Marius Valukynas. Biokuro plėtra: pasiklysta tarp trijų pušų

Danas Augutis “Miškininkystė saugomose teritorijose – šiandienos aktualijos”
13 sausio, 2022
Gintautas Gindrėnas: daugiau nei autobiografija
13 sausio, 2022

Marius Valukynas. Biokuro plėtra: pasiklysta tarp trijų pušų

Iš įvairių valdžios ruporų girdime vieną ir tą pačią dainą – centrinis šildymas brangsta todėl, kad du kartus pabrango biokuras. Išgirdus tuos pačius posmus, norisi tik keiktis.

Štai praėjusios savaitės aukcionuose iš visų statymų įsigyti biokurą tik dešimtadalis pirkėjų norėjo kirtimo liekanų, kurios yra pigesnės. Likę pageidauja brangaus biokuro. Proporcijos ne tokios, kokių norėtųsi. Turėtų būti atvirkščiai, kai pigaus kuro nori dauguma, nes malkinės medienos kuro Lietuvoje iš viso nėra tiek daug, o kirtimo atliekas – krūmus, šakas ar viršūnes – mes vis dar paliekame pūti lauke. Dar daugiau – jau mėnuo, kai kirtimo atliekų kainos mažėja, o kai kuriuose regionuose kainų skirtumas tarp pageidaujamos kuro rūšies ir tos, kurios turime daug, bet nenaudojame, pasiekė 30 proc. Priežastis paprasta – SM3, t. y. kirtimo atliekų, į rinką mestelėjo ir Valstybinių miškų urėdija, ir privatūs biokuro gamintojai.

Lieka du neatsakyti klausimai: kodėl šių kirtimo atliekų šilumos tiekimo įmonės baidosi ir kodėl šios kategorijos biokuro tiekėjų yra santykinai mažai?

Atsakymai labai paprasti. Pastaruosius 4–5 metus pigaus ir gero baltarusiško biokuro išpaikinti šilumos gamintojai apie ateitį per daug negalvojo. Jiems buvo absoliučiai nesvarbu, ką dės į katilus, nes vartotojai vis tiek sumokės. Ir moka. Aišku, deginti brangesnį kurą kur kas paprasčiau – kaitra didesnė, katilai neužsikemša, darbo rankų reikia mažiau. Į katilus metant „sučipsuotas“ viršūnes ar šakas yra kur kas daugiau galvos skausmo. Tad dažniausiai šilumos tiekimo įmonių vadovai ir renkasi brangesnes auksines skiedras. Išimtis iš šios bendros tendencijos „Vilniaus šilumos tinklai“, praryjantys 45 proc. visos Lietuvos kirtimo atliekų. Malančių biokuro skiedras iš kirtimo liekanų mąžta ir dėl didelių investicijų, ir dėl miglotos ateities. Minimali skiedrovežio ir smulkintuvo kaina – 500 tūkst. eurų. Verslas skaičiuoja, per kurį laiką visa tai atsipirks, todėl perspektyva sulaukti investicijų grąžos per 10 ar 15 metų tikrai nevilioja. Normalus atsiperkamumas turėtų būti 6 metai. Įvairiems valdininkams, Seimo nariams dešimtis kartų aiškinome, kad tam tikros garantijos turi būti įtvirtintos įstatymais, tereikia pasidomėti, kaip vietinė biokuro pramonė plėtojama Švedijoje ar Lenkijoje. Valdininkai į mūsų siūlymus pritarė nebyliu galvos linktelėjimu ir nuliniais veiksmais įstatymų ar Vyriausybės nutarimų leidybos fronte. Deja, toks galvų linksėjimas neįtikina jokio sveiko proto verslininko investuoti pusę milijono į skiedrovežius. Nesinori komentaro baigti minorine gaida. Keletas šilumos gamintojų tą nepatrauklų SM3 kurą vis dėlto perka ir kuo puikiausiai degina, turbūt suprasdami, kad tik taip gali piginti gaminamą energiją. Vienas kitas biokuro gamintojas per 3–4 metus trukusį pigaus baltarusiško kuro škvalą sugebėjo nebankrutuoti. Visiems palinkėčiau kuo greičiau suprasti, kad jeigu norime išlikti nepriklausomi, kirtimo atliekas turime naudoti kaip prioritetinę žaliavą. Visos sąlygos tam yra, trūksta tik valdžios institucijų sprendimo, kuris uždegtų žalią šviesą vietinei pramonei. Tada ir nepasiklysime tarp trijų pušų?