Malkautojų darbų saugos ypatumai – lietuviškai

Malkautojų darbų saugos ypatumai – lietuviškai

Brangstant šildymui ir biokurui greičiausiai vis daugiau gyventojų į savo katilus ir krosnis
įmes vis didesnį glėbį seno patikimo lietuviško kuro – malkų, ypač jei joms įsigalios
lengvatinis 5 proc. PVM tarifas. Tad pigesnio vietinio kuro paklausa, tikėtina, augs, ypač
mažesniuose miesteliuose ir gyvenvietėse, kur dauguma individualių namų savininkų
šildosi patys. Didmiesčiuose paprastai žmonės malkas perka visiškai paruoštas krauti į
židinį ar katilą, o kaimuose malkų neretai išsiruošia ir į mišką. Valstybinės miškų urėdijos
(VMU) regioninių padalinių girininkijos gyventojams malkas parduoda ir stačiu mišku – jų
prisipjauti ir prisikapoti reikia patiems, be to, malkautojų apstu ir privačiuose miškuose. Kad yra galimybių pigiau pasirūpinti šiluma – gerai, tačiau neramina ir bėda – malkavimo
darbų sauga.

Saugų darbą miške reglamentuoja itin senos taisyklės

Malkų ruoša skirtingo pavaldumo miškuose – nemažas iššūkis pavieniams malkautojams,
ypač įsigyjant medienos nenukirstu mišku. Juk turi pasirūpinti ir įrankiais, ir transportu, ir
savo sauga – žiniomis, atitinkama apranga, minimaliai bent vienu pagalbininku. Vis dėlto jei
be motorinio pjūklo, kirvio ar transporto priemonės, kad ir traukiamos arkliuko, neišsiversi,
darbų sauga gana dažnai lieka už borto. Juk Lietuvoje nuo seno įprasta, kad malkavimas tarsi
ir nepavojingas, nors pasikeitė ir kartos, ir medžių kirtimo technika. Be to, tokių darbų saugos
užtikrinimą reglamentuoja beveik pusantro dešimtmečio senumo taisyklės.

Valstybinė darbo inspekcija (VDI) iš esmės darbų saugą kontroliuoja tik ten, kur piliečiai
dirba pas darbdavius pagal darbo sutartis ar įforminę individualią veiklą. Pavieniai
malkautojai į jų akiratį nepatenka, nors VDI teigia, jog miško kirtimas yra vienas iš
rizikingiausių darbuotojų saugos ir sveikatos požiūriu darbų šalies ūkyje. Skaičiuojant mirtinų
nelaimingų atsitikimų dažnumą (100 000 darbuotojų), jis šalies vidurkį viršija 10-12 kartų, o
apie 80 proc. žuvusiųjų darbe yra miško kirtėjai. 70 proc. nelaimingų atsitikimų šiame
sektoriuje įvyksta bandant nuversti įstrigusį medį ar šakas. Ši liūdna statistika tikriausiai būtų
dar skaudesnė, jei į ją patektų ir pavienių malkautojų nelaimingi atvejai.

Saugų darbą visų nuosavybės formų miškuose Lietuvoje reglamentuoja „Miško darbų saugos
taisyklės“, patvirtintos buvusios Miškų ūkio ministerijos dar 1996 m. lapkričio 25 d., kurios
suderintos su šalies Vyriausiuoju valstybiniu darbo inspektoriumi. Tai, deja, tėra pagrindinis
dokumentas, kurio reikalavimai privalomi visiems medienos ruoša užsiimantiems fiziniams ir
juridiniams asmenims. Taisyklės skelbia: „Asmenims, neturintiems reikiamos profesinės
kvalifikacijos, …neturint tam darbui numatytų apsauginių drabužių bei kitų apsaugos
priemonių, draudžiama leisti dirbti “. Tik klausimas, kas pavieniam privačiam asmeniui
uždraus dirbti miške, jei jis nesilaiko minėtų taisyklių? Juk jis nesaistomas jokiais darbo
santykiais, jo netikrina darbų saugos kontrolieriai, be to, jei privatus miškas nėra sertifikuotas
pagal FSC reikalavimus, iš jo nereikalaujama nei mokėti tokį darbą dirbti pažymėjimo, nei
būti su apsauginiais drabužiais ar avalyne.

Girininkai darbų saugos prašo laikytis pagal FSC reikalavimus

Paprastai girininkijos gyventojams neduoda leidimų įsigyti medienos nenukirstu mišku, jei
žmogus neturi dokumento, įrodančio, kad sugeba atlikti medienos ruošos darbus. FSC miškų
tvarkymo ir sertifikavimo paslaugų reikalavimai dėl saugaus darbo miške buvo peržiūrėti
2015 m. liepos 22 d. (FSC-STD-01-001). Pagal juos „visi darbų saugos reikalavimai dirbant
miške yra taikomi tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, perkantiems medieną nenukirstu
mišku. Taip yra todėl, kad FSC sertifikato turėtojas privalo užtikrinti darbų saugos
reikalavimų laikymąsi visais atvejais, kai veikla yra vykdoma sertifikuotoje teritorijoje,
nepriklausomai nuo to, kas ją vykdo“.

Vis dėlto motorinį grandininį pjūklą nors labai naudingu, bet ir labai pavojingu įrankiu
vadinantis ilgametis medkirčio profesijos ir saugos darbe lektorius, Mocevičiaus firmos
„Ginalas“ vadovo pavaduotojas Eduardas Derenka pažymi, jog minėti FSC darbų saugos
reikalavimai tėra tik sertifikavimo nuostatų punktas, o ne įstatymu įteisinta norma. Tad kur
miškai nesertifikuoti, malkautojams negalioja ir ši kukli saugos eilutė.

