Mano klevelio istorija Emilis Pažėra

Mano klevelio istorija Emilis Pažėra

Mano klevelio istorija prasidėjo 1922 m. Agurkiškės kaime, prie senos mano proprosenelio sodybos, stovinčios pamiškyje, prie vieškelio. Netikėtai joje apsigyveno mažas gražus klevas. Proprosenelis bandė prašyti gražųjį klevelį, kad šis persikeltų gyventi  į mišką. Bet klevelis niekaip nesutiko, kiek bebūtų įkalbinamas. Jis norėjo augti  būtent prie sodybos,  į kur vėjas iš miškų jo sėklą ir atpūtė. 1922 m. gimė mano prosenelis Juozas. Tad mano proprosenelis susimąstė, gal tą mažąjį klevelį palikti mažajam sūnui Juozui?

Tegul jie kartu augs, tobulės bei bus vienmečiai ir geri draugai. Bėgo metai, prosenelis augo kartu su kleveliu, jie darėsi vis didesni ir tvirtesni. Po kurio laiko gimė ir mano senelis Algirdas. Dabar jie jau buvo trys draugai, kurie gerai sutarė. Klevas vis augo, brendo, pavasariais visus gaivino savo saldžia, skania sula. Karštomis vasaromis savo didelėmis ,,rankomis‘‘ klevas apglėbdavo suteikdamas pavėsį. Toliau bėgo metai, keitėsi viskas aplinkui. Sena suklypusi sodybėlė sugriuvo, o šalia jau daug metų gyvenantis klevelis viską matė ir liūdėjo, galvojo, kad  ir jį ištiks toks pat likimas. Tekėjo laikas…

Gimė mano tėtis, jis irgi atvažiuodavo su savo tėvais į Agurkiškės kaimą pas senelius. Čia didis klevas vis augo ir augo, kartu seno ir seno. Bet nepamiršo kiekvieną pavasarį pavaišinti savo skania sula ir savo dideliu pavėsiu vasarą. Gimiau aš  – Emilis. Mane paaugusį tėtis nusivežė prie to garsiojo klevo ir papasakojo jo, o dabar  ir mano klevo istoriją. Teko ir man atsigaivinti šio klevelio sula šį pavasarį, bet gaila, kad aš buvau paskutinis, kurį jis pavaišino. Vieną kartą užėjus stipriai vėtrai senasis klevas neatlaikė ir nulenkė galvelę…

Liūdėjau, kad negalėjau pasidžiaugti senuoju klevu ir pabūti jo pavėsyje karštą vasaros dieną. Po kurio laiko sugalvojau ir pasakiau tėčiui: „Mums reikia prikelti mūsų klevą! Ir džiaugtis toliau juo, o jis džiaugsis mumis“.

Nuvežėme klevą į lentpjūvę,  iš jo išpjovė daug lentų ir lentelių. Iš jų  pastatėme ir įrengėme pavėsinę, to pačio klevo šakomis apkalėme sienas. Dabar galėsiu džiaugtis klevo pavėsiu dar ne vienerius metus, tas mažasis klevelis karštą vasaros dieną globos mane ir mane supančius žmones. Skanios saldžios sulos teks palaukti, kol senojo klevo atžalos užaugs, kurias jis paliko vietoje savęs. Tad mylėkime ne tik save, bet ir aplinkui esančius, mylėkime gamtą, kad tokių klevų ir jų istorijų būtų kuo daugiau.

Emilis Pažėra, Vilkaviškio rajono Pilviškių Santakos gimnazijos 7a klasės mokinys