Mano tėtis yra eigulys ir aš noriu būti miškininku
Kiekvieną rytą pabudęs vis pagalvoju, ką šiandieną galėčiau padaryti, kad vakare būtų smagu papasakoti apie tai savo šeimai ir draugams. Nuo pat gimimo mano gyvenimas, mano darbai ir visi hobiai yra susieti su gamta. Dažnai pastebiu, jog mano amžiaus vaikai yra priklausomi nuo išmaniųjų technologijų ir iš viso nesidomi, ką gamta yra mums davusi. Džiaugiuosi, jog gyvenu netoli tokių vietų, kur labai dideli miškų masyvai, daug draustinių, pelkių ir raistų.
Mane tėtis visados mokino, kad gamta – mūsų namai ir sakydavo, jog kaip mes elgsimės su ja, taip ji mums atsidėkos. Tad visa Lietuvos gamta pradėjau domėtis nuo pat vaikystės, kai tik pažinau pirmus medžius ir žvėris.
Miškas – tai namai visiems laukiniams žvėreliams, paukšteliams, vabalams ir visoms kitoms gyvybėms, kurių jame knibždėte knibžda. Visados vaikštant po miškus net akį veria tas grožis, aukštų pušų ir didingų ąžuolų galybė, o jau garsai! Galima pajusti, kad stovi ne miške, o danguj ar rojuj. Įvairiausi paukšteliai čiulba, ulba, gieda gražiausias giesmes – tiesiog širdį glosto. Kur tik pasisuksi, visur linksma – šlama lapai, ošia miškas. O kai įeini į miško gilumą, Dievo mylimą kampelį, įsiklausai ir gali išgirsti nuostabią medžių giesmę, kuri žmogų įkrauna naujais jausmais, jį įkvepia. Miškininkai – tai žmonės, kurie atsakingi už visa tai.
Mano tėtis yra eigulys, tad supažindina mane su visais miškininkystės darbais, jų atlikimo technika ir paslaptimis. Kasmet pastebiu, jog miškai kertami be saiko, todėl pamačius plynas kirtavietės kažkas lyg smogė į krūtinę. Tas skausmas buvo laikinas, nes plynose kirtavietėse plečiamas naujas pasaulis, kurio nebuvo iki tol. Medžiai atsodinami, o šakos paliekamos, kad būtų trąša jaunuolynui. Šįmet teko praeiti pro tokias vietas ir man labai džiugu, jog visi kirmėliukai, paukščiukai, vabaliukai ir žvėrys džiaugiasi tokiais jaunuolynais, kuriuos vėliau galėsiu pats prižiūrėti. Būti žmogumi, kuriam miškas yra antri namai – didžiulė garbė. Per savaitę bet kuriuo metų laiku man būtina bent kartą nuvykti į mišką pažiūrėti, ar kas nepasikeitė, ar koks stirninas nenugraužė kokios pušelės, ar koks bebras nepastatė užtvankos, ar neatsirado naujų lizdų medžiuose, kokių ligų medžiuose, kurios juos žaloja. Žodis miškininkas man siejasi su daug nužingsniuotų kilometrų, daug patirties, daug žinių žymint medžius, matuojant, rėžiant biržes, tvarkant sąskaitas, ugdant jaunuolynus ir atnaujinant miškus.
Bet tai tik maža dalis darbų, kuriuos atlieka kiekvienas miškininkas. Jie – tikri gamtos mylėtojai, iš kurių mes turime mokytis ir imti pavyzdį. Be jų miškas liktų nuvirtusių medžių ir šiukšlių kalnais. Aš nuolat galvoju savo ateitį susieti su gamta, su miškais. Tai man suteikia didžiausios laimės, kai galiu prisidėti prie veiklos, susijusios su gamta. Visiems sakau, jog tie, kurie nors vieną kartą buvo akis pakėlę į šakomis dangų remiantį medį, matę pavasarį po ką tik nulijusio lietaus išsiskleidusį gėlės žiedą, žydinčiame vasaros lauke besidarbuojančią bitę, skruzdėlę, skubančią su, rodos, jos jėgoms per sunkia našta, negali nė akimirkai suabejoti gamtoje egzistuojančia harmonija ir jos grožiu. Kiekvienas galime prisidėti prie to, kad padėtume Motinai gamtai, kuriai mūsų pagalba būtų lyg ramstis senam ąžuolui. Mūsų kiekvieno indėlis į miškus, pievas, vandens telkinius ir pelkes bus atlygintas su kaupu. Tad reikia daryti išvadas, pradėti mylėti Motiną gamtą ir kibti į darbus, kad rezultatai būtų matomi visiems!
Kristupas A., 16 metų
Nuotrauka rašinio autoriaus