Liudas Mažylis: Lietuvą pasiekia šiek tiek iškreipti strategijų vaizdai

Liudas Mažylis: Lietuvą pasiekia šiek tiek iškreipti strategijų vaizdai

Beveik pusšimtis žmonių iš įvairių Lietuvos kampelių Europos Parlamento (EP) nario prof. Liudo Mažylio kvietimu gruodžio pradžioje viešėjo Briuselyje. Kelionė autobusu per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją, Belgiją buvo nuostabi – diskutavome, politikavome, bendravome, dainavome, EP giedojome Lietuvos himną ir džiaugėmės…

Briuselyje mūsų grupę pirmiausiai pasitiko prieš dvidešimt  metų Minską palikęs žurnalistas, čia dabar dirbantis ir gidu Igoris Goldbergas. Pasak jo, oras tądien buvo belgiškas – purškė pilkšvas lietus, tad apžvalginė ekskursija po miestą autobusu leido pamatyti ir Belgijos karaliaus rūmus, ir jo darbo rezidenciją, ir prabangias miestelėnų vilas, išpuoselėtus parkus  bei kitas įžymybes. Įspūdingu jo senamiesčiu grožėjomės jau pėstute,  o po pietų suskubome į susitikimą su europarlamentaru prof. Liudu Mažyliu. Didžiulio EP statinio fojė  mums jau šypsojosi daugeliui seniai pažįstamas Robertas Pogorelis, dabar dirbantis EP ir besirūpinantis lankytojų grupėmis.

Robertas, beje, buvęs prof. L. Mažylio studentas,  trumpai papasakojo, kaip vyksta darbas Europos Parlamente, kokioms frakcijoms priklauso Lietuvoje išrinkti europarlamentarai ir kokiuose komitetuose jie dirba. Po šios įžangos prof. L. Mažylis pristatė ir savo frakcijos kolegas iš Lietuvos, o iš viso šiai didžiausiai Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijai priklauso 175 nariai.

Darbo Europos Parlamente subtilybės

Kasdien EP darbotvarkėje – daugybė punktų, nepaisant iš kurios vietos dirbtumei: Briuselio, Strasbūro ar Kauno.  „Buvome išėję į visišką nuotolį, tad 15 mėnesių dirbau iš savo biuro Kaune, Putvinskio gatvėje, kuris nuo mano namų vos už 550 metrų. Ir tai dariau sėkmingai, – linksmai pasakojo profesorius. – Paskui atsivėrė kitos erdvės, dirbome hibridiniu būdu… Bandyta spalio mėnesį visus europarlamentarus surinkti į pagrindinę posėdžių salę ir balsuoti tik iš čia, tačiau Covido  banga pakilo į viršų, tad mes vėl dirbame hibridiniu būdu. Politiniam rezultatui tai neturi įtakos, nors gyvas bendravimas kiekvienam žmogui, o ypač politikui nepaprastai svarbus. Politikai dažnai pyksta dėl nuotolinio darbo, jie norėtų tik gyvo bendravimo, bet šiuo metu tokių galimybių nėra“.

EP narys aiškino, kad jo kadencijos pradžioje buvo dvejopi susitarimai. Principas toks, kad visoje Europoje nugalėjusi partija turi teisę deleguoti savo lyderį į Europos Komisijos pirmininkus. To nebuvo padaryta. Pagaliau postas atiteko Urzulai von der Leyen, kuri yra Europos liaudies partijos politinių pažiūrų. Daugelį metų galioja socialistų ir liaudies partijos susitarimas, kad pusę kadencijos EP pirmininkauja vieni, kitą pusę – kiti. Iki šiol tai sėkminga, nes šios dvi didžiausios politinės partijos sudaro pusę Europos Parlamento, o kitos turi pritarti.  Tad EP pirmininkas David Sassoli turėtų atsistatydinti, o mes turėtume deleguoti savo kandidatą.