Kazlų Rūdoje įsikūrusi ir visoje Lietuvoje prekybos atstovų tinklą turinti Mocevičiaus firma
„Ginalas“ yra motorinių pjūklų gamintojos – Vokietijos kompanijos STIHL produkcijos
platintoja, atliekanti ir jos priežiūrą. Įmonė 1998 m. gavo Švietimo ir mokslo ministerijos
licenciją bei turi teisę mokyti ir atestuoti medkirčius darbų saugos klausimais.

“Medienos ruoša motoriniu pjūklu priskiriama pavojingų darbų kategorijai, nes malkautojai
dažniausiai gauna pavojingiausio lygio objektus – sausuolius, vėjovartas ar vėjolaužas, kur
nėra paprasta dirbti ir profesionaliems medkirčiams. Tačiau kodėl tiems, kurie turi darbo
sutartis su darbdaviais, būtina paisyti visų įstatymais numatytų reikalavimų bei abipusių
įsipareigojimų – dirbančiųjų mokymo, atestavimo darbų saugos klausimais, aprūpinimo
indidualiomis apsaugos priemonėmis, saugiais medkirčio drabužiais bei pan., o piliečiams,
ruošiantiems malkas, tvarkant tikrai pavojingus medžius, nereikia nei kvalifikaciją įrodančių
dokumentų (medkirčio diplomo), nei specialių drabužių, nei motorinio pjūklo su saugumą
užtikrinančiais konstrukciniais elementais?”- klausia E. Derenka. Anot jo, eilinis malkautojas
miške – pats sau ponas, o jo saugumas – Dievo rankose. Pavojų jam kelia ir įrankis, ypač
grandininis pjūklas, ir – virstantis medis.

Galiojančiose saugos taisyklėse taip pat numatyta, kad “asmeniniame ūkyje gali dirbti vienas
asmuo, jeigu užtikrinama reguliari antrojo asmens kontrolė“. Antras asmuo gali būti kartu
arba palaikyti ryšį per atstumą. Tai labai svarbu nelaimės atveju, kai būtina suteikti pirmąją
pagalbą ar nukentėjusį nugabenti į medicinos įstaigą.

“Ginalas” yra parengęs ir neformalią Medkirtystės pagrindų mokymo programą bei ją
išklausiusiems asmenims išduoda laisvos formos (ne valstybės patvirtintą) pažymėjimą. Tai
taip pat gali būti vienas iš žinių suteikimo variantų.

Ruošia naujas miško darbų saugos taisykles

Pasak Mocevičiaus firmos „Ginalas“ vadovo pavaduotojo, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę
įstatyminiame miško darbų saugos bare iš esmės nepasikeitė niekas, o valstybinių miškų
valdymo (urėdijų) reforma jokių įstatyminių korekcijų į darbų saugos sritį neįnešė.

“Kadangi brangsta kūrenimas ir malkos, auga didžiulis poreikis skiedrai, malkų ruošimo apimtys didės – žadama leisti girininkijoms malkų stačiu mišku parduoti žymiai daugiau.
“Šiuo metu esu darbo grupėje, kuri ruošia naujus miško darbų saugos taisyklių reikalavimus.
Juos inicijavo Aplinkos ministerija, o konkursą laimėjo Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos
kolegija. Į šią darbo grupę patekau kaip turintis pakankamai žinių šioje srityje, nes su
grandininiais pjūklais kaip dėstytojas pradėjau dirbti nuo 1988 metų”,- informavo E. Derenka.
Užbaigti rengti siūlymus darbo grupė turi šiemet bei pateikti Aplinkos ministerijai (AM) 2019
m. pradžioje, o pastaroji pateikti naujus taisyklių reikalavimus.

Valstybinė darbo inspekcija informavo, kad pagal AM reikalavimus inspekcija rengs
metodines rekomendacijas, kas yra numatyta pagal nacionalinį darbuotojų saugos ir sveikatos
veiksmų planą. Kada įsigalios naujas dokumentas, miško darbų saugą reguliuosiantis
absoliučiai visiems, dirbantiems miške, VDI nurodyti negalėjo.

Užsienyje dažniausiai visa darbų sauga sutvarkyta per sveikatos ir gyvybės draudimų sistemą.
Lietuvoje malkautojas gali žinių turėti, gali neturėti – nei girininkija, nei kitas miško
savininkas už jį neatsakingas, jei užgriuvo medis ar atsitiko kita bėda.

“Mano praktikoje buvo ne vienas atvejis, kai įvyko sunkus nelaimingas ar mirtinas
atsitikimas ruošiant medieną privačiame miške ir kur buvau pakviestas į tyrimo procesą kaip
ekspertas. Buvo tiriama, ar tas įvykis priklausė nuo įrankio techninės būklės. Turėjau įvertinti
įrankio būklę, ar dėl jo kaltės galėjo ištikti mirtina nelaimė, tokiame tyrime teko dalyvauti
keletą kartų”,- priminė “Ginalo” atstovas. Visais atvejais, kai technika veikė normaliai, kaltas
liko tik pats neatsakingai dirbęs ir nuo pavojingų veiksnių neapsisaugojęs žmogus. Deja, labai
sudėtinga nustatyti, kokia dalimi tokią nelaimę lėmė nukentėjusiojo žinių ar patirties stoka.

Angelė Adomaitienė