Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) miškų ūkio valdymo ir teisinio reguliavimo raida

Miškai su visais jų gamtos turtais per ilgą gentinės bendruomenės epochą baltų genčių buvo naudojami kasdieninėms reikmėms – šilumai, valgiui gaminti, statybai, medžioklei, miškinei bitininkystei, buities rakandams, baldams, transporto priemonėms ir pan. gaminti bei dvasiniams poreikiams tenkinti. Šis naudojimas buvo grindžiamas žmogaus poreikiais, jo fizinėmis galiomis, empirine patirtimi, genčių vyresniųjų valia ir dvasine pasaulėjauta bei ilgainiui virto papročiais, kurie naujaisiais laikais įvardinti paprotine teise.

• 

• 

Senieji baltai ilgus tūkstantmečius buvo medžiotojai, medkirčiai ir kitų miško gėrybių naudotojai

Formuojantis valstybei, žemės nuosavybei ir pamažu plėtojantis feodaliniams santykiams, Didžiojo kunigaikščio (DK) dvaruose (pilyse) ir stambiausių regioninių kunigaikščių tėvonijose atsiranda girių ir medžioklės ūkio tarnybininkai – osočninkai bei šauliai, kuriems vadovauja dvarų laikytojai, o kiek vėliau ir specialūs pareigūnai – medžiokliai ir girininkai. Bet atskirų miško administracinių vienetų dar nėra. Sakykime, Sūduvoje XV a. antroje pusėje visos girios buvo išskirstytos DK dvarams, plytinčioms dešiniajame Nemuno krante nuo Gardino iki Jurbarko, tad apie girių administracinius vienetus nekalbama.

Paskutinis LDK laikų aukščiausias medžioklės ir miškų ūkio pareigūnas – LDK didysis medžioklis Juozapas Kosakovskis (1794-1795)

• 

• 

Ankstyvųjų amžių „osočninkai“ ir XIX a. „lesnikai“ nepriklausomoje Lietuvoje tapo eiguliais

Pirmieji administraciniai dariniai, kuriuos galėtume laikyti urėdijų pirmtakais, turėjusiais ribas ir specialias miškų tarnybas, atsiranda XV a. paskutiniais dešimtmečiais, kai atskiros neapgyventos ar tik pradėtos apgyvendinti girių dalys išimamos iš minėtų dvarų ir perduodamos kitiems laikytojams (Alytaus g-ja, Birštono-Darsūniškio girių g-ja, Vilkijos-Veliuonos-Seredžiaus girių g-ja). Vis dėlto šių administracinių darinių pagrindinis tikslas buvo ne miškininkavimas, o tinkamose vietose jų pavertimas žemės ūkio naudmenomis bei apgyvendinimas. Todėl nė viena iš šių darinių neišliko, o miškų likučiai atiteko DK (valstybiniams) ir privatiems dvarams, gyvenvietėms, bažnyčioms. Dėl miškų nulydymo ir vertimo žemės ūkio naudmenomis krašto miškingumas iki Abiejų Tautų Respublikos (ATR) žlugimo nukrito iki 39 proc.

Buvusio Lesnictvos dvaro išlikęs fragmentas prie
Kudirkos Naumiesčio (buvusio Vladislavovo)

Kudirkos Naumiesčio herbas primena buvusias šio krašto girias

Po Žalgirio mūšio pergalės prasidėjęs ramesnis laikotarpis sutapo su Vakarų rinkose atsiradusia paklausa medžio produktams (potašui, pelenams, ąžuolo sortimentams ir kt.). LDK miškuose prasidėjo būdinė medienos ruoša, suklestėjo prekyba medžio produktais, vedusi iš LDK į Rygą, Karaliaučių ir Dancigą naudojantis vandens keliais. Kaunas tapo svarbiu vidiniu prekybos centru, reguliavusiu prekybos srautus Nemuno baseine. Dauguma miško rangovų bei pirklių bent iš pradžių buvo kitataučiai, tačiau greitai šį pelningą verslą perprato ir vietiniai aukštesnių socialinių sluoksnių atstovai. Miškų tarnybai buvo pavesta tik kirtimų kontrolė, o juos vykdė, gamino reikiamus sortimentus, perdirbo medieną į pelenus, potašą ir kitas prekes bei jas transportavo, jomis prekiavo medienos rangovai ir prekeiviai sutartiniais pagrindais su valdovu ir kitais miškų savininkais. Dėl beveik 400 metų trukusios būdinės medienos ruošos ir pasirinktinių kirtimų gyventojų reikmėms pablogėjo LDK miškų rūšinė struktūra, sumažėjo medienos ištekliai.