“Ką deleguosime, mes žinome. Tai bus Roberta Macola, Maltoje išrinkta mūsų atstovė, ištekėjusi už suomio, auginanti keturis berniukus. Jos motyvas labai rimtas: jeigu aš  keturis bernus suvaldau, tai suvaldysiu ir jus – 705… Mums taip pat svarbu, kad ji moteris, kad iš mažos valstybes, kad  ne pirmą kadenciją dirba, kad charizmatiška… Lietuvos atstovams ji tinkama, dabar laukiame, ką nuspręs Europos Parlamentas“, – apie politines subtilybes pasakojo profesorius. 

Anot jo, Europos liaudies partijos frakcijai priklausantys nariai save įvardija kaip žemdirbius. „Lietuvoje tai galėtų gal ir stebinti, nes Tėvynės Sąjunga neatpažįstama kaip ūkininkų rėmėja. Mes čia įvardijame save kaip smulkaus ir vidutinio verslo rėmėjus. Jeigu jaučiame, kad teisės aktai bus nukreipti prieš juos, stengiamės, kad to nebūtų, kad vidutinis verslas nebūtų žlugdomas. Nepasakyčiau, kad dėl idealoginių pažiūrų mūsų frakcija būtų labai vieninga. Vos tik yra koks nors balsavimas dėl gėjų ar abortų, ar kokio kito kraštutinumo, gauname vadinamąjį laisvą mandatą. Šiaip yra susitarta, kad jei priimamas teisės aktas iš aplinkosaugos srities, tai tie, kurie dirba EP aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete, klausimą žino geriausiai, rekomenduoja kitiems, kaip balsuoti. Paprastai tos drausmės laikomasi, tas labai sutelkia ir duoda naudos. Gaila, bet svarstant jautriausius klausimus, vienybės nėra ir tada kiekvienas balsuota taip, kaip yra apsisprendęs“.

Pagrindinis darbas EP  vyksta komitetuose. „Aš esu minėto Aplinkos komiteto narys, kuriame labai daug dirbama, nes Vakaruose ypač svarbi kovos su klimato kaita kampanija, žaliasis kursas, iš kurio kyla daugybė strategijų. Ne teisės aktų, bet strategijų. Tai kova dėl 55 proc. CO2 sumažinimo, nuo ūkio iki stalo, biologinės įvairovės strategija – iš viso apie 15 tokių strategijų.  Iš kiekvienos konkrečiai ima rastis teisės aktai, kurie bus įpareigojantys valstybėms narėms. Lietuvoje mus pasiekia tų strategijų vaizdai šiek tiek iškreipti, neva tai bus nuimamos tiesioginės išmokos ūkininkams ir atiduodamos pelkių išlaikymui. Taip nėra…“, – akcentavo profesorius.

Ar įgyvendinsime strategijas?

Dėl Covido  įtakos pasigirsta nuomonių, kad Lietuvoje žaliojo kurso strategija nebus įgyvendinta, nes stigs lėšų, bet ministerijos jau spaudžia ją įgyvendinti. Kaip tai atrodo iš Europos Parlamento? „Tikslai yra labai ambicingi. Pavyzdžiui, siekis sumažinti 55 proc. anglies dioksido išlakų į atmosferą iki 2030-ųjų, palyginti su 1990-aisiais, o už lango jau nepykit  – 2022-ųjų sausis… Reikalingi teisės aktai, jie turi būti perkelti į valstybių nacionalinę teisę, jie turi pradėti veikti ir 2030-aisiais turi būti rezultatas. Ko tikrai mes neatsisakome? Neatsisakome ambicijos. Iki 2050 metų Europa turėtų tapti klimatui neutralia.  Aš, kaip chemikas, dėl to galiu smarkiai ir skeptiškai suabejoti. Daug kalbama, kad bus nutiestos vandenilio trasos. Chemiškai pagaminti vandenilio dujas, atskelti nuo vandens arba nuo metano (CH4) reikia milžiniškų energijų. Šiuo metu pigių metodų nėra. Kartais pasakoma, kad anglies dioksidą galima saugoti požeminėse talpose, iš kurių nafta išsiurbta. Bet tų technologijų dar  nėra. Žinoma, kad tie, kurie investuos į tas technologijas,  laimės…“, – prognozavo europarlamentaras.

