Lietuvoje apstu neišnaudotų galimybių apsirūpinant biokuru

Lietuvoje apstu neišnaudotų galimybių apsirūpinant biokuru

Nors šildymo sezonas ką tik pasibaigė, susiklosčiusi situacija skatina galvoti apie būsimąjį. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija būgštauja, kad „nieko nedarant, kitas šildymo sezonas gali būti dar skausmingesnis šilumos vartotojams, o gal ir nepilnavertis“, bei siūlo valdžiai ieškoti variantų, kaip užsitikrinti patikimą biokuro prieinamumą kitą žiemą. Biokuro birža ramina, kad žaliavos Lietuvoje netrūksta, tik reikėtų perorientuoti šalies šilumos gamybą iš geresnės biokuro kokybės į prastesnę.

Įmanoma surinkti dvigubai daugiau kirtimo liekanų

Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus pavaduotojas Albertas Kasperavičius įsitikinęs: panaudojant tam tikras priemones, net ir nedidinant kirtimų apimčių, įmanoma surinkti dvigubai daugiau kirtimo liekanų.

„Jei dabar Valstybinių miškų urėdija rinkai pateikia 240 tūkst. kub. m, tai šį skaičių dar būtų galima padidinti 160 tūkst. kub. m, be to, dar 160 tūkst. kub. m liekanų galėtų būti privačių miškų savininkų indėlis. Smulkios medienos būtent ir trūksta,  nes iš Rusijos ir Baltarusijos įvežama būtent  kurui skirta mediena: skiedros, pjuvenos, granulės. Šią dalį galėtų kompensuoti mūsų šalies miškininkai. Jei valstybė imtųsi ryžtingų žingsnių ir paspaustų naudoti vietinę žaliavą, efektyvesnis kirtimo liekanų surinkimas būtų ta priemonė, kuri leistų biokuru apsirūpinti 2022-2023 m. šildymo sezonui“, ‑ tvirtina A. Kasperavičius.

Sprendimus padiktuos ekonominė logika

Pasak Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus pavaduotojo, esama ir daugiau neišnaudotų galimybių. „Valant ir tvarkant griovius, trasas ir technologines linijas galėtų prisidėti dar 50-100 tūkst. kub. m žaliavos per metus. Manau, kad tai daryti net nereikės raginti, tiesiog atsiras ekonominė logika. Pakilus kainai, savininkai pradės ieškoti, kaip papildyti išteklius, nes tai, kas anksčiau neapsimokėjo, dabar jau apsimokės. Šiuo potencialu taip pat galima pasinaudoti artimiausiam šildymo sezonui“, ‑ tikina A. Kasperavičius.

Jo nuomone, biokuro praradimus iš kitų šalių galima kompensuoti aktyvesnėmis miškininkystės priemonėmis mūsų šalyje, nedarant žalos miškams intensyvinant kirtimus. „Išmanusis miškininkavimas prisidėtų prie tvarumo šiame segmente ir prie kilusios problemos sprendimo“, ‑ teigia pašnekovas.

Du zuikiai vienu šūviu

O štai galimybė panaudoti biokurui žaliavas, surinktas atliekant gamtotvarkos darbus saugomose teritorijose, padėtų spręsti ir ne vienerius metus Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą kamuojančią problemą. „Pašalinus sumedėjusią augaliją ir nendres Saugomų teritorijų tarnyba neturi kur jų dėti. Ieškome, parašome, kad kas nors paimtų, o šias žaliavas pradėjus naudoti biokurui, problemos neliktų“, ‑ pabrėžia tarnybos vadovas Albertas Stanislovaitis.

Minėta tarnyba turi dvi pelkių biomasės šalinimo mašinas, kurios gali pjauti nendres, smulkias atžalas ir pan., susmulkinti ir išvežti į sutvarkytos teritorijos pakraštį. „Tiek Žuvinte, tiek Kuršių nerijos nacionaliniame parke taip pat turime nendrių pjovimo mašinas, žinau, kad tokios technikos turi ir privatus verslas, bėda – tolesnis šios žaliavos panaudojimas“, ‑ teigia  pašnekovas.

Jo žodžiais, klausimas yra atviras, verslas iki šiol į tai nelabai kreipė dėmesį, išpjaudavo ir pasiimdavo tik stambesnius medžius, o kitos žaliavos ‑ krūmų, nendrių ar kitos biomasės – nenaudodavo biokurui. „Taip tikriausiai yra dėl nepritaikytų technologijų ir didokos kainos. Žinant, kad biokuras brangsta, apskritai, kad  trūksta medienos, prie šio klausimo verta sugrįžti. Gamtotvarkos darbus atlieka Valstybinių miškų urėdija, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direkcijos, nedidele apimtimi – savivaldybės, manau, gautą biomasę reikėtų efektyviau panaudoti“, ‑ samprotauja A. Stanislovaitis.

Skaičiavimų, kokį kiekį biokuro būtų galima pagaminti iš minėtų žaliavų, Saugomų teritorijų tarnyba nėra atlikusi. Jos vadovo teigimu, kalbama ne apie vieną šimtą hektarų teritorijų, kurias reikia prižiūrėti, tvarkyti ir šalinti biomasę. Vienas didžiausių žaliavos biokurui rezervų ‑ nendrynai Kuršių mariose.

„Tokių pelkių ir nendrynų mes galime rasti praktiškai kiekviename rajone. Juos reikia periodiškai išpjauti, tačiau apie nendrių panaudojimą biokurui mažai diskutuojama, nors kiekiai būtų didžiuliai. Turime ir kitą rezervą – medžiais užaugančias aukštapelkes, kuriose pažeistas hidrologinis režimas. Norint jį atkurti, būtina iš pelkės pašalinti sumedėjusią augaliją. Tokių aukštapelkių taip pat Lietuvoje yra šimtai hektarų“, ‑ aiškina pašnekovas.

Greito rezultato nebus

Skirtingai nei A. Kasperavičiaus įvardintu, nauju potencialu artimiausiam šildymo sezonui pasinaudoti dar nebūtų įmanoma – nendrėms reikia pritaikyti technologiją. „Iš pelkių išimama sumedėjusi augalija yra gana smulki, yra daug žalios masės, tai biokuro gamybai nėra labai patrauklu, nes iki šiol pakako miško kirtimo medienos“, ‑ kalba tarnybos direktorius.

Dar vienas biokuro rezervas, pasak A. Stanislovaičio, žolinės augalijos, netinkančios galvijų pašarui, atliekant vėlyvojo šienavimo darbus Šilutės rajone prie polderių, pelkių Žemaitijoje, vykdant Žuvinto priežiūrą, panaudojimas. „Čia kalbama taip pat apie tūkstančius hektarų. Žolinę augaliją būtų galima vynioti į ritinius ir atiduoti deginti, bet ir čia nėra technologijos“, ‑ trikdžius vardija Saugomų teritorijų tarnybos vadovas.

Kitas žingsnis, anot A. Stanislovaičio, turėtų būti katilinių pritaikymas deginti tokį biokurą katilinėse. „Aš suprantu, kad didžiųjų miestų katilinės vargu ar susidomės, bet šalyje yra daug mažų katilinių, kurios galėtų būti adaptuotos. Kadangi tokio biokuro toli vežti neapsimoka, vertėtų paskatinti permainoms netoli minėtų teritorijų esančias katilines. Tačiau tai – verslo, savivaldybių interesas“, ‑ pabrėžia jis.

Dar vienas taiklus šūvis į du zuikius būtų atvirų buveinių didinimas. Ekspertai pastebi, kad jų vis mažėja, nes viskas apauga mišku, netenkame atvirų zonų, kuriose gyvena tam tikra žvėrių, paukščių dalis. Jau kuris laikas kalbama, kad į procesą aktyviau turėtų įsijungti žmogus, išvalyti, sutvarkyti, kad atviros buveinės vėl gyvuotų. Būta ir konkrečių projektų: derinta gamtotvarkinė priemonė Kuršių nerijoje 20 ha plote  norint iškirsti užželiančias pušis ir palikti atviras kopas. Tai dar viena galimybė papildyti biokuro resursus vietoje.

Susumavus visas vietines nepanaudotas galimybes, baltarusišką ir rusišką biokurą būtų galima drąsiai pasiųsti kryptimi, kurią pastarosios šalies laivui „Moskva“ nurodė  ukrainiečiai.

Augustė Teiberytė