Lietuva privalo tapti biokuro eksporto valstybe

Lietuva privalo tapti biokuro eksporto valstybe

Paradoksas, tačiau paskelbusi kovą prieš Astravo AE ir baltarusišką elektrą Lietuva, deja, tampa priklausoma nuo šios šalies medienos – faktai rodo, kad pigus įvežtas biokuras žlugdo jo gamybos rinką mūsų šalyje.

Vietos verslininkai ir biokuro gamintojai jau antri metai garsiai kalba apie atsiradusią bėdą – nuolat augantį biokuro įvežimą iš Baltarusijos, supiltus didžiulius jo kalnus, apie tai, kad lietuviško kuro gamintojai ir pardavėjai, ypač smulkūs neišlaikys konkurencijos ir bankrutuos. Be to, sumažėjus vietinio biokuro pasiūlai užsienio gamintojai gali pradėti diktuoti savo kainas ir prekybos sąlygas. Lietuvos įmonės per tokio merdėjimo laiką jau bus pardavusios dalį turėtos technikos, atleidusios darbuotojus,  o smulkūs gamintojai, kurie šiandien įmonėms pristato kirtimo atliekas, šakas ir krūmus, ėmęsi kitos veiklos.

Vietos pramonė žlugdoma

Prognozuojama, jog gali atsitikti, kad dabar pigiau skiedrą parduodantys kaimynai, kai lietuviai iš šios veiklos jau bus beveik pasitraukę, pakels jos kainą ir kelio atgal nebebus.

„Jei sužlugdysim vietos biokuro pramonę, baltarusiai labai greitai pakels kainą, – įsitikinęs Kretingos rajone, Raguviškių kaime įsteigtos UAB “Raguvilė” vadovas Virginijus Brazauskas. – Nutekiname  pinigus į Baltarusiją ir dar žlugdome savo biokuro pramonę  bei smulkųjį verslą. Vietos rinka turi būti apsaugota. Kokia  mūsų šalies strategija? Kaip atpiginti žaliavos gamybą? Kaip konkuruoti su iš Baltarusijos įvežamu pigiu biokuru? Aš keliu problemą, nes jaučiuosi socialiai atsakingas už valstybę, kurioje gyvenu. Verslą gali išgelbėti ne rėkimas, ne skolinimas, o konkretūs veiksmai – greitis, lankstumas, nuoseklumas, įsiklausymas, nuovokumas ir susitelkimas. Mes turime tapti eksporto valstybe, čia pagamintą produktą eksportuoti ten, kur mokės geriau, pavyzdžiui, sudaryti sutartis su skandinavais, kurie vertina lietuvišką biokurą. Tą daryti reikia nebijoti leisti tiems rangovams, kurie visada dirbo šioje srityje, iš to išloš ir valstybė, nes bus surenkami visi mokesčiai“.

Pasiūlymai dėl biokuro situacijos gerinimo Lietuvoje

Vertinant šiandieninę situaciją Lietuvos biokuro sektoriuje konstatuotina, kad dėl žemos biokuro kainos, biokuro pertekliaus, baltarusiško biokuro importo, dėl Valstybinių miškų urėdijos medienos pirkimų sumažėjimo, smulkiųjų gamintojų žlugimo, ji tapo tragiška. UAB „Raguvilė“, atsižvelgdama į susidariusios situacijos rimtumą, atliko analizę ir atkreipia dėmesį į tai, kad:

1. Lietuva pirmauja Europos Sąjungoje dėl sukaupto alternatyvaus kuro naudojimo iš atsinaujinančių išteklių. Jungtinių Tautų asamblėjoje, Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos pranešime, Lietuva pristatyta ir pateikta kaip pavyzdinė valstybė ES šalyse, deja, susiklosčiusi situacija yra nepalanki Lietuvos biokuro gamintojams ir pardavėjams dėl importo iš kaimyninės Baltarusijos. Priežastis  – Lietuvos biokuro gamintojai negali konkuruoti su importuojama žaliava (nei kaina, nei kiekiais) ir tokiu būdu prarandama vis didesnė rinkos dalis. Pabrėžtina, kad importo apimtis iš Baltarusijos 2019 metais buvo 1 400 000 ktm., o tai sudaro 30 proc. biokuro poreikio Lietuvoje rinkos.

• Vertinant rinką tikėtina, kad importas iš Baltarusijos didės ir gana stipriai. Ar Lietuvai tai naudinga? Iš vienos pusės: Lietuvos gyventojai (vartotojai) šildosi pigesniu kuru,  sumažėja vartotojų išlaidos, AB „Lietuvos geležinkeliai“ bei importo procedūras atliekančios kompanijos gauna pajamų, Lietuvos valstybė gauna pajamų iš tarpininko sumokamų įmokų (kokios jos – duomenų nėra).
• Tačiau yra kita – neigiama pusė. Iš Lietuvos iškeliauja apie 21 000 000 eurų finansinis srautas. Šie pinigai nelieka vidaus rinkoje. Lietuva tampa priklausoma nuo energetinių išteklių, o tai reiškia ir pažeidžiamumą. Leidžiant nereguliuojamai importuoti biokurą  žlugdomas biokuro sektorius, kuriame dirba apie 7500 žmonių. Lietuvos biudžetas negauna tiesioginių pajamų iš šio sektoriaus (akcizo, darbo santykių įmokų, įmonės negeneruoja pajamų, nėra mokamas pelno mokestis, nėra apmokestinami dividendai ir pan.). Užsisuka ratas: įmonės negauna pajamų, apyvartinių lėšų, todėl neperka susijusių paslaugų – aptarnavimo, remonto, taip pat neplanuoja investicijų ir pan. Dalis darbuotojų iš šio sektoriaus bus priversti kreiptis į Užimtumo tarnybą, o biudžetas per subsidijas, išmokas ir kitas socialines garantijas patirs išlaidų.

• Pateikiame skaičiavimus, kuriais remiantis Lietuvos biokuro gamintojai tikrai gali ir sugeba konkuruoti su kaimynais bei jų atvežta žaliava (skiedra).  Kaip minėjome, 1 400 000 ktm žaliavos yra importuojama. Šiandien 1 ktm kaina rinkoje siekia 15 eurų, kas iš viso sudaro 21 000 000 mln. eurų. Skaičiavimai pateikiami  lentelėje.

                                                              1 pav. Biudžeto netekimai

• Atkreipiame dėmesį, kad dedamoji, kuri labai įtakoja mūsų konkurencingumą, yra žaliavos kaina. Šiandien nemokamos žaliavos nėra. Remiantis galiojančiomis tvarkomis, VĮ Valstybinių miškų urėdija prekiauja nenukirstu stačiu mišku, kurio pardavimo kainoje yra įskaičiuotas ir miško mokestis, t. y. 15 eurų, kurį reikia pridėti prie pardavimo kainos. Aukcione stačio miško pardavimo kaina prasideda nuo 3,63 euro už 1 ktm. Sudėjus šias dvi sumas valstybės taikoma kaina (3,63 Eur ir 15,00 Eur), iš viso gauname 18,63 Eur/1 ktm. Ši suma – tai savikaina už visą gamybą, paruošimą ir pateikimą pirkėjui. Kaip minėjome, šiandien 1 ktm kaina rinkoje yra 15 eurų, o mes pirkdami iš valstybės turėtume mokėti 18,63 euro – taip tampame nekonkurencingi ir užleidžiame pozicijas įvežtiniam biokurui. 

• Pagal viešai prieinamą informaciją matome, kad Lietuvos miškuose lieka dideli kiekiai biokuro žaliavos. Ji paliekama pūti taip didinant CO2 dujų kiekį atmosferoje, o kartu reiškia, kad mūsų kaina per didelė ir mūsų žaliavai nėra paklausos. Nesvarbu, kad Lietuvos miškai ir jų ūkis didžiąja dalimi yra sertifikuotas ir atitinka tarptautinius standartus, pvz. FSC-100% ir pan.

• Pagal miškų priežiūrą reglamentuojančius teisės aktus, miškuose yra būtina atlikti ūkinę veiklą, kuri apimtų platų darbų spektrą: kvartalo linijų valymo, priešgaisrinių barjerų įrengimo, miško keliukų, melioracijos griovių, palaukių, rekreacinių, gamtinių zonų, teritorijų tvarkymo ir kitus darbus. Kadangi lietuviškai žaliavai nėra paklausos ir tinkamos kainos, aukščiau nurodyti darbai neatliekami, dėl to neperkamos ir rangovų paslaugos tokiems būtiniems darbams. Toks nepakankamas dėmesys ardo miškų sistemą, kenkia jų būklei, neužtikrina kenkėjų plitimo, neužtikrinami priešgaisriniai reikalavimai, neribojamas CO2 išmetimas į atmosferą, neprižiūrima miško infrastruktūra, nėra sprendžiami melioracijos, kelių ir kiti klausimai.

Atsižvelgiant į tai, kas išvardyta bei siekiant  aiškumo, patogumo ir visų suinteresuotų šalių interesų užtikrinimo, UAB „Raguvilė“ siūlo:

1. Pakeisti aukciono taisykles, nes menkavertė mediena yra tinkama tik biokuro ruošai, gamybai, nustatyti pradinę prekybos kainą – 0,10 Eur/1 ktm.

2. VĮ Valstybinių miškų urėdija skubos tvarka turi parengti didelės apimties darbų planus, nustatyti srautus su numatoma apimtimi. Anksčiau aukcionams buvo teikiama informacija apie nenukirsto, stataus miško atitinkamą atlygį. Būtina peržvelgti ir nustatyti darbų srautus visuose regionuose, kad įmonės savo regionuose turėtų darbų, o rinka pati sureguliuos, kur dėl paklausos kils kainos.

Manome, kad taip išspręstume daugelį problemų. Miškai būtų sutvarkyti, jų tūris tik didėtų. Būtų laiku atliekama ūkinė priežiūra, išsaugotos darbo vietos bei įplaukos į valstybės biudžetą, o valstybė nepatirtų nuostolių ir išlaidų kompensacijoms. Padidėtų jau veikiančių įmonių konkurencingumas ir, tikėtina, atsivertų galimybė eksportuoti biokurą į Skandinavijos šalis. Taip būtų kuriama didesnė pridėtinė vertė bei pajamos, siūlomi alternatyvūs ir ekologiški kroviniai krovos darbų kompanijoms.

„Raguvilės“ vadovas akcentuoja, kad siūlomi pakeitimai Lietuvos valstybei jokios žalos ar praradimų neatneš, priešingai –  užtikrins žmonių užimtumą, sukurs naudą. „Taip pat apsisaugosime nuo iškastinio kuro bei suskystintų dujų naudojimo mūsų katilinėse. Jei nieko nedarysime, miško žaliava liks pūti, sužlugdysime šiuolaikišką inovatyvų ir modernų biokuro sektorių, prarasime įplaukas,  – įsitikinęs jis. – Grėsmė yra didelė ir potenciali. Iš įvairiausių valdžios tribūnų ne kartą teko girdėti, kad valstybės turtą reikia naudoti atsakingai, deja, į klausimus, kaip teisingai elgtis su valstybės turtu, niekas neatsako. Kad valstybės turtas – mediena – supūdoma, niekam nė motais, tad mes siūlome valstybei strategiškai pažiūrėti į problemą, kad galėtume tapti eksporto šalimi. Reikia išnaudoti visas galimybes – turime savo miškų, savo uostą, geležinkelius. Labai dar daug turime ir nesurinktos medienos – neišvalyti kvartalai, kvartalinės linijos, nesurinktos vėjovartos – taip pūva pinigai. Reikia visų institucijų bendradarbiavimo, kad padarytume proveržį“.

Parengė Rūta Steponaitytė