LR Seimo nario A.Salamakino sveikinimas, padovanojusiems savo gyvenimą Lietuvos miškams

Medžio, kaip ir žmogaus, nemylėdamas neišauginsi… Ir apie žemę sakoma taip pat, kad daugiausiai vargę, ją labiausiai myli. Miškininkų meilė medžiams išsaugojo ir saugo kartų kartomis seniausius ąžuolus, pušis, girias ir šilus. Mūsų Lietuvos brangiausią turtą nuo neatmenamų laikų – medžius, kurie pasak poeto Adomo Mickevičiaus, kunigaikščių Lietuvą dar mena, miškus, kurių unksmė ir šlamesys ramino Vytenį, Mindauugą ir didį Gediminą…

Šiandien, kaip ir kasmet,  kiekvieną rugsėjo mėsesio trečiąjį šeštadienį, minint Miškininko dieną, švenčiant Lietuvos šimtmetį, noriu pasveikinti visus, pasirinkusius ir atidavusius savo gražiausius gyvenimo metus, svajones, siekius miškui. Norisi atsisukti atgal ir prisiminti šviesios atminties profesorių Vaidotą Antanaitį, kuris 1990-aisiais, po Nepriklausomybės paskelbimo, paskirtas Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministru ir pažadėjo daryti viską, kad miškininkas savo valdose vėl pasijustų šeimininku.

Per Nepriklausomybės gyvavimo metus pasodinti miškai, įgyta pagarba, o ir pats žodis „urėdasa“, atėjęs iš lietuvių liaudies dainų, buvo įtvirtintas. Ar šiandien jis liko? Urėdijos – unikalus mūsų valstybės paveldas, atsiradęs po  Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Šiandien, švęsdami Lietuvos šimtmetį, prisimename, kad kitais, 2019-siais, šimto metų jubiliejų minėtų ir urėdijos. Ne vieną dešimtmetį miškus puoselėję urėdai neišsigando vėtros, ji jų neišblaškė iš Lietuvos miškų.

Pirmiausia noriu padėkoti seniesiems miškininkams, kurie visą savo gyvenimą padovanojo Lietuvos miškams, jų šeimoms, nes darbas miške laiku neskaičiuojamas. Čia nėra nei pradžios, nei pabaigos, nei viršvalandžių… Noriu padėkoti už kantrybę. Atlaikėme įvairias reformas: neapgalvotas, drastiškas, skubotas ir nežinia ko siekiančias…

Linkiu užmiršti negandas, linkiu stiprybės, ištvermės, meilės gamtai ir žmogui. Sveikinu su profesine švente visus miškų darbuotojus.