• 

• 

Nevienodo intensyvumo ir su nedideliais pertrūkiais būdinė miško ruoša LDK gyvavo apie 400 metų

XVI a. Kaunas su muitinėmis, prieplaukomis, upinių laivų statyklomis, medienos rangovais, pirkliais, brokeriais, upeiviais tapo svarbiausiu LDK miško produkcijos prekybos ir transportavimo centru
Gentinėje bendruomenėje, valstybės formavimosi bei jos pradinio funkcionavimo laikotarpiu dėl miškų naudojimo pakako paprotinės teisės ir valdovo valios, išreiškiamos jo teikiamomis privilegijomis ir pasirašomomis sutartimis.

Kauno miestas miškus ir jų naudojimo teisę kairiajame Nemuno krante gavo Magdeburgo aktu 1408 m.

Tolesnė socialinė raida, ypač nuosavybės, žemių naudojimo ir kiti turtiniai klausimai, prekybos tvarkymas, kartu su raštijos atėjimu ir teismų plėtote sudarė prielaidas bendrojo pobūdžio teisiniam reguliavimui atsirasti. 1468 m. išleistame Kazimiero teisyne, daugiausia nagrinėjančiame turtinius nusikaltimus ir nuosavybės klausimus, iš 25 straipsnių vienas yra skirtas miškų užgrobimams. Tad šią datą – 1468 m. – galime laikyti bendrojo teisinio miškų ūkio reguliavimo pradžia. XVI a. viduryje jau turime išbaigtą miškų teisinio reguliavimo sistemą, kurios pagrindiniai aktai buvo: Lietuvos statutai (1529, 1566, 1588); Valakų reformos nuostatai (1557); Knyšino karališkųjų girininkų nuostai (1567).

Be teisės aktų, 1559 m. LDK didysis medžioklis Grigalius Valavičius atliko unikalų darbą – pirmąjį LDK karališkųjų girių ir žvėrių perėjų surašymą. Taip pat XVI a. imtasi bandyti medienos eksporto valstybinį monopolį, naudoti įvairūs medžio produktų rangos sutarčių, transportavimo, prekybos variantai, nusistovėjo šių procesų valdymo tvarka, valstybės iždo miškai 1589 m. atskirti nuo valdovo iždo miškų.

Pirmojo Lietuvos statuto puslapis

LDK klestėjimo metu sukurta teisinė bei institucinė miškų ūkio sistema koncentruotai pateikiama pirmoje ir antroje lentelėse.

• 

• 

Žygimantas Augustas (1520 – 1572) ir viena iš jo pilių netoli Knyšino Tikocine

2. lentelė. LDK miškų ūkio institucinė struktūra ir tarnybininkai

Nesant galimybių trumpame rašinyje detaliau panagrinėti šių institucijų, pareigybių bei teisės aktų, ypač reikia pabrėžti LDK didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karalius, paskutiniojo Gediminaičių dinastijos atstovo Žygimanto Augusto vaidmenį kuriant LDK miškų ūkio sistemą.

Peržvelkime svarbiausio miškams dokumento – Knyšino karališkųjų girininkų nuostatų turinį, reikalavimus, tvarką, girininkų teises bei pareigas. Sutrumpintai svarbiausi teiginiai būtų tokie:

• Girininkijos priėmimas susideda iš jos ribų apvažiavimo, visų gaudimviečių (medžioklių infrastruktūros objektų) ir „valių“ (nulydomų ir apgyvendinamų girių plotų, kurių turėtojai dar atleisti nuo mokesčių) apžiūros. Girininkijos ribų priežiūra, medžiojamų gyvių ir medžių apsauga yra prioritetinės girininko funkcijos;
• Miško rangovų priežiūra apima jų kontrolę, kad būtų dirbama tik ten, kur valdovas yra leidęs;
• Nustatyta privaloma medžių (žalių, sausuolių, virtėlių) išdavimo tvarka įvairių kategorijų vartotojams: asmenims, turintiems įėjimo teisę į miškus, DK dvarų bei kitų objektų valdytojams, saviems (girininkijos) darbuotojams ir kitiems asmenims, turintiems valdovo leidimus. Atskirais punktais taip pat nustatyta visų kitų girių turtų naudojimo tvarka: medžiojamųjų gyvių, miško pievų bei paruošto šieno, bartinių (drevinių) medžių ir medaus, upių, upelių, ežerų, uogų, grybų, apynynų ir kt.;
• Nustatytas lengvatinis medžių atleidimas nesilaikant formalių reikalavimų nuo gaisrų nukentėjusiems girininkijos gyventojams, taip pat medžioklė pagal atskirą valdovo leidimą;
• Girininko pareiga prižiūrėti g-jos teritorijoje esančius valakus, smukles, kelių ir takų tinklą, naujų valakų kūrimąsi;
• Girininko pareiga sąžiningai surinkti činčą ir visus kitus nustatytus mokesčius iš girininkijos teritorijoje gyvenančių valakų turėtojų, smuklių, malūnų ir kitų objektų, taip pat baudas ir natūrines duokles (šieno, medaus, avižų ir kt.), skirtas valdovo iždui, ar jas kitaip panaudoti pagal valdovo nurodymus, metų gale atsiskaityti su iždu pateikiant visus surinktus kvitus;
• Draudimai girininkui ir jo tarnybininkams patiems girininkijoje gaminti miško produktus: pelenus, potašą, smalą, medžio anglis, degutą, taip pat kategoriškas draudimas medžioti;
• Apibrėžti girininko santykiai ne tik su pavaldiniais, bet ir su kitais girininkijos teritorijoje gyvenančiais asmenimis. Pabrėžiama, kad pavaldinių negalima apsunkinti tokiais darbais, kurie nenumatyti jų pareigybėse ar iš jų gauti daugiau kokių nors duoklių ar pajamų nei yra leista valdovo;
• Atlygis už girininko darbą yra devyni valakai žemės, iš kurios trys skirti girininko palivarkui ir šeši – valstiečiams, kurie turės girininko žemę apdirbti. Jam leidžiama iš visų girininkijos teritorijoje gyvenančių ir kurą iš valdovo girios imančių asmenų kartą metuose (per Kalėdas) paimti po vieną lietuvišką grašį, o nuo 10-ies valakų dar statinę avižų. Be to, girininkas dar turi teisę gauti „paklonus“ ir „pšesondus“ iš osočninkų, drevininkų, bebrininkų, šaulių ir „valių“ turėtojų;
• Kasmet girininkijoje valdovo pavedimu atliekama revizija. Jeigu girininkas karaliaus turtus teisingai, pamaldžiai ir padoriai saugos bei gausins, sulauks Jo Didenybės malonės, o priešingu atveju – patirs pyktį…
  Ne tik šie girininkų nuostatai, bet ir kiti XVI a. LDK teisės aktai buvo išsamūs, pažangūs, nedaug atsiliko nuo vakariau esančių šalių, o rytinę kaimynę lenkė bent 150 metų. Deja, prasidėjus ir vis ryškėjant ATR nuosmukiui, progresas sustojo. Vienintelė reikšminga išimtis – XVII a. viduryje valdovo iždo ekonomijose buvo suformuota 11 savarankiškų girininkijų (4 iš jų dabartinėje Lietuvos teritorijoje), dabartinėje mūsų Sūduvos dalyje nepateko nei viena. Visos likę septynios yra dabartinės Baltarusijos ir Lenkijos teritorijose dėl to čia iki mūsų dienų išliko didesnis miškingumas nei kituose regionuose, iš jų ir Europos pasididžiavimas – Belovežo giria bei Lietuvos teritorijoje didžiausias Druskininkų – Varėnos (Dainavos) miškų masyvas. Tačiau nei valstybės iždo nei didikų miškuose panašios girininkijos nebuvo įkurtos. Tuos miškus valdė valstybiniai ar privatūs dvarai, o jų būklė toliau prastėjo. Valstybės žlugimo metu – 1795 m. – krašto miškingumas dar siekė apie 39 proc., bet medienos ištekliai buvo nualinti dėl pasirinktiniais kirtimais vykdomos būdinės ruošos bei gyventojų kasdieninių poreikių tenkinimo, taip pat dažnų miško gaisrų ir galvijų juose ganymo. Ypač sumažėjo ąžuolynų plotai ir ąžuolų priemaiša mišriuose medynuose. Dėl netvarkingos medžioklės, miškų plotų sumažėjimo ir išplitusio brakonieriavimo sunyko ar visai išnyko stambiųjų kanopinių, brangiakailių žvėrelių, stambiųjų plėšrūnų bei sparnuočių populiacijos (stumbrai, taurai, tarpanai, briedžiai, meškos, bebrai, gulbės, gervės ir kt.).
  1788 m. paskutinio ATR valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio aktas „Karališkasis universalas apie karūnos ir LDK šilus ir miškus“ konstatavo prastą jų būklę, kurią nulėmė ne tik gaisrai ar kitos nelaimės, bet ir šalyje įsigalėjusi betvarkė bei senųjų teisės aktų nesilaikymas. Universalas kvietė laikytis teisės aktų ir siūlė nemažai progresyvių ir reikšmingų miškų ūkiui dalykų. Bet tai jau buvo „balsas tyruose“. Unitarinės valstybės laukė vergovės šimtmetis ir jos miškų ūkio tvarkymas pagal svetimšalių įvestą tvarką.

• 

• 

Valstybės žlugimo išvakarėse daugiau kaip pusę LDK miškų valdė privatūs ir valstybiniai dvarai, nemažas valdas turėjo valdovo iždas, likučius – bažnytinės bendruomenės, miestai, o absoliuti gyventojų dauguma apsirūpinant mediena naudojosi įėjimų (servitutų) teise arba tiesiog savivaliavo. Ir vis dėlto tuomet dar beveik 40 proc. šalies teritorijos dengė miškai.

Algirdas Brukas