Magiški Svylos upelio pakrančių paparčiai

Jei dar neradote paparčio žiedo, kol naktys trumpos, o rytais pakyla skaisti saulė, sėskite ir važiuokite į Švenčionis. O ten, Adutiškio gatve iki galo – rasite girininkiją. Tik nepramiegokite, nes miškininkai darbą pradeda anksti. Tik jų palydėti, pamatysite tokius paparčius, kurie tikrai stebuklingą naktį žydi.

Vieni nerasite pelkėto ir kaip siūlas vingiuoto Svylos upelio slėnių. O jeigu ir koks vietinis parodys kryptį, ūksmingame ir drėgname miške lengva pasiklysti. Per tankius, žmogaus ūgio paparčius ir ašaras kelio atgal nematysite. Nes jo ten ir nėra. Be to, čia pasienio ruožas, tad be pasieniečių leidimo ir savo asmens kortelės arba paso, irgi gali tekti verkti.

Iš kur čia tokie paparčiai?

Švenčionėlių miškų urėdijos urėdas Nauris Jotautas pasakoja, kad ši vietovė unikali, nes yra takoskyroje tarp Nemuno ir Dauguvos upių baseinų.

„Šalia Svylos visai kitokia gamta: augalai vešlūs, ryškūs. Papartis mėgta tokį dirvožemį ir tokią aplinką – augti medžių pavėsyje, upelių slėniuose. Tad nieko ir nestebina, kad čia jie užauga iki 1–2 metrų aukščio. Ir enciklopedijoje rašoma, kad labai aukšti paupiniai jonpaparčiai auga Švenčionėlių miško urėdijos Švenčionių girininkijoje – prie miško upelių, net iki 2 metrų aukščio“, – didžiuojasi urėdas.

Svyla teka iš Baltarusijos ir atneša derlingą dirvožemį, aukšti medžiai suteikia pavėsį. Tai idealios sąlygos augti tokiems augalams. Toje vietoje, pasak urėdo, kertinė miško buveinė kaip mini rezervatas, kuriame uždrausta ūkinė veikla. Žmonės kalba, kad jei papartis gyvenime žydi, tai jis žydi tik čia. Ne tik kalba, bet ir tiki, kad čia ypatingai geras energetinis laukas.

Ypatingos ramybės kraštas

„Saugomos teritorijos ir miškai, kur apribota ūkinė veikla, sudaro per 70 proc. mūsų urėdijos patikėjimo teise valdomų miškų, – pasakojo apie savo valdas urėdas N. Jotautas. – Tai Labanoro ir Sirvėtos regioniniai parkai (per 24 000 ha), Adutiškio-Guntauninkų ir Gelednės miškų biosferos poligonai (per 5000 ha), europinės svarbos saugomų teritorijų tinklas NATURA 2000 ir keturiasdešimt įvairios paskirties draustinių. Du rezervatai ir 205 inventorizuotos kertinės miško buveinės (kaip maži rezervatai) sudaro dvidešimtąją dalį urėdijos valdomų miškų, kur nevykdoma jokia ūkinė veikla ir visus metus netrikdoma tenykštės faunos ramybė. Didžiuojamės, kad 1300 ha užimantis Girutiškio gamtinis rezervatas yra įrašytas į pasaulinį projektą „Biologinės įvairovės išsaugojimas Lietuvos pelkėse“.

Bendradarbiaudami su mokslininkais nuolat papildome sklypų su į Raudonąją knygą įrašytų saugomų paukščių lizdaviečių, perimviečių, augalų rūšių radviečių žiniaraščius. Pagal tai koreguojami miško kirtimai. Juos vykdydami siekiame išsaugoti stuobrius, visus uoksinius, didelio skersmens ir senus pavienius medžius bei būtiną negyvos medienos kiekį“.

Po milžinų giraitę su vedliu

Švenčionėlių miškų urėdijos Švenčionių girininkijos girininkas Leonas Zabiela į mišką žengia pirmas. Nes kaip gi kitaip – jis iš šitų kraštų, o ir visus miškus skersai išilgai išvaikščiojęs. Vos įlindęs į gilumą sustoja ir liepia žiūrėti ne tik po kojomis, bet ir į viršų. Štai erelio rėksnio lizdas. Pačioje aukštybėje. Gyvena netoliese ir juodieji gandrai, bet dabar gal į Baltrausiją išskridę… Užtat vilkai į Lietuvos pusę traukia, todėl ir bebrų Svyloje nebematyti. Išgąsdino upelio gyventojus.

Ir taip keletą valandų su fotoaparatu, slysdami ir griūdami, brisdami upeliu, lipdami per didžiausius kelmus, klausydami įdomiausių pasakojimų apie į Raudonąją knygą įrašytas kerpes, paukščius ir augalus. Visas rytas nepastebimai prabėgo didžiuliame, gal šešių hektarų plote. Idealiausia vieta mokslinio, fantastinio ar istorinio filmo kūrimui.

Rasa Liškauskaitė