai graži pavasario popietė. Saulutė savo spinduliais meiliai glostė šilumos ištroškusią, geltonais pienių žiedais pasipuošusią žemę. Buvo šilta ir gera. Nė pati nepajutau, kaip kojos pačios nunešė mane už tolimos kalvos, ten kur anksčiau dar nebuvau buvusi. Ten, upelio pakrantėje, šalia senos, vos bestovinčios liepos stovėjo senas, apsamanojęs ir sukrypęs suolas. Aš atsisėdau ant suolelio ir mėgavausi saulės šiluma bei tyliu upelio čiurlenimu. Ir nors šalia nieko nebuvo, mano ausis pasiekė švelnus balsas. Jis man papasakojo istoriją.

,,Būtent toks pat nuostabus oras buvo ir tą dieną, kai prieš daugelį metų aš pirmą kartą išvydau saulutę. Jos šilti spinduliai švelniai glostė mano liaunas šakeles, švelnus vėjelis žaidė mano gležnais lapeliais ir danguje linksmai vaikė baltus debesėlius. Nuostabiai čiurleno upelis, nešdamas savo vandenis kažkur tolyn. Paukšteliai, susisukę lizdus gretimuose medžiuose, linksmai traukė savo daineles. Vienas kitą gaudydami drugeliai džiugiai plasnojo nuo gėlelės ant gėlelės. Ir man širdyje buvo taip linksma, taip gera, kaip gali būti gera tik jaunystėje.

Bėgo metai ir aš suaugau. Tapau gražia, tvirta, brandžia, visiems reikalinga liepa. Tarp mano tvirtų šakų  lizdelius susisuko begalė gražiabalsių sparnuotųjų draugų. Jie nuolat man dainuodavo gražiausias giesmes, o aš tvirtai ir švelniai saugodavau jų lizdelius. Mano šakos pasipuošė baltai. Jose skleidėsi nuostabaus kvapo žiedai, kuriuos nuolat lankė darbščiosios bitelės ir žmonės. Mane labai džiugindavo vaikai, kurie pašėlusiai linksmai supdavosi ant mano šakose pakabintų sūpynių ir džiaugdamiesi gražiu oru taškydavosi upelyje. O kiek daug kartų nuostabiais vakarais žodį „myliu“ tarė jauni įsimylėjėliai po mano šakomis atsisėdę ant suolelio, sunku ir besuskaičiuoti…

Bet laikui bėgant  viskas ėmė keistis… Ėmiau senti. Jau ir saulė, rodos, nebe taip šiltai šildė. Ir vėjelis nebe toks švelnus tapo. Pajutau metų naštą. Pavargo šakos, sunkios pasidarė, nebenulaikė lizdelių. Sūpynės seniai jau sulūžo, nebelankė žmonės manęs. Pamiršo visi. Tik upelis taip pat linksmai čiurleno, bet ir jis manęs jau nedžiugino. Stovėjau liūdnai žiūrėdama į tolį, laukdama, kol kas nors aplankys. Pagaliau sulaukiau… Ačiū tau.“

Nežinau, ar tai buvo iš tiesų, ar tik susapnavau, užsnūdus saulutės atokaitoje, bet tada supratau kai ką svarbaus. Medžiai gyvena ir jaučia visai kaip žmonės, jiems reikia dėmesio ir rūpesčio.


Laura Krajeckaitė, Alytaus Putinų gimnazijos 1b klasės mokinė

Nuotrauka “Didžiausia Tauragės liepa” Bronislovo Ambroso