Pasak L.  Mažylio,  probleminių klausimų yra ir daugiau. „Sakyti, kad netrukus, po poros dešimtmečių, persodinsime visus žmones į elektromobilius, labai drąsus teiginys. Kita vertus teigti, kad diedukas (aš ir save prie diedukų priskiriu), kuris nuvažiuoja penkis kilometrus į bažnytkaimį, o turi registruotus du automobilius, oho… koks teršėjas… Ne jie yra didieji teršėjai. Europos liaudies partijos nuostata nėra uždrausti  ar uždaryti, tad reikia žiūrėti realistiškai į šiuos iššūkius. Į  juos, į žaliąjį kursą pirmiausia turi sureaguoti verslas. Ambicijų mes neatsisakome, ar realu tais terminais visus sumanymus įgyvendinti pagal teisiškai įpareigojančius aktus, pamatysime“, – aiškino deputatas.

Iš iniciatyvų, kuri jam konkrečiai kilo, tai EP pagerbtas daug Vokietijos politikai nusipelnęs asmuo Matthias Erzbergeris. Lygiai prieš 100 metų teroristai šį politiką nužudė, nes jų manymu, Matijas Erzbergeris pražudė Vokietiją, pasirašė netinkamą paktą. Erzbergerio asmeninį archyvą jo palikuonys sudegino viešai, aikštėje…

„Tai iškili asmenybė labai svarbi ir man, ir Lietuvai. 1918-ųjų kontekste jis buvo tas asmuo, kuris po painius Berlyno valdžios koridorius vedžiojo Lietuvos Tarybos narius, kuriuos okupacinė administracija buvo linkusi palikti informaciniame vakuume. Jo dėka keliai buvo praminti – Lietuva veikdama diplomatiškai kovo 23 dieną išsikovojo pripažinimą“, – priminė profesorius.

Tad jo nuopelnas, kad  vienai iš Europos Parlamento salių suteiktas Erzbergerio vardas. Esą labai  gražiai vyko derybos tarp kairiųjų ir dešiniųju. Socialistai norėjo salę pavadinti Papandreou vardu, tai reikėjo ir krikščionio demokrato vardo salės. „Aš audžiu mintį, kad Erzbergerio vardo salėje būtų pažymima, kas paviešino Vasario 16-osios aktą Berlyne  ir kitur. Vien dėl šito reikia aukso raidėm jį įrašyti. Čia viena iš mano iniciatyvų šalia kitų darbų”, – apie istorinę atmintį kalbėjo europarlamentaras.

O kur žadėtasis milijonas?

Susitikimui baigiantis neapsieita ir be smagesnių klausimų. Būtų keista, jei akis į akį susitikę su profesoriumi, kuris atrado Vasario 16-osios aktą, nepaklaustum, o kaip gi su tuo „MG Baltic“ koncerno viešai pažadėtu milijonu? Liudas Mažylis pajuokavo, kad tai geras klausimas, kurį visi visada prisimena ir užduoda. „Viskas išaiškėjo. Vasario 16-osios aktas tikrai buvo, jis niekur nedingo, po 99 metų atsirado ten, kur ir turėjo būti. Berlyno archyve kuklus profesorius iš Kauno atvažiavo, surado, nieko ypatingo nepadarė, nes surado dokumentą ten, kur jis ir turėjo gulėti, – šmaikščiai kalbėjo europarlamentaras. –  Labai gerai atsimename, kam buvo pažadėtas milijonas. Milijonas buvo pažadėtas žmogui, kuris suras ir įteiks Vasario 16-osios aktą Lietuvos valdžiai. Daugybę kartų šį klausimą gaudavau iš įvairių auditorijų ir vieną kartą visi sutarėme, ką reikėjo padaryti kukliam profesoriui. Reikėjo įsivilioti į archyvą tuometinę prezidentę Dalią Grybauskaitę ir paprašyti, kad atneštų aplanką su raštu, paslinkti jai ir sakyti: „Įteikiu“. O tada prašau į mano sąskaitą – milijoną. Sąskaitą nurodau…“

Pabaiga paprasta: prezidentė į Berlyną nevažiavo, profesorius jai akto neįteikė. Milijono nėra.

Rasa Liškauskaitė

Dainiaus Šerono nuotraukos