Medienos ištekliai ir jų naudojimo potencialas Lietuvos miškuose

8 liepos, 2020
Saugomi paukščiai nesirenka, kur sukti lizdą – privačiame ar valstybiniame miške
5 liepos, 2020
Vietos gyventojams – daugiau galimybių uogauti, grybauti ir žvejoti Žuvinto rezervato teritorijoje
8 liepos, 2020

Medienos ištekliai ir jų naudojimo potencialas Lietuvos miškuose

Prof. Andrius Kuliešis, dr. Albertas Kasperavičius

Valstybinė miškų tarnyba

Lietuvoje istoriškai susiformavo miškų daugiatikslio naudojimo koncepcija. Pagal ją miškas turi tenkinti ne tik žmogaus reikmes medienai, bet ir poreikius ne medienos produktams: poilsio (rekreacijos), vandens ir dirvožemio apsaugos, sveikos gamtinės aplinkos, biologinės įvairovės išsaugojimo ir gausinimo, šiltnamio efektą sukeliančių dujų (CO2) absorbavimo, įvairių gamtinių gėrybių teikimo ir pan. Visų šių poreikių tenkinimas tarpusavyje susijęs ir itin veikia labai svarbią ekonominę miško funkciją – pramonės ir gyventojų aprūpinimą mediena bei  jos produktais. Kaip užtikrinti ekonominių miško funkcijų vykdymą, kad nebūtų pažeista ir kitų – socialinių bei gamtosauginių – miško funkcijų pusiausvyra? Ar miškų naudojimas ilgalaikėje perspektyvoje yra tvarus ir ar miškų ištekliai naudojami racionaliai?

Lietuvos miškų politikoje įtvirtinta nuostata, kad miškai – ne tik medienos šaltinis. Tai suprantama, nes gyvename tokiais laikais, kai visuomenė yra pakankamai apsirūpinusi įvairiomis materialinėmis gėrybėmis ir miške nori atrasti kitų nemedieninių vertybių: sveiką poilsį, gausią gyvūniją ir augmeniją, gražių vaizdų, malonių garsų, kvapų ir pan. Pagal Miškų įstatymą Lietuvos miškai skirstomi į keturias grupes, pagal kurias ir realizuojamos įvairios miško funkcijos. Kiekvienai miškų grupei keliami specifiniai tikslai ir nustatytas ūkininkavimo režimas. Griežčiausios apsaugos I grupės rezervatų miškai yra skirti natūraliam miško ekosistemų vystymuisi užtikrinti. II grupės specialios paskirties miškai skirti biologinei įvairovei gausinti, jautrių ekosistemų bei kraštovaizdžio apsaugai, poilsiui. Šiai grupei priskirti ir miestų miškai. Šiuose miškuose galimi neplynieji kirtimai, kurie gali būti taikomi medynams atkurti ir tik tada, kai jie pasiekia gamtinę brandą. III grupės apsauginiai miškai skirti įvairių draustinių, laukų ir vandens telkinių, infrastruktūros objektų apsaugai. Šiai grupei priklauso ir miškai, esantys kultūriniuose rezervatuose, prie paveldo objektų ir pan. IV grupės ūkiniai miškai skirti medienai tiekti. Tačiau net ir šie miškai, intensyviai prižiūrimi ir auginami medienos reikmėms, yra prieglobstis bei maisto šaltinis gyvūnams, taip pat atlieka ekologines funkcijas, sugeria anglies dvideginį, yra lankomi žmonių ir pan. Jų ekologinę reikšmę gerai iliustruoja ir tai, kad net apie 60 proc. visų Europinės svarbos natūralių miško buveinių yra išskirtos būtent IV grupės itin produktyviuose, tinkamai žmogaus suformuotuose ūkiniuose miškuose, o tai sudaro beveik 150 tūkst. ha plotą.

Ar galima pasitikėti miškų ir kirtimų apskaita?

Prieš apžvelgdami Lietuvos miškų išteklius ir jų naudojimą, pirmiausia atsakysime į klausimą, ar galima pasitikėti miškų ir kirtimų apskaita?

Vertinant Lietuvos miškų išteklius, jų kaitą ir naudojimą, ypač svarbus šiam tikslui naudojamos informacijos patikimumas. Galime pagrįstai didžiuotis, jog Lietuva patenka į Europos šalių septynetuką su labiausiai subalansuota miškų inventorizacijos ir miškų apskaitos sistema.Duomenys apie Lietuvos miškų plotus, tūrius, prieaugius, jo iškertamą ir kaupiamą dalis, žuvusių medžių tūrį, kirtimų ir prieaugio santykį nustatomi ne iš įmonių ar miško savininkų statistinių, galbūt padailintų ataskaitų, bet pagal nepertraukiamos nacionalinės miškų inventorizacijos (NMI), vykdomos atrankos metodu, duomenis. Tokia miškų inventorizacija Lietuvoje atliekama nuo 1998 m. Per ją reguliariai, kas penkerius metus, miškuose apmatuojama apie 6000 (kasmet vidutiniškai 1200) įslaptintų, tolygiai išdėstytų pastovių apskaitos barelių. Iš viso per kiekvieną tokį kas penketą metų matavimo ciklą apmatuojama vidutiniškai 189 tūkst. augančių, 14 tūkst. žuvusių ir 21 tūkst. nukirstų medžių. Kiekvienas medis apskaitos barelyje  kartografuojamas, o tai užtikrina inventorizacijos tęstinumą, leidžia patikimai identifikuoti iškirstus, žuvusius ar įaugusius medžius. Bendras miško plotas, medžių stiebų tūris, tūrio prieaugis kasmet yra nustatomas ne mažesniu kaip ±1 proc. tikslumu. Iškirstų medžių tūris nustatomas vidutiniškai ±4,3 proc., žuvusių medžių tūris – ±2,7 proc. tikslumu. Matavimus atlieka aukštos kvalifikacijos Valstybinės miškų tarnybos specialistai. Ne mažiau kaip 5 proc. matavimų kasmet yra patikrinama, pakartotinai juos permatuojant. Taip užtikrinamas informacijos, kuri reikalinga ne tik vertinant  kirtimų ir prieaugio santykį, bet ir vertinant visas kitas miško inventorizacijas, patikimumas.

Ką galima atsakyti „Google maps“ nuotraukų tyrinėtojams?Miškų inventorizacijos paprastai  daromos antžeminiais arba nuotoliniais metodais. Kiekviena inventorizacija atliekama pagal tam tikras metodikas, normatyvus. Nagrinėjant tokių inventorizacijų rezultatus, būtina susipažinti ir su metodikomis, inventorizacijų tikslais, naudotų vaizdų techninėmis charakteristikomis. Nuotoliniu būdu gaunamuose vaizduose miško danga neretai atpažįstama pagal augmenijos aukštį. Tokią informaciją  sunku palyginti su kitų inventorizatorių rezultatais, naudojant kitus normatyvus ar lyginant su antžeminės inventorizacijos pagal tiesioginius matavimo metodus duomenimis. Norint pasinaudoti bet kokios inventorizacijos duomenimis, reikia įvertinti jų pamatinius dalykus, tuomet nekils netikėtų, o kartais ir absurdiškų vertinimų ar klausimų.

Kaip keitėsi Lietuvos miškų ištekliai ir jų naudojimas per pastaruosius 15–20 metų?

Kokia padėtis Lietuvos miškuose, kaip keitėsi Lietuvos miškų ištekliai ir jų naudojimas per pastaruosius 15–20 metų? Kaip keitėsi miškų plotai, medynų tūriai, brandžių medynų ištekliai ir jų naudojimas?

Šalies miškingumo kaita labiausiai priklausonuo požiūrių ir šalyje formuojamų prioritetų sprendžiant tam tikras problemas, pavyzdžiui, CO2 kaupimo miško plotų plėtros sąskaita ar maisto produktų gamybos plėtojant žemės ūkiui (žemdirbystei ir gyvulininkystei) skirtus plotus. Žemė tuo pat metu negali būti naudojama miškui ir žemės ūkio kultūroms auginti. Istorija žino ir tokių bandymų, bet jie buvo nesėkmingi. Sovietmečiu paprasčiausiai buvo atsisakoma nederlingų ar kitaip nepalankių žemdirbystei plotų, labai reikšmingai plečiant miškų plotus. Mažiausias Lietuvos miškingumas buvo 1939 m., kai tuometinėje šalies teritorijoje buvo užregistruotas didžiausias žemės ūkiui naudojamos žemės plotas. 1948–2001 m. apželdinus didžiulius apleistus mažiau derlingų žemių plotus, miškų plotas iš viso padidėjo 11,2 proc. arba 0,21 proc. vidutiniškai per metus. 2001–2019 m. Lietuvos miškingumas didėjo nuo 30,9 iki 33,7 proc., t. y. išaugo 183 tūkst. ha miško žemės plotu. Faktiškai  naujų miško plotų didėjimas ne miško žemės plotų sąskaita 2001–2018 m. laikotarpiu neviršijo  0,1 proc. per metus. Tokie pastarojo dešimtmečio miškingumo didėjimo tempai nustatyti ir pagal NMI 2012-2018 m. žemės naudmenų kaitos inventorizacijos, atliktos atrankos būdu visoje šalies teritorijoje, duomenis. Dirbamos žemės plotas tuo pačiu metu didėjo 0,26 proc. per metus, sumažėjus atitinkamai pievų ir ganyklų plotui 0,36 proc. per metus. Pagal aukščiau pateiktas pastarojo meto žemės naudmenų kaitos tendencijas, teikiant prioritetą dirbamų žemės plotų didėjimui, vargu, ar galima tikėtis didesnio miško žemės ploto augimo ateityje, nors XX a. pabaigoje ir buvo diskutuojama apie galimybę padidinti Lietuvos miško žemės plotą 0,5 mln. ha. 

Medienos tūris Lietuvos miškuose 2001–2019 m. padidėjo nuo 452 iki 553 mln. kub. m ,  t.y. daugiau nei 100 mln. m3 arba po 5 mln. m3 kasmet. Tai daugiausia vyko vidutinio medienos tūrio 1 ha didėjimo sąskaita. Visuose miškuosepasiektas 260 m3/ha vidutinis medžių stiebų tūris, o tai leidžia Lietuvą  priskirti prie Europos šalių su aukštu miškų produktyvumu (daugiau 250 m3/ha) grupės.   

Brandžių medynų plotai 2002–2017 m. padidėjo nuo 363 iki 451 tūkst. ha. Šio ploto, kertant pagal dabartines apimtis, pakaktų ne mažiau kaip 20 metų. Suprantama, jog nuolat vyksta iškirstų brandžių medynų plotų papildymas iš bręstančių medynų. Didžiausi brandžių medynų plotai yra beržo (113,5 tūkst. ha), eglės (76,7), baltalksnio (70,4), pušies (64,9 tūkst. ha.). Plynais kirtimais 2002–2017 m. kasmet buvo kertama vidutiniškai 18,6 tūkst. ha medynų, daugiausia – eglynų (4,6 tūkst. ha), beržynų (4,4 tūkst. ha), pušynų (3,1 tūkst. ha).

Kas apsprendžia miško naudojimo apimtis?

Miško naudojimo apimtys sovietmečiu buvo nustatomos pagal iškertamos medienos tūrį, nekontroliuojant ploto. Šis principas buvo atėjęs iš Rusijos platybių, kur iš miškų buvo paimama tik geriausia mediena, o smulkūs, defektiniai medžiai paliekami nekirsti. Kai kam toks iškertamos medienos tūrio normavimas patiko ir Lietuvoje, bet tai neskatino intensyvinti miškininkystės ir sukaupti brandžiame medyne didesnį bei aukštesnės kokybės medienos tūrį. Todėl jau antras dešimtmetis, kai pagrindinių miško kirtimų tikslinė apimtis Lietuvoje yra nustatoma pagal medynų plotą, ploto pasiskirstymą pagal amžių, o medienos tūris – pagal tai, kiek miškininkai sugebėjo kirtimo momentui sukaupti medienos brandžiame medyne. Brandžių medynų tūris 2002–2017 m. padidėjo nuo 110 iki 152 mln. m3. Daugiausia brandžios medienos, matuojant stiebų tūriu, sukaupta beržynuose (36 mln. m3), eglynuose (30 mln. m3), pušynuose (27 mln. m3), drebulynuose  (23 mln. m3). Minimu metu (2002 – 2017 m.) gerokai padidėjo brandžių medynų tūriai 1 ha – vidutiniškai nuo 303 iki 337 m3/ha: pušynuose pasiekdami 417, eglynuose – 386, drebulynuose – 383, juodalksnynuose – 341 m3/ha. Valstybinės reikšmės III-IV grupių  brandžių medynų tūriai padidėjo gerokai daugiau – iki 382 m3/ha, palyginti su privačių miškų brandžiais medynais ( 300 m3/ha). 1937 m. miškų statistikos duomenimis,  vidutiniai valstybinių miškų brandžių medynų tūriai siekė 271 m3/ha. Per aštuoniasdešimt metų sukauptas brandžių medynų tūris 1 ha buvo padidintas 1,4 karto. Tai didžiulių  miškininkų pastangų, jų pasiaukojamo darbo, atkuriant iškirstus, audrų bei kenkėjų nuniokotus miškus, juos ugdant, saugant nuo gaisrų, ligų ir pan., rezultatas. Be to, kartu buvo puoselėjamos ir gamtinės vertybės – tai  pripažinta ir vertinant Europos bendrijos svarbos natūralias buveines. Pagrindiniai jų plotai inventorizuoti III-IV grupių ūkininkaujamuose miškuose, bet ne griežto režimo saugomose teritorijose. Kodėl gamtosaugininkai nesiima kuo geriau išnaudoti saugomas teritorijas biologinei įvairovei gausinti, o veržiasi į ūkines teritorijas, trikdydami jose normalią ūkinę veiklą, tai – ne tik ekonominės svarbos klausimas.

Kokie medienos ištekliai be žalos miškui, gamtai gali būti naudojami, taikant atkuriamuosius kirtimus?

Pagrindiniai kirtimai yra planuojami tik miškuose, skirtuose apsirūpinti mediena, t.y. III-IV grupės miškuose. Priklausomai nuo miškų grupės, kiekvienos medžių rūšies medynams yra nustatyta minimali kirtimo amžiaus riba bei auginimo trukmė, apimanti ir miškui atkurti reikalingą laiką. Visas medynams auginti skirtas miško žemės plotas, padalintas iš auginimo trukmės, prilyginamas tolygiam miško naudojimo plotui. Tolygaus miško naudojimo plotas yra siekiamybė, ypač tinkanti vertinti miško naudojimo apimtis ateityje. Realus, artimiausio dešimtmečio miško naudojimas nustatomas atsižvelgiant į medynų plotų pasiskirstymą pagal amžiaus klases bei turimą brandžių medynų plotą, tokiu būdu siekiant tolygaus miško naudojimo ir tolygios amžiaus klasių struktūros ilgalaikėje perspektyvoje. Kirtimams skirtas plotas nustatomas plyno kirtimo ekvivalentu, visi atrankiniai ar atvejiniai kirtimai yra perskaičiuojami plyno kirtimo ploto ekvivalentu, priklausomai nuo to, kiek medienos bus iškertama iš medyno neplynai. Kirstinas ekvivalentinis plyno kirtimo plotas nustatomas pagal  OPTINA modelį, nepaliekant vietos jokiam subjektyvumui. Deja, jis prasideda vėliau, kai ima reikštis įvairios interesų grupės, demonstruodamos visuomenei savo išskirtinę meilę Lietuvos gamtai ir jos miškams. Kirtimų plotas nėra pastovus dydis visiems laikams. Jis gali didėti arba mažėti, priklausomai nuo medynų ploto pasiskirstymo pagal amžiaus klases bei brandžių ir perbrendusių medynų ploto. Čia nepalikta jokių galimybių reikštis subjektyvumui, todėl visokie kaltinimai, jog „padidino“ ar „sumažino“ kirtimo normą, neturi pagrindo.

Siekiant apsidrausti nuo žmogaus nevaldomų reiškinių, pavyzdžiui, gamtos stichijos poveikio miškams, o kartu užtikrinti miško naudojimo tvarumą ateityje, dabartiniai brandūs III-IV  grupės medynai planuojami kirsti vidutiniškai per 12-15 metų. Didžiausias Lietuvos miškininkystės praktikoje žinomas 1992-1996 m. kompleksinis audrų, kenkėjų, sausrų pažeidimas, sunaikinęs ketvirtadalį eglynų, parodė, jog pakanka net ir mažesnio, t. y. penkerių metų, rezervo pagrindiniam miško naudojimui subalansuoti.

Kokiais kriterijais remiantis vertinamas miškų naudojimo racionalumas ir kiek kertame, palyginti su kitomis šalimis?

Tiek Europos, tiek ir Lietuvos praktikoje priimta miškų naudojimo racionalumą vertinti pagal miškų medienos prieaugio panaudojimą. Minėtame Miškų įstatyme nurodyta, kad miškai turi būti tvarkomi taip, kad būtų išlaikyta pusiausvyra tarp medienos prieaugio ir jos naudojimo, o bendra visų rūšių metinė miško kirtimų norma šalyje negali viršyti metinio medienos prieaugio. Analogiška nuostata, priimta Europos ministrų konferencijoje miškams išsaugoti, teigia, kad didesni nei prieaugis miško kirtimai yra nesuderinami su darniu miškų ūkiu. Valstybinė miškų tarnyba kasmet, surinkdama informaciją apie faktinius miško kirtimus ir medžių tūrio prieaugį, vertina miškų naudojimo racionalumą. Per visą atkurtos Lietuvos 30-metį buvo iškertama gerokai mažiau, nei priaugo. Tokia miško naudojimo politika lėmė, kad mūsų miškuose didėjo sukauptos medienos kiekis, augo vidutinis medynų amžius,  o tai –  tausojančio miškų ūkio požymis.

Išanalizavę dabartinę medynų amžiaus struktūrą nustatėme, jog iškertamas brandžių medynų plotas III-IV grupės miškuose per artimiausius tris dešimtmečius turėtų neviršyti 21-23 tūkst. ha ekvivalentinio plyno miško kirtimo ploto. Tam tikras kirtimų padidėjimas yra laukiamas per artimiausią dešimtmetį, įjungus į ūkinę veiklą nuosavybės teisėms atkurti skirtus miškus. Iškertamas medienos tūris priklausys nuo brandžiuose medynuose sukaupto tūrio. Jei tūrio kaupimo brandžiuose medynuose intensyvumas išliks nepakitęs, visais kirtimais – tarpiniais ir pagrindiniais – bus galima kirsti apie 11,5–11,8 mln. m3 žalių stiebų. Pagal dabartinę pušynų ir eglynų amžiaus struktūrą artimiausiam laikotarpiui būdinga akivaizdi brandžių pušynų ploto ir atitinkamai jų kirstinų medynų didėjimo bei kirstinų eglynų ploto mažėjimo tendencija, palyginti su tolygiu miško naudojimu. Šių tendencijų ignoravimas priimant kirtimų normas, gali lemti dviejų 40-60 metų trukmės laikotarpių su ženkliais pušynų ir eglynų kertamų plotų skirtumais per visą jų auginimo laiką, atsiradimą.

Kirtimo intensyvumas Europoje vertinamas iškertamo žalių medžių stiebų tūrio santykiu su grynuoju prieaugiu. 2015 m Europos miškams pateiktas Lietuvos rodiklis prilygo 78,3 proc. Tai atitinka aukščiausią darnaus ūkio reikalavimą – neviršyti 95 proc. grynojo žalių medžių stiebų tūrio prieaugio panaudojimo. Kirtimo intensyvumas, panaudojant 95-100 proc. grynojo medienos stiebų tūrio prieaugio, dar vertinamas patenkinamai, o virš 100 proc. – nepatenkinamai. Šis rodiklis Europos šalyse ženkliai skiriasi. Tarkim, Estijoje iškertamo tūrio ir grynojo prieaugio santykis 2015 m. prilygo 63,7 proc., Suomijoje – 73,0, Lenkijoje – 74,8, Vokietijoje – 81,3, Šveicarijoje – 82,4, Čekijoje – 85,2, Austrijoje – 93,5, Latvijoje – 97,6, Švedijoje – 101,8, Rusijoje – 19,9, Ukrainoje – 28,5 proc. Labai žema grynojo prieaugio išnaudojimo norma taip pat rodo neracionalų ūkininkavimą bei žemą miško išteklių panaudojimo lygį. Labai aukšti kirtimo intensyvumo rodikliai kai kuriose šalyse susidarė susikaupus dideliems brandžių ir perbrendusių medynų plotams, kuriuose priauga mažai medienos. Taigi naudojimo potencialas didelis, o teorinės prielaidos jam panaudoti pagal prieaugį  – mažos. Mažindami kirtimus tokioje situacijoje, miško naudojimo krizę ateityje tik pagilintume. Būtina atverti kelią jaunuolynams, kurie leistų subalansuoti medžių tūrio prieaugį su miško naudojimu, o tai galima padaryti tik išlaikant reikiamą kirtimų intensyvumą. Žinoma, situacijos, kai iškertama daugiau nei miškuose priauga, gali susidaryti nebūtinai dėl žmogaus kaltės, bet ir dėl stichinių nelaimių, kai būtina likviduoti jų padarinius, pašalinti pažeistus medžius ir kuo skubiau atkurti naujus medynus. Pastaraisiais metais Europos miškus niokoja spyglių ir kamienų kenkėjai, tad šalys turi imtis ir drastiškų veiksmų, likviduojant kenkėjų židinius, dėl ko išbalansuojamas normalus ir darnus miškų ūkis.

Kokios miško naudojimo perspektyvos?

Gyvename tokiais laikais, kai turime geras galimybes laisvai rinktis. Mūsų nuosaikaus miškų naudojimo politika leido sukaupti gausius brandžių medynų išteklius, o racionalios ūkinės veiklos bei mokslu paremto miškininkavimo modelio taikymas leido išauginti produktyvius medynus. Ateityje numatomas tolesnis brandžių medynų tūrio didėjimas dėl šiuo metu aukštų bręstančių medynų tūrio. Tokie brandžių medynų ištekliai užtikrina geras prielaidas medienos naudojimo stabilumui artimiausiais dešimtmečiais, šalies medienos sektoriaus plėtrai, be to, pagal poreikį galimas ir medienos naudojimo augimas. Tad galime rinktis. Mūsų pirmtakai per XX a. išaugino produktyvius, tvarius, sveikus medynus, tad būtų labai neatsakinga juos naudoti netinkamai, apleisti ir palikti likimo valiai. Šiemet jau prasidėjo naujos miškų politikos po 2020 m. formavimo diskusijos. Norisi palinkėti, kad būtų surastas protingas balansas tarp kartais viena kitai prieštaraujančių vertybių ir kad ateinančios kartos taip pat galėtų džiaugtis mūsų šiandienos sprendimais.