Mažos trispalvės miniatiūros iš tolimosios La Palmos

liepos 6, 2018
“Valstiečiai”: 1500 ha – optimalus miško plotas tvariai ir pelningai ūkininkauti
liepos 4, 2018
Kęstutis Kaltenis – seniausias iš klevų Skinderiškio parke
liepos 7, 2018

 

Noriu papasakoti apie penktadienio vakarus vienoje seniausių La Palmos sodybų Finca La Principal. Sodyba gyvuoja nuo 1512 metų ir yra architektūros paveldo objektas, esantis kraštovaizdžio draustinyje. Tad ir jos istorijos persipynusios įdomiomis gijomis, linksmais nutikimais, žmonių likimais ir legendomis.

Nuosava ambasada kitoje planetoje

Turgūs, kuriuose parduodamos vietinės ekologiškos daržovės, rankų darbo papuošalai, aliejinė kvepianti kosmetika, meno dirbiniai, įvairios detalės, taip pat antikvariatas, blusturgio prekės – tipiškas, ne tik Kanaruose esantis reliktas. Jų yra bemaž kiekvienoje šalyje. Bet La Palmoje jie ypač charizmatiški ir jų labai daug! Kiekvienoje seniūnijoje, kiekviename kaime. Bet privačioje dieviško grožio aplinkoje – vienintelis. Ir tai sodyba, kurioje gyvenu.

Penktadienio turgelių tradicija sodybos kieme į mano gyvenimą atvedė labai daug įvairių žmonių, situacijų, įvairių emocijų. Salos „virtuvę“ perpratau per čia susirenkančius žmones ir jų veiklą bei gyvenimo istorijas, užsukančius apsipirkti ar pažioplinėti turistus, per ateinančius pamuzikuoti artistus, per namiškius, kurie čia gimė ir užaugo, per savo pačios pojūčius ir pokyčius. Iš tiesų, svečiuojantis kitoje šalyje, visada traukia užsukti į turgų. Gal kad ten verda tikras ir atviras vietinis gyvenimas. O jei dar tokios malonios detalės, kaip muzika, botanikos sodas su didžiuliais medžiais ir gėlių plantacijomis, rėkiantys povai, krypuojančios antys ar galimybė skėčio pavėsyje atsigerti skanios cortado kavos su pyragu, gal net numigti ant gulto pavėsyje!

Nedaug lietuvių savarankiškai atklysta į La Palmą. Paprastai visus atklydusius sutinku gatvėje, kalnuose, kavinėse, paplūdimyje. Lyg būtų antena nustatyta lietuviškai šnekai, eisenai ar žiūrėsenai. Kurių nesutinku, tai apie juos praneša vietiniai, kad yra lietuvių La Palmoje! Mane vietiniai jau praminė Lietuvos ambasadore, o mūsų sodybą – Lietuvos ambasada. Čia ir trispalvės puikuojasi, ir kvepia šviežia lietuviška duona, ir kiekvieną penktadienį vis pasikalbame, o kaip ten Lietuvoj. Įdomu būti tarpininku tarp dviejų mažų žemės lopinėlių ir kaip A. De Sent Egziuperi istorijose pasakoti apie nuostabią žalią planetą, iš kurios atvykau. Tiesa, La Palma iki paskutinio ugnikalnio San Antonio išsiveržimo 1971 m. ir be savo pietinio žemės liežuvio net savo forma buvo panaši į Lietuvą.

 

Trispalvis muzikantas

Kartą bičiulis Rodrigo, įvairiausiais instrumentais grojantis vienos garsios La Palmos muzikos grupės narys (grupės, kurioje kartais pasmuikuoju ir aš), atėjo savanoriškai pagroti mūsų penktadienio turgelyje pasidabinęs trijų spalvų drabužiais: geltoni marškiniai, rausva liemenė ir žalias švarkas. Sako: „Atpažįsti? Lietuvos vėliava! Pasidomėjau internete tavo šalimi, kokia įdomi ir kurioziška! Ji turi net tarybinių skulptūrų parką! Kaip crazy!“. Aišku, papasakojau daug gražesnių faktų apie nuostabią Lietuvos gamtą, miškus, ežerus, apie parkus ir senamiesčius.

Dabar turime bendrą svajonę su visa muzikine grupe ir koncertiniu turu vykti į Lietuvą, gal net aplankyti visą Baltijos kraštą. Manau, jei aš įsimylėjau šią muziką nuo pirmos išgirstos dainos, sukurtos, o nenukopijuotos nuo Europos ar kitų kraštų, įsimylės ir Lietuva. Tai charizmatiška muzika, charizmatiški žmonės. Bet kol kas su skrybėle grojame penktadienio vakarais ir mėgaujamės kiekvienu klausytoju, lankančiu sodybą, kiekvienu vakaru, praleistu su muzika. Kadangi į La Palmą atsivežiau savo sielos bičiulę smuikelę, tai ir lietuviškos muzikos melodijos sklinda į erdvę. Muzika yra labai geras laidininkas tarp žmonių sielų, pati geriausia tarptautinė kalba, išreiškianti tautinį identitetą.

Rankų darbo medinė Lietuva

Viskas čia turi prasmę, net mažmožiai, smulkmenos, visos detalės. Žmonės negaili gerų žodžių, susižavėjimo, apkabinimų, pagalbos, savo rankų darbo dovanėlių.

Pastarąjį penktadienį gavau dovanų gražią detalę! Sujaudino iki širdies gelmių, labiau nei bičiulio drabužių spalva. Antonio, kuris laisvalaikiu mėgsta gaminti įvairiausius daiktus iš medžio ir siekia tobulėti šioje srityje, penktadieniais prekiauja savo gaminiais. Visada pasisiūlo mums padėti. Tiesa, daug kalba, bet ne tuščiai. Apsiskaitęs, gerai žino pasaulyje vykstančius įvykius.

Jis ir padovanojo man savo gamybos … Lietuvą! Internete nužiūrėjo kontūrus, spalvas, Vytį… ir pagamino. Detalė, kuri pagaminta su meile, pagarba ir nuoširdumu. Dabar ir Antonio svajoja pamatyti Lietuvą. Iki mūsų pažinties nelabai žinojo nei kur, nei kokia ta Lietuva. Ir dar tokia sėkmė nusišypsojo – gavo grąžos lietuviškus du eurus! Tai jau ne pinigas, tai jau Antonijui numizmatinė vertybė. Detalė, o tiek džiaugsmo suteikė!

Tiesa, pavasarį Antonio susipažino su žymiu Lietuvos drožėju Jonu Bugailiškiu, kuris su šeima svečiavosi La Palmoje. Nuo vandenyno atnešta „žirafos galva“ (iš pradžių buvo ranka) ir „ant medžio tupintis driežas“ puikuojasi sodyboje – visi žino, kad tai Jonas rado. Antonio paliko didelį įspūdį menininko darbai, dirbtuvių senamiestyje nuotraukos, kurias jis dažnai žiūrinėja internete ir jau įsivaizduoja, kaip kada nors visa tai jo rankos palies gyvai. Antonio yra vienišius ir tikisi, kad galbūt jo širdies draugė gyvena Lietuvoje. Kaip gražu, kai žmonės kuria svajones ir tiki jomis!

Džinsai ir mintys

Dar viena detalė! Menininkas Jonas išvažiuodamas paliko pas mus savo marškinius, šortus, džinsus, kurie netilpo į lagaminą. Sakė, gal kam prireiks. Ir kažkas pakuždėjo man tuos džinsus Antonio pasiūlyti, juk geri, o mums nė vienam netinka. Pasimatavo džinsų juosmenį apie kaklą, esą bus geri. Net nežinojau, kad kaklo apimtis lygi pusei liemens apimties! Paaiškinau, kad čia Jono palikti džinsai. Būtumėt matę Antonio veidą!!! Sako, gal man persiduos bent dalis jo drožybos minčių ir galių! Kitądien jis laimingas jau mūvėjo jam kiek didokus menininko džinsus. Detalė, tačiau tokia miela! Būtent po jos Antonio ir išdrožė Lietuvos figūrėlę – mintys ir įkvėpimas tikrai persiduoda!

Kartais jaučiuosi, jog lyg Lietuva būtų atvykusi kartu su manimi. Didelė meilė savo kraštui išties beribė, įvairiapusė, įvairiaspalvė ir nepriklauso nuo atstumo, nuo valgomų vaisių, augančių medžių, skambančios muzikos ir nuo šalia esančių žmonių. Ji tiesiog yra ir tuomet visur gera. Visos detalės aplink kalba būtent apie tai. Nesvarbu, kur esi – tėvynė prasideda tavyje.

Eglė Mankevičienė, nuotraukos autorės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

WordPress Lightbox Plugin