Linkėjimai Lietuvai, švenčiančiai valstybės atkūrimo šimtmetį Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė Birutė Valionytė

vasario 18, 2018
100 žibintų Lietuvai
vasario 17, 2018
Miškininkai valstybės šimtmetį švenčia penkerius metus
vasario 19, 2018

Linkėjimai Lietuvai, švenčiančiai valstybės atkūrimo šimtmetį

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė Birutė Valionytė

 Lietuvis ir miškas neatskiriami. Jį miškas visada rengė, maitino ir šildė. Mes esame miškų gyventojai ir mūsų sąsaja su mišku visada buvo ypatinga. Mūsų protėviai į mišką žiūrėjo ne tik kaip į maitintoją, bet garbino girios dievybę. Buvo šventos girios, šventi medžiai, girios turto naudojimas buvo tausojantis. Jis niekada nebuvo alinantis. Giria visada buvo  ypatingai saugoma.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje miškas priklausė aukščiausiems valdovams ir buvo labai saugomas bei tausojamas. Vytauto Didžiojo laikais buvo įkurtos pirmosios girininkijos, atsirado girininkai, kurie prižiūrėjo ir rūpinosi miškais.

Miškuose beveik visada vyravo tvarka. Tačiau šiandien, kai kalbame apie mišką reformų sūkuryje,  noriu pirmiausia pasakyti vieną dalyką – visos reformos turi būti vykdomos taip, kad nebūtų sugriauta miško vienovė. Miškai ne tik mūsų plaučiai, bet ir mentaliteto dalis, nes miškas, medis ir žmogus yra neatsiejami dalykai.

Esminiai skirtumai – žmogaus sąmonėje

Pasižiūrėkite, kaip skiriasi miesčionių, išaugusių ant asfalto, mentalitetas nuo žmogaus, gyvenančio vienovėje su aplinka. Ne tik su mišku. Tas, kuris gyvena kaime, jaučia ne tik gamtą, jis gyvena kitaip, jis mato kitaip. Sakyčiau, kad jo požiūris į aplinką yra visiškai kitoks, nei to, kuris gyvena daugiabutyje ant asfalto. Esminiai skirtumai yra žmogaus sąmonėje. Aš kalbu apie vadinamąją miesčioniškąją ir kaimo kultūrą. Juk iš tikrųjų žmogaus prigimtinės šaknys yra gamtoje, o ne ant asfalto. Mes nuėjome į kitą pusę – visiškai kitaip pasaulį mato ir girdi kaimietis, nei „civilizuotas“ miestietis. Lygiai taip pat skiriasi ir požiūriai į šio turto naudojimą. Aš nekalbu apie kraštutinumus. Visiems linkėčiau gamtos vienovės, supratimo, nesugriauti tai, kas yra išlikę.

Man ypatingai neramu dėl skubotai vykdomos miškų reformos.  Jei eisime tokiu keliu, kaip  Suomijoje, Švedijoje, Estijoje ir Latvijoje, tai bus padaryta nesugrąžinama žala. Miškas – ne tik medis, ne tik mediena ir ant stiebo kabantys doleriai ar eurai. Tai daug daugiau…

Labai gaila, kad Lietuvoje beveik dešimt metų negirdžiu esminio valstybinio požiūrio į didžiausią Lietuvos beatsikuriantį turtą – miško naudojimą. Tai besikuriantis, didžiausias Lietuvos, kaip valstybės, turtas. Mes didesnio turto pagal vertę neturime ir net nemokame šios vertės iki galo suskaičiuoti. Tai, ką šiandien sodiname ir auginame, bus net ne mūsų vaikams, o proanūkiams. Reikia suvokti, kad miškas auga labai ilgai, tad klaidos, padarytos miške, ypatingai skaudžios ir dažnai nepataisomos.

Reformos negali būti vykdomos tik dėl pinigų

Eksperimentas miške turi būti labai gerai pamatuotas, išmąstytas, jis negali būti skubus, o svarbiausia – labai gerai išdiskutuotas ir visiems suvokiamas. Negalima  vykdyti  reformos tik todėl, kad šiandien galiu gauti daugiau pinigų. Tai labai klaidingas požiūris. Šiandien galiu, tačiau tai nereiškia, kad po penkiasdešimt metų bus toks pat puikus rezultatas.

Antra, reikia ypatingai išlaikyti vienovę tarp nukertamo miško ir to, kurį atkuriame. Miško atkūrimas privalo būti labai kryptingas, pasvertas ir apgalvotas. Nereikia pamiršti, kad iškirtus mišką ir net nieko nedarant, ten niekada nebus plynės – labai greitai atsikurs jaunuolynas. Tik kokia bus jo kokybė? Dažnai tai bus prastesnis, žemesnio produktyvumo miškas. Kaip savaime atsikuria miškas, mokslas žino seniai. Tai įmanoma tik kai kuriose augavietėse, kur produktyvūs individai išaugina ir pakankamai sėklų išbarsto, kai paklotė  būna tinkamos struktūros.

Mokslas šiandien toli pažengęs ir mes negalime jo ignoruoti. Negalime nepaisyti mokslo ir susikoncentruoti į tai, kaip “padaryti biznį”. Kai matau, kas vyksta su miškų reforma, man darosi baugu. Mes visiškai ignoruojame mokslą, iškeliame vadybinius principus ir tie principai nurungia visas kitas geras mintis.

Kai reformą daro ne miškininkai, atleiskit, o vadybininkai, tai nueinama nežinia į kurią pusę.  Ar jūs įsivaizduojate Santariškių ligoninės operacinės reorganizaciją, kurią darytų miškininkai?

Dabar Lietuvoje aktualus klausimas dėl žemės ūkio paskirties žemės ir privačių miškų pardavimo. Aš apie tai visą laiką kalbu, bet visi kurti ir nieko negirdi. Dabar jau paaiškėjo, kad Lietuvoje yra kuriamos latifundijos. Diskutuojame, kam mes parduodame žemės ūkio paskirties žemę. Aš užduodu kitą klausimą – kas šiandien supirkinėja Lietuvos miškus iš privačių žmonių, kuriems atstatyta nuosavybė, kurių miškelių plotai nedideli, kur ūkininkauti jiems neapsimoka ir jie jau senyvo amžiaus? Klausimas esminis – ar valstybė turi požiūrį į šią problemą? Ne. Jau šiandien aišku, kad čia kuriasi kitos stambiųjų Švedijos koncernų latifundijos, be to,  užsieniečiai supirkinėja didelius plotus miškų labai pigiai.

Miškas ir medžio apdirbimo pramonė – vienas kompleksas

Su nuoskauda turiu konstatutoti: Lietuvos valstybė nuo pat valstybės atkūrimo neturėjo tinkamo požiūrio į didžiausio valstybės turto – miškų – naudojimą. Neturėjo ir šiandiena neturi. Reformos šalininkai suvokia tik vieną dalyką – kamienas, eurai, pinigai, mediena. Jie nesuvokia ir niekad nenagrinėja kito klausimo, kad Lietuvoje miško apdirbimo kompleksas susideda iš dviejų dalių: iš miško ir iš medžio apdirbimo pramonės. Vieniems reikia medienos, kiti – ją augina. Šis kompleksas turi būti nagrinėjamas besąlygiškai kartu. Negalima žiūrėti nei į vieną, nei į kitą atskirai. Dabar taip nutiko, kad laimėjo pramonės kompleksas, nes čia pinigai. Noriu pasakyti, kad į šią problemą turi būti žiūrima kompleksiškai. Ir negali būti nagrinėjami klausimai taip, kaip dabar – vežimas  pavojingai išbalansuotas.

Pažiūrėkime, kas vyksta kaimyninės Latvijos ir Estijos miškuose. Pažiūrėkime, kaip ten ūkininkaujama, ar tos valstybės gauna daugiau pajamų nei Lietuva su buvusia struktūra. Kodėl mes žiūrim į Skandinaviją? Gal todėl, kad jų lobistai puikiai veikia Lietuvoje?

Lietuvoje net trečdalis medienos supūdoma miške, nes jos niekas nesugeba paimti. Turiu pasakyti paprastą dalyką, kad Lietuvos valstybė ir vyriausybė nesugebėjo pasistatyti celiuliozės fabriko. Aš apie popierių nekalbu, nes mes švedų ar suomių koncernų nepajėgūs nukonkuruoti. Bet celiuliozės ar plokščių fabriką buvo galima pastatyti… Dabar jau vienas  išdygo, bet mes šitą sritį turime plėtoti. Nes taip kuriama pridėtinė vertė. Miškui, kaip ekosistemai, natūrali kaita tiesiog puiku, nes tai kartu ir trąša. Bet ar ne per brangiai tręšiame Lietuvos miškus?

Neturime celiuliozės fabriko, nes kai tik būdavo imama kalbėti, kad ruošiamasi jį statyti, iškart atsirasdavo švedų ar skandinavų ekspertų, kurie tuoj pat pateikdavo išvadas, kad Lietuvai tai neapsimoka. Ką reiškia neapsimoka? Mes sėkmingai žemiausia kaina vėl eksportuojame medieną. Juk jokia paslaptis, kad šiandien normalus perpjautas rąstas eksportuojamas į Latviją, švedų valdomą koncerną,  iš ten jis keliauja į Angliją, o anglai už tą rastą moka kelis kartus daugiau. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad sukurta sistema, jog mes turime būti tik žaliavų tiekėjai. Ar Lietuvos valstybės pozicija ir toliau turi išlikti tik kaip žaliavų tiekėjo? Ar mes galime daugiau padaryti? Juk lietuvių tauta nėra kvaila, neišsilavinusi ar nepajėgi. Nejaugi srityje, kur sukasi labai dideli pinigai, mes esame visiški bejėgiai ir bedančiai.

Mane stebina, ką daro vokiečiai su savo valstybės turtu mišku, taip pat lenkai. Mes turėtume lygiuotis į juos, o ne į latvius ar estus, kurie savo miškus atidavė skandinavų koncernams. Kai rodomos didelės kompleksinės plynos biržės, džiaugiamasi ir pritaikomi taigos ūkininkavimo principai, man baugu. Belieka tik tikėtis, kad galbūt mūsų valdžiai nepavyks taip padaryti iki galo. Nėra baugu, kad miškus valdys viena įmonė, o baugu, kas slepiasi tarp eilučių ir apie tai garsiai nepasakoma – jaučiu, daug negerų dalykų…

Vietoj to, kad miškų žinyboje būtų skaidrinami procesai, stiprinama kontrolė ir gerinama apskaita,  nueita visiškai kitu keliu. Ateityje mes pajusime, kaip buvo smarkiai “pasišildyta” iš mūsų valstybės turto ir, deja, Lietuva daugiau pajamų iš tos reformos negavo.

Ateis laikas, kai protas prašviesės ir turėsime pasakyti ačiū už išsaugotus miškus

Kai 1918-ais metais buvo atkurta Lietuvos valstybė, reikėjo pinigų kariuomenei, atkurti nualintą ūkį, visą sistemą. Tuomet Lietuvos valstybę nesavanaudiškais tikslais kūrę valdžios vyrai sprendė, ką daryti. Buvo padidinta metinė kirtimų biržė, pastatyti degtukų ir celiuliozės fabrikai ir pan. Miškas davė lėšų Lietuvos valstybės kūrimui, tad  metinės biržės kirtimų padidinimas buvo pateisinamas.

Šiandien mes einame visiškai priešinga kryptimi. Gal ir nesu gera vadybininkė, bet valstybinio požiūrio dabartiniuose veiksmuose tikrai pasigendu. Pirmiausia pasigendu aiškumo. Kaip galima daryti reformą, nepateikiant jokių ekonominių skaičiavimų? Kai aplinkos ministro paklausiau, kas kompensuos išlaidas, išgirdau, kad biudžetas neturės jokių išlaidų, nes tai kompensuos urėdijos. Atleiskite, ministre, bet urėdijos taip pat mūsų biudžeto sudedamoji dalis. Juk urėdija – valstybinė įmonė.

Manau, kad Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečio proga mums visiems reikėtų labai gerai pamąstyti ir susivokti, ką mes veikiame. Nes miškas ne kviečių laukas, kurį, jeigu nepasisekė, kitais metais galima užsėti kitaip. Miške aš galėsiu “sėti” tik po penkiasdešimties metų ir galbūt klaidą ištaisyti, o kai kada ir dar vėliau.

Lietuvos miškininkams linkiu dorai ir sąžininkai atlikti savo darbus ir vykdyti pareigas, prisiminti, kad jų triūsas yra gerbiamas ir labai reikalingas, nežiūrint į tai, kad šiandien galbūt  sukompromituotas ir nuvertintas. Tikiuosi, kad ateis laikas, kai mums protas prašviesės ir turėsime pasakyti ačiū už išsaugotus miškus. Sutinku, kad reikia ir geresnės tvarkos, ir reformos, bet tai turi būti apskaičiuota ir pamatuota, deja, šiandien to nėra.

Stebiuosi, kad Lietuvos vyriausybei didžiausias atsikūrusios valstybės turtas – miškas, atvirai sakant, visiškai nerūpi. Miškų reforma – tai ne penkių kelių remonto įmonių ar dešimties dujų įmonių sujungimas į vieną, jos sudedamosios dalys ryškiai skiriasi ir yra labai sudėtingos.

Lietuvos miškų būklė dabar tikrai gera. Hektare išauginamos medienos tūris yra vienas našiausių pasaulyje pagal mūsų zonos miškus. Tad kąsnis Švedijos koncernams yra ypač aukštos kokybės. Deja, kai kurie politikai šiandien šito nesuvokia, kaip ir sukurto turto tikrosios vertės. Vis dėlto manau, kad Lietuvai pakaks proto ir mes sustosime, aklai nenueisime Latvijos ar Estijos keliu.

Su švente, gerbiamieji.

Užrašė Rasa Liškauskaitė

